Rokiškio liaudies teatras pastatė naują spektaklį pagal prieštaringojo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Malyš“. Kai režisierius Eligijus Daugnora ėmėsi šio kūrinio, jį ne vienas vadino drąsiu.
Į premjerą rokiškėnus teatras kviečia gegužės 26 d. 18 val. Tai dviguba meilės istorija, persipynusi karo, tremties ir pokario fone, bandymas prigyti svetimoje aplinkoje ir žmogaus santykis su savo laiku ir istorija. Apie tai su režisieriumi E.DAUGNORA kalbėjosi žurnalistė Reda MILAKNIENĖ.
– Trumpai papasakokite apie spektaklį.
– Viena šeima – Tėvas ir duktė Silvija – Lietuvos kaime, kita – Motina ir sūnus Lionia – Sibiro kaime. Tėvą ištremia į Sibirą, jo dukra lieka Lietuvoje. Sibire tėvas susiranda moterį – Lionios mamą, kuri jam gali duoti „kepurę ir kailinius“, nes vyras išvažiavo į tremtį be nieko. Kita linija apie tai, kaip Lionia, karui baigiantis, atkeliauja į Silvijos namus „išvaduoti“ Lietuvos. Pjesės esmė – išskirtųjų šeimos narių laiškai.
Tačiau svarbiausia spektaklyje – ne tremtis. Ji – tik fonas. Autorius nori, kad nebūtų dramatizuojamos istorinės detalės. Svarbiausia, ko gero, kaip žmogus svetimame krašte bando gelbėtis, siekdamas emocinio jaukumo, meilės – vienas prisitaikydamas, kitas – per jėgą. Ir abiem atvejais, nesugebėdamas būti, ištverti vienas – pralaimi. Iš esmės visi keturi personažai pralaimi. Nors šito priežastys ir skirtingos, kiekvienas jų atsiduria pakankamai priešiškoj aplinkoj, kurioje bando išgyventi, kabindamiesi už meilės, už kito žmogaus.
– Kokiam žiūrovui adresuojate šitą kūrinį?
– Jis skirtas protingam, jautriam, mąstančiam žiūrovui – tokiam, kokie esame mes. Kuris gi prisipažins, kad nėra jautrus ar nemąsto? Man labai nepatinka, kai sako: „Žiūrovas to nesupras.“ Jis viską supranta. Tegu savaip. Esu girdėjęs daugybę savo spektaklių interpretacijų. Tokių, kurių net pats neįžvelgiau. O žiūrovas mato. Yra toks geras rusiškas posakis: „Publika dura, no ona vsio ponimaet“ („Publika kvaila, bet ji viską supranta“).
Daugiau ketvirtadienio “Gimtajame…”
