Projekto rėmėjo logotipas
Projekto rėmėjo logotipas

Kelios Lietuvos didikų Astikų kartos valdė Onuškį (istoriniuose šaltiniuose vadinamą Hanušiškiais), kurio dvaro valdos kadaise driekėsi nuo Biržų iki Zarasų. Ši garsi ir tituluota giminė istorijai paliko ne tik gero vadovavimo, žemių konsolidavimo, karo meno praktikos, bet ir didelių intrigų, vaidų, išdavysčių bei romantiškos meilės spalvų.

 

 

Hanušiškiuose – Astikų dinastijos valdymo šimtmetis 

Grigalius Astikas (nuo 1499 iki 1518)

Jurgis Astikas (nuo 1518  iki 1546)

Grigalius Viršila Astikas (nuo 1518  iki 1567)

Grigalius Jurgaitis Astikas (nuo 1567 iki 1580)

Jonas Astikas (nuo 1581 iki 1609)

 

Ištakos – nuo Gedimino krivio

Astikai – lietuvių kilmės įtakingi didikai, kildinami iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio giminės, du šimtmečius aktyviai dalyvavusios valstybės politiniame gyvenime. Manoma, kad Astikų giminė prasidėjo nuo krivio Lizdeikos, išaiškinusio didžiajam kunigaikščiui Gediminui sapną apie Geležinį vilką. Pirmasis senovės rašytiniuose  dokumentuose paminėtas Astikų giminės žmogus buvo kunigaikščio Vytauto pareigūnas Kristinas Astikas, Grigaliaus Astiko senelis. Kristino sūnūs Radvila (Radvilų giminės pradininkas) ir Mikalojus valdė XV a. pirmojoje pusėje Anykščių ir Pienionių valsčius, kurių ribos vėliau pasiekė ir Rokiškio bei Čedasų apylinkes.

 

Hanušiškius gavo dovanų

Kaip gi ši garsi giminė atklydo į Livonijos pasienyje esantį sėlių kraštą? Istorikai aiškina, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai Astikus labai vertino, todėl juos skyrė valsčių valdytojais,  maršalais, vaivadomis ir gausiai dovanojo  žemių.  Be dvarų, Astikų turėtų palei Neries upę, ši giminė įgijo daug žemių ir rūmų prie Nemunėlio bei jo  intakų.  O dalis mūsų rajono Grigaliui Astikui atiteko kaip dovana už nuopelnus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir ištikimą tarnystę. 1499 m. didysis kunigaikštis Aleksandras savo privilegija jam dovanojo Hanušiškius ir jo apylinkes – žemes, esančias šiame Lietuvos šiaurės pasienyje. Didžiulius pasienio plotus, supusius girią, valdovas atidavė Grigaliui ir jo palikuonims visiems laikams: leido čia kurti miestą ir statyti pilį, turėti prekyvietes ir turgų, imti muitą iš pirklių, vežančių prekes iš svetimų šalių.

Bet ten,  dovanotose žemėse tarp miškų, jau stovėjo  Hanuso dvaras, kurį nelegaliai, be karaliaus Kazimiero Jogailaičio, Aleksandro tėvo leidimo pasistatė Kurklių bajoras Hanusas Gailiminaitis su sūnumis. Aplinkui buvo iškirsti miškai, suarta žemė, o ją dirbo valstiečiai, stovėjo nemažai  dvaro pastatų. Įdomu tai, kad Grigalius, kontroliuodamas  dovanų gautas pasienio vietoves, pats apjojo savo valdas: kaimus, girias ir užrašė per ją tekančių upių ir upelių, telkšančių ežerų ir vietovių vardus bei kitas valdovo dokumentui svarbias žinias. Dalis Astiko užrašytų upelių pavadinimų ir vietovardžių išliko iki šių dienų. Tai ir Alsinos upelis, tekantis iš Paduobio miško pelkės, ir Prūdupės, Serbentos, Neretos upeliai,  Vyžuona, daugybė senovinių vietovardžių.

