Rokiškio rajono šiaurės vakarų pakraštyje, beveik pusšimčiu kilometrų nuo rajono centro nutolęs Suvainiškio miestelis išsiskiria švietėjiškos veiklos istorija ir geografine vieta. Pastaroji daugiausia ir nulėmė pasienio žmonių bendravimo ypatumus. Palei miestelį vingiuojantis Nemunėlio intakas Nereta tarsi sargybinis atskyrė dvi valstybes – Lietuvą ir Latviją, gyvenamąją zoną padalijo į dvi skirtingų kalbų dalis.
Iš istorijos
Manoma, kad Suvainiškio įkūrimo data gali būti maždaug 1612 m. Po trejų metų miestelis galės švęsti didelį jubiliejų.
1782 m. Ratkūnų dvaro savininkas Antanas Kamarauskas Suvainiškyje pastatė medinę bažnyčią. 1783 m. įsteigta parapija. Rusijos valdžia 1832 m. uždarė čia veikusį vienuolyną ir bažnyčią, panaikino parapiją. Klebono Antano Mackevičiaus rūpesčiu 1862–1863 m. pastatyta dabartinė akmenų mūro bažnyčia. Rašytiniai šaltiniai liudija, kad šiame krašte švietėjiškas idėjas skleidė vyskupas, rašytojas, istorikas, kultūrininkas, lietuvių tautos ugdytojas ir blaivybės puoselėtojas Motiejus Valančius. Nuo 1898-ųjų švietėjiškas idėjas Suvainiškio krašte skleidė kunigas, slaptųjų mokyklų organizatorius, knygnešys Karolis Perekšlis, talkinęs klebonui Jonui Katelei mokant vaikus lietuviško rašto. 2007 m. vasarą miestelyje lankęsis vyskupas Jonas Kauneckas paliko įrašą Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios ,,Svečių knygoje“: ,,Suvainiškio parapiją taip išgyrė Didysis Valančius, meldžiu Dievą, kad atgimtų Jūsų protėvių gyvas tikėjimas.“
Švietėjiškos idėjos čia visais laikais buvo gyvos. 1907 m. Suvainiškyje buvo įkurta pirmoji pradinė mokykla. Likimo ironija – prieš porą metų atšventusi 100 metų jubiliejų, dabar ši mokymo įstaiga vėl liko tik pradinė ir išgyvena nykimo laikotarpį. Mat senstančiame miestelyje beveik nebeliko mokyklinio amžiaus vaikų. Suvainiškyje platinamas bažnyčios parapijos laikraštis „Liepsnelė“, o į Latviją nukeliauja mūsų rajono literatų kūrybos almanachai. Juos ten gyvenantys kraštiečiai skaito, prisimena pažįstamus, informaciją perduoda kitiems lietuviams Latvijoje.
Tai tik keli štrichai iš Suvainiškio praeities. Kaip dabar gyvena atokus pasienio miestelis, upeliu atskirtas nuo Latvijos?
Ne pakraštys, o slenkstis į valstybę
Prieš dvidešimt ketverius metus pagal paskyrimą į Suvainiškį „atitremtas“ Valdis Vaičėnas, aktyvus kaimo bendruomenės narys ir buvęs mokyklos direktorius, sakė tada pirmu Suvainiškio įspūdžiu nusivylęs. „Po ketverių metų studijų didmiestyje jaučiausi miesto vaikiu, nors užaugau Obeliuose. Bet greitai supratau, kad Suvainiškyje gyvena puikiausi žmonės. Suvainiškis nėra Dievo pamirštas pasienio pakraštys, o atvirkščiai – Lietuvos pradžia. Mat nuo Suvainiškio prasideda mūsų valstybė“, – teigė atokiausio rajono miestelio istorija besižavintis Valdis.
Prisiminęs poros dešimtmečių laikus jis juokėsi iki šiol nepamiršęs skanių latviškų bandelių, kurias vos ne kasdien pirkdavęs Neretų miestelyje. Anot jo, keli dešimtmečiai stipriai sunaikino miestelio infrastruktūrą: baigia nykti mokykla, nebeliko vaistinės, pašto. „Bet turime įspūdingą bažnyčią, stiprią kaimo bendruomenę ir šviesių žmonių. Dar vieną parduotuvę…“ – optimizmo dėl senstančio, bet jaunatviško siela kaimo nestokojo V.Vaičėnas.
Latvio į porą neieškojo
Šešis dešimtmečius Suvainiškyje gyvenanti Ona Budreikienė sakė taip ir neišmokusi latviškai kalbėti. „Gal čia iš jaunystės toks nusistatymas? Nemėgau latvių bernų, nes jie į vakaruškas ateidavo prastais miliniais rūbais kaip mužikai, o nosį riesdavo. Lietuviai pas latvių ūkininkus anksčiau eidavo tarnauti, tai gal dėl to latviukai didžiavosi? Ne, mano šeimoje nėra mišrių šeimų, nors negaliu sakyti, kad jie būtų blogesni už lietuvius. Visur yra visokių žmonių“, – svarstė gražaus amžiaus miestelio senbuvė.
