Eilėraščio posmai paprastai atplaukia iš gyvenimo. Iš skausmo, netekus artimo ir mylimo žmogaus, iš natūralaus jaunų dienų ilgesio, laimės troškimo… Visko neišvardinsi. Ir natūralu, kad sulaukus garbingesnio amžiaus būtent šios temos tampa poetinių eiliavimų pagrindu.
Niekas nepaneigs, jog eiliavimas – taip pat poezija. Geriausi eiliuotojai išnyra iš kasdienybės: jie neturi didelių pretenzijų, nesiverčia per galvą dėl įmantresnių tropų, tačiau turi neišgalvotą jausmą ir gyvenimo patirtį. Būtent tuo ir pasižymi rokiškietės Stasės JUNOKIENĖS posmai. Ji – aktyvi „Vaivorykštės“ klubo narė, jau išleidusi dvi knygeles. Rajono laikraštyje p. Stasės kūrybiniai bandymai spausdinami bene pirmą kartą.
…………………….
Šįryt lakštingala pažadino mane –
Kaip gera jos jaunos giesmės klausytis.
Atrodė man, kad aš ir vėl jauna.
Prišokau tuoj prie veidrodžio pasižvalgyti.
Plaukai balti ir raukšlės veiduose…
Lakštingalėlė gal ne man giedojo…
Suspaudė širdį, liūdna pasidarė.
Ir… skauda kojas.
Visas straipsnis šeštadienio “Gimtajame…”