Pilį pastatė kiti

Grigalius nepasinaudojo jam suteikta valdovo teise pastatyti pilį, nes po nesėkmingo mūšio dešimtį metų prabuvo maskvėnų nelaisvėje. Tačiau pilį pastatė ne mažiau tituluotas jo sūnus Viršila Astikas. Ji buvo pastatyta Hanušiškių dvaro žemių pakraštyje: saloje Čedaso ežero, palei kurį ėjo dvaro valdų riba. Pilį per 1655-1659 m. karą su Maskva buvo užėmusi rusų įgula. Maskvėnai apleido pilį, kai su jais buvo sudarytos paliaubos. Pilis buvo gynybinė, išstovėjo apie 130 metų,  ne kartą tarnavo karuose su priešais ne tik Astikams, bet ir vėlesniems dvaro šeimininkams.

 

Astikų valdos – ne tik Onuškis ir Čedasai

Be Hanušiškių, kuriuos Grigalius Astikas gavo Aleksandro privilegija, mūsų rajone yra ir daugiau šių didikų valdymo pėdsakų. Grigaliaus  sūnūs ir anūkai valdė daug teritorijų: Čedasus, Šetekšnas, Kazliškį, Panemunį, Apaščią, minimas ir Jūžintų krašto Neliūbiškių dvarelis. Už dovanotus dvarus ir svarbias pareigas Astikai kunigaikščiams atsidėkodavo nuolankumu ir įvairia pagalba. Pagal 1567 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės surašymo dokumentą, Grigaliaus Astiko anūkas Mstislavlio vaivada ir Brėslaujos seniūnas Jurgis Astikas iš savo dvarų siuntė į kariuomenę 61 raitelį ir 35 pėstininkus,  o į valdovo dalinį – dar 80 raitelių. Todėl manoma, kad Hanušiškius Grigalius Astikas-Viršila valdė per pusę su broliu Jurgiu.

Grigalius Astikas-Viršila mirė 1567 m. Kadangi jis palikuonių neturėjo, jo valdyti dvarai, tarp jų ir Hanušiškiai ar tik pusė šio dvaro valdų, atiteko brolio Jurgio jauniausiam sūnui, taip pat Grigaliui.

 

Pasmerktas už valstybės paslapčių išdavimą

Įdomu tai, kad didelę galią ir įtaką turėję Astikai pasižymėjo ne tik kaip vieni svarbiausių to meto valdytojų. Giminės vyrai vaidijosi dėl dvarų ir žemių, veldavosi į konfliktus su kaimynais dėl valdų  ribų, net pykosi su savo garsiais giminaičiais Radvilomis.

Istoriniuose šaltiniuose yra ne vienas įrašų, patvirtinančių buvus vaidų ir nesutarimų. Grigalius Astikas 1500 m. nesėkmingame Lietuvos kariuomenei mūšyje prie Vedrošos pateko į maskvėnų nelaisvę. Sunkią belaisvio dalią jis nešė iki 1509 m. Sugrįžęs į tėvynę vietoj mirusio Aleksandro rado Lietuvą valdantį jo brolį Žygimantą Senąjį. Naujasis valdovas grąžino Astikui jo turėtas pareigas, o prie Hanušiškių dvaro dar pridėjo ir Čedasus. Mirus Grigaliui didelę dalį jo valdytų dvarų, tarp jų Hanušiškius ir Čedasus, paveldėjo sūnus, taip pat Grigalius, vadinęsis Viršila, vaivadaičiu  arba ir raikytoju. Pastarąsias pareigas jis turėjo valdovo rūmuose.

1527 m. įvyko vaivadaičio konfliktas su seserimi dėl Hanušiškių ir Šetekšnų˙dvarų. Astikas šiuos dvarus buvo užstatęs šios vyrui už tūkstantį kapų grašių. Bet sesuo skolos iš brolio neėmė, nes nenorėjo dvarų grąžinti. Besiplieskiantį ginčą teko gesinti kunigaikščiui, pagrasinusiam grąžinamus pinigus padėti į valstybės iždą, o į dvarus sugrąžinti teisėtą jų savininką.

Tačiau didžiausią nešlovę garsiai didikų giminei užtraukė Hanušiškių valdytojas, Grigaliaus Astiko anūkas, taip pat  Grigalius. Jis 1580 m. karališkojo teismo buvo pasmerktas myriop. Ši bausmė didikui skirta už tai, kad išdavė valstybės paslaptis Maskvos valdovui Ivanui Žiauriajam ir šiam dar pažadėjo nužudyti Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Steponą Batorą.

Suėmus Astiką ir padarius kratą dvare buvo surasta jo įsteigta netikrų pinigų, dokumentų ir antspaudų dirbtuvė. Mirties bausmė buvo įvykdyta Vilniuje tais pačiais metais.