Prieš dvidešimtmetį, kai nebuvo valstybių sienų, ponios Onos pasakojimu, latviai į Suvainiškio parduotuvę važiuodavo pirkti mėsos ir pieno produktų, o suvainiškiečiai už poros dešimčių metrų latvių parduotuvėje pirkdavo silkes, strimeles ir saldainius. Važiuodavo į Neretas ir drabužių, bandelių. „Dabar, nors sienos atvertos, visko yra ir pas mus“, – šypsojosi Ona.
Anot jos, miestelis sensta, į bažnyčią sekmadieniais susirenka 7–10 pagyvenusių žmonių. Ateina kartais ir lietuvių iš Latvijos, gyvenančių šalia sienos. Kas labiausia pasikeitė pastaraisiais metais miestelyje? Ponios Onos teigimu, labai padaugėjo sunkiasvorių automobilių, gabenančių pieną ir įvairius krovinius per valstybės sieną. „Nuo tų mašinų net namų langai virpa“, – dėstė pašnekovė, galvojanti, kad jau nebesulauks miestelio atgimimo.
Parduotuvė – dviejų valstybių ambasada
Buvusios kolūkio kontoros pirmininko kabinete įsikūrusioje miestelio vienintelėje parduotuvėje dirbanti Regina Meliūnienė juokavo, jog su latviais bendrauja laisvai. Jeigu šie nemoka pasakyti, ko nori, parodo pirštais. „Visi mes čia susikalbame, nes tiek metų gyvename šalia“, – tikino ponia Regina. Ji pasakojo, kad latviai perka tą patį, ką ir lietuviai. Čia galioja ir neįprastas kitose parduotuvėse atsikaitymo būdas. Latviai kartais sumoka latais, o į Latviją važiuojantiems suvainiškiečiams patogu grąžą gauti latais, kad nereikėtų vykti į banką už kelių dešimčių kilometrų keisti valiutos. „Gal taip negalima, bet toks mūsų, pasienio miestelio, gyvenimas“, – dėstė energinga prekybininkė.
Į parduotuvę iš Latvijos užsukusi lietuvių kilmės Vida Dubovska apsidžiaugė galinti išsakyti savo jausmus Lietuvai. Baigusi aštuonias klases ji su tėvais išvyko į Latviją gyventi. Moteris teigė jaučianti didelę nostalgiją gimtinei. Todėl ji metė gyvenimą mieste ir atsikėlė gyventi arti Suvainiškio, kad galėtų apsipirkti lietuviškoje parduotuvėje ir pasikalbėti gimtąja kalba. Netoli Lietuvos apsigyvenusi moteris juokėsi, kad Suvainiškyje miestelio žmonės jai ieško vyro. Esą tuomet galėtų pas jį persikelti, bet niekaip tinkančio į poras neranda…
Žodyne – keli lietuviški žodžiai
Latvijos teritorijoje, už kelių šimtų metrų nuo Lietuvos sienos, prieš trejus metus apsigyvenusi Anitos ir Ainaro Ruskulių šeima kol kas nepritapo prie kaimynų lietuvių bendruomenės. „Nemokame jų kalbos. Žinome tik kelis lietuviškus žodžius, kaip pasisveikinti, padėkoti. Na, ir „šviežias pienas“, – juokėsi Anita, pamačiusi pralekiantį „Rokiškio sūrio“ pienvežį. Iš Aizkrauklės miesto į nuošalų Latvijos pakraštį prie pat Lietuvos sienos atsikėlusi šeima sakė bėgusi nuo miesto įtampos. Čia esą ramu. Nors Anitos motina – lietuvė, senelis mokė anūkę lietuviškai, bet ji taip ir neišmoko lietuvių kalbos. Sutuoktiniai sakė, kad abiejose kalbose daug žodžių skamba panašiai. Jie galvoja, kad po metų kitų nebeliks kalbos barjero bendrauti su suvainiškėnais.
„Geri žmonės lietuviai, darbštūs. Bet čia, kaip ir Latvijos kaimuose, nėra darbo, todėl nemažai vyrų geria. Aš negeriu, gal todėl ir draugų dar neturiu“, – svarstė Ainaras. Sutuoktiniai sakė, jog netoliese gyvena kelios mišrios šeimos. Ainaras, Aizkrauklėje dirbęs lentpjūvėje, norėtų rasti panašų darbą. Tik nežino, ar jį gautų Suvainiškyje, nes apie miestelio ir apylinkių gyvenimą beveik nieko nežino. Anita pasakojo nueinanti į lietuvišką parduotuvę ir ten susikalbėti su pardavėja nebūna sunku.
Aldona MINKEVIČIENĖ