Ši dėmė krito ir ant nubaustojo Grigaliaus Astiko sūnaus Jono. Tačiau po metų valdovas išleido dekretą, išteisinantį nuteistojo sūnų Joną, Vilniaus apskrities žemės teismo teisėją. Nes patikėta, kad šis nieko nežinojo apie tėvo išdavystę. Todėl Jonui buvo sugrąžinta dalis tėvo valdytų dvarų, tarp jų Kazliškio Paliepis bei Hanušiškiai.

 

Jurgio meilės istorija

Į Astikų giminės istoriją įėjo ir Hanušiškius valdžiusio Jurgio Astiko romantiškos meilės istorija.

Senaisiais laikais didikų luome vedybos iš meilės buvo itin retas reiškinys: santuokos būdavo sudaromos siekiant naudos iš dvarų, žemių ir valdžios.

 Todėl Jurgio Astiko ir Onos Chreptavičiūtės meilės istorija buvo tikras akibrokštas, sujudinęs nusistovėjusią dvarų santykių rimtį ir dinastijų planus. 

 

Didikų padangėje nutiko neregėtas dalykas: valdovo maršalo ir dvaro iždininko Chreptavičiaus duktė Ona prieš motinos valią slapta ištekėjo už Grigaliaus Astiko sūnaus Jurgio. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio: jie susipažino Brastoje, o netrukus naktį slapta susituokė vienoje Brastos bažnyčioje. Onos motina Jadvyga labai supyko dėl šio poelgio ir prasižengėlę dukrą įkalino moterų vienuolyne. Mat ji tikėjosi Oną ištekinti už gerokai pagyvenusio, turtingo Lietuvos pakamario Davainos. Motina suorganizavo sužadėtuvių ceremoniją, kuri taip pat įvyko naktį. Tačiau Onai pavyko išsiųsti tarną pas Jurgį Astiką, kuris pastarajam perdavė mylimosios žodžius: „Mama mane bara ir jėga verčia ištekėti už pono Davainos. Sutuoktuvės turėtų įvykti šiąnakt 3 valandą.“

Mergina mylimojo prašė, kad šis kuo skubiau ją išvaduotų. Neviltin puolęs Jurgis kreipėsi pagalbos į tėvą Grigalių Astiką,  o šis išskubėjo patarimo pas valdovą Žygimantą Senąjį, Didįjį Lietuvos kunigaikštį ir Lenkijos karalių.  Tėvas jo didenybės prašė, kad Jadvyga Chreptavičienė neištekintų dukters už nemylimo Davainos.

 

Kovodamas dėl mylimosios neteko piršto

Valdovas tartis pas Jadvygą siuntė žemės iždininką ir vieną kunigaikštį, bet valdinga jaunamartės motina su jais nesiderėjo. Tada valdovas pasiuntė kitus derybininkus, su jais vyko ir Onos mylimasis Jurgis. Bet ir jų Jadvyga neįsileido, patikinusi, kad „vakar vakare ištekino dukrą už pakamario Davainos“. Išgirdęs šią žinią Jurgis Astikas ryžosi išlaisvinti savo mylimąją jėga: su tarnais jis išlaužė vienuolyno duris ir įsiveržė į vidų. Čia jiems pasipriešino Jadvygos parinktas žentas Davaina su vyrais. Kilo kova, per kurią Jurgiui Astikui buvo nukirstas pirštas. Vis dėlto  Jurgiui pavyko išvaduoti mylimąją ir su ja pabėgti.

Įniršusi Jadvyga apskundė Žygimantui Senajam Jurgį Astiką, kad šis pagrobė jos dukrą iš teisėto vyro ir išsivežė. Bet valdovas pasielgė ne Jadvygos naudai: įsakė Oną tris dienas saugoti, o po to liepė sušaukti teismo posėdį, kuriame būtų sprendžiamas įsimylėjėlių likimas. Teisme valdovas klausė Onos, ar ji pagrobta Jurgio per prievartą?  Ji atsakė pati prašiusi, kad mylimasis kuo skubiau atvyktų ir ją pasiimtų pas save. Ir kad pas jį Ona ėjusi savo noru,  nes mama norėjo prieš jos valią ištekinti už nemylimo Davainos.

Valdovas paklausė Onos, ar ji norėtų grįžti pas motiną, ar būti su Jurgiu. Ona atsakė: „Su niekuo kitu nenoriu būti, tik su savo mylimuoju Jurgiu.“ Išklausęs Onos ir Jurgio pasakojimų, Žygimantas Senasis nusprendė, kad jaunuoliai myli vienas kitą, o kaltinimai, kad Jurgis pagrobė merginą, neteisingi ir pripažino jų santuoką teisėta bei nurodė, jeigu  Davainos ar jų tarnai mėgintų kerštauti Jurgiui, turėtų sumokėti 10 tūkst. kapų grašių.  Onos ir Jurgio meilės istorija, manoma, stipriai supurtė ir pakeitė didikų luomo santuokų tvarką – po gerų dešimties metų Pirmajame Lietuvos Statute jau buvo uždrausta ištekinti moteris „prievarta ir prieš jų valią“.

 

Dvare neužsibūdavo

Paskutinis Hanušiškių valdytojas Jonas Astikas mirė 1609 m. Kadangi jis neturėjo palikuonių, su jo valdymu baigėsi daugiau kaip šimtą metų trukusi Astikų era Hanušiškių dvare: ši giminė valdė dvarą nuo 1499 iki 1609.

Istorikai spėja, kad Hanušiškiuose Astikai neužsibūdavo, o gal net ir lankydavosi čia labai retai, nes visi jie turėjo  daug dvarų, o  ir rūmus Vilniuje. Rygos archyve surastas dokumentas, liudijantis, kad Žygimantas Augustas dalį Livonijos ordino žemių, užstatytų karaliui, atskyrė ir Aknystos dvarą atidavė Jonui Krošinskiui. Taigi Hanušiškiais galėjo būti vadinama ir Krošinskių valdos dalis, į kurią pateko Latvijos pasienyje esantys Aleknų,  Raupių ir Čeičių kaimai (Juodupės sen.).

 

Sugulė į istoriją

Apie mūsų rajono dvarus ir jų gyvenimą Astikų valdymo laikais istorijos duomenų negausu. Broniaus Kviklio leidinyje „Mūsų Lietuva“ minima, jog 1534 m. Hanušiškiai jau buvo miestelis su 21 namu, 9 alinėmis ir viena midaus parduotuve, iš jų 3 smuklės priklausė bažnyčiai. Iki šiol išlikusios  smarkiai sunykusio dvaro liekanos, o dabartinių gyventojų atmintyje beveik nebeišliko senolių pasakojimų apie garsią didikų giminę.

Panaši istorija ir dėl Čedaso ežero saloje stovėjusios pilies. Jos griuvėsiai  minimi 1796 m. Čedasų dvaro inventoriaus knygose. O XIX a. pabaigoje Čedasų valsčiaus viršaitis A. Rudokas ir sekretorius, kurio pavardė neįskaitoma, užpildė anketą apie valsčiuje randamus archeologinius paminklus. Joje aprašytos pilies liekanos: mediniai poliai tarp salos ir ežero kranto, salos molžemis, susimaišęs su akmenimis ir plytomis, tai pat paminėta, jog kasinėjant randami kaulai, monetos, geležies juostos. Užrašytas ir vietos gyventojų pasakojimas, kad pilis priklausė ponui, kurio pavardės niekas neatsiminė.

1609 m. sudarytas Panemunio dvaro inventoriaus aprašas. Tačiau istorikai iki šiol   nesutaria, kodėl  Panemunio dvaro plotai buvo išmėtyti tarp Anykščių, Čedasų bei Hanušiškių dvarų žemių. Viena versijų – dvarų savininkai užstatinėjo ar pardavinėjo vieni kitiems pavienius kaimus ir valstiečių tarnybas. Taip  vieno dvaro žemės plotai atsirasdavo kitų dvarų žemės masyvuose. Beje, į Čedasų bei Hanušiškių dvarų žemę buvo įsiterpusios ir Kazliškėlio dvarininkams priklausančių valstiečių tarnybos. Panemunio dvaro inventoriuje minima penkių valakų dydžio Matulio Kasutėno ir Baliulio Pilkelio tarnyba, kuri turi bendras ribas su Kazliškio ir Čedasų pavaldiniais bei su Hanušiškių miestelio žeme, kurią po Astikų valdė ponas Rajeckis. 

Rytinėje Čedasų ežero pusėje, kuri turėjo priklausyti Hanušiškiams, minima Petro Norveišio tarnyba Jakūbiškis, taip pat daugiau kaip penkis valakus ariantis ir šienaujantis Petras Maineiva su keturiais sūnumis. Vėliau čia atsirado Maineivų kaimas, gyvas iki šių dienų.

1499 m. Aleksandro privilegijoje Astikui  minimas žmogus Neliubas, kuris buvo nubrėžęs žemės ribą su Hanusu. Manoma, kad tas Neliubas buvo bajoras ir kad jis į girią už Vyžuonos upės atsikėlė iš Neliūbiškio dvarelio, buvusio už Jūžintų. XVI a. pradžios dokumente yra žinių, jog Kasutėno ir Pilkelio tarnybos žemė prieina prie Juodupės upelio ir prie Kuršo sienos. Galimas dalykas, kad Matulis Kasutėnas ir jo sūnus Kasparas buvo Kastėnų giminės, gyvenusios šiose apylinkėse vėlesniais amžiais, protėviai.

 

Grimzta praeitin…

Rokiškio krašto muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė sakė, jog Astikų valdymo laikotarpis mūsų krašte paliko gilų pėdsaką, o pagrindinė šių didikų palikimo  „vinis“ yra sėlių krašto vienas seniausių šiaurės Lietuvos miestelių – garbingos praeities Onuškis, kadaise vadintas Hanušiškiais.

Onuškio kaimo žmonės  puoselėja viltį,  kad krašto garsi praeitis, perduodama iš lūpų į lūpas, niekada nepasimirš.  Kaimo bendruomenė užsimojo plėtoti turizmą, kurio vienas svarbiausių punktų  – iš užmaršties keliama didinga, sena ir labai romantiška  miestelio, jo apylinkių ir dvarų istorija. Kai pernai miestelio centre esančio nenaudojamo dviaukščio pastato žiojėjančios langų kiaurymės  buvo uždengtos Onuškio kraštą valdžiusių didikų dinastijų herbais, žmonės sukruto klausinėti, kas gi buvo tie Astikai ir kada jiems Onuškio žemės priklausė.

 „Vietos gyventojai gerai žino Onuškio dvaro didikus Komarus, o apie Astikus mažai ką girdėję“, – sakė bendruomenės pirmininkė Nijolė Brenčienė.

Per kelis šimtmečius laikas palaidojo įstabų angliško plano Hanušiškių parką, pamažu nyksta ir kadaise buvę didingi klasicistinio stiliaus rūmai, užmarštin gramzdindami dvarą valdžiausių didikų Astikų dramas ir istorijas.

Rengiant medžiagą naudoti šaltiniai: Lietuvos valsčiai „Juodupė. Onuškis“ (I), B. Kviklio „Mūsų Lietuva“, Rokiškio krašto muziejaus fondų, Onuškio kaimo bendruomenės medžiaga.

Aleksandro Jogailaičio privilegijos, saugomos Vilniuje, originalas

 

Aleksandro Jogailaičio privilegija Grigaliui Astikaičiui1499 m. rugsėjo 21 d. privilegija ponui Grigaliui Astikaičiui kirsti dykrai prie Susėjos upės palei vokiečių sieną, gauti dirvų ir žmonių prie tos dykros visiems laikams. Pats Aleksandras iš Dievo malonės, didysis Lietuvos kunigaikštis. Tebūnie Dievo vardu. Pranešame visų žiniai šiuo raštu, kas jį pamatys arba skaitomą išgirs, kam reikės tai žinoti arba girdėti. Kadangi esame apžvelgę ištikimą ir niekad neuždelsiamą mūsų ištikimo tarno pono Grigaliaus Stankaičio Astikaičio, mūsų rūmų maršalkos ir Merkinės bei Anykščių vietininko, tarnavimą mums, duodame ir apdovanojame jį mūsų dykra, kuri yra prie vokiečių sienos Susėjos paupyje, prie sienos, kurią Vaišviltas nustatė Susėjos upe tarp mūsų tėvonijos – Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos žemės valdant mūsų pirmtakams. Ir ta giria esame nubrėžę sieną su mūsų Rokiškio ir Peninių žemėmis, kur Olsintos upė, kuri prasideda nuo Olsintos ežero, įteka į Susėjos upę, ir Prūdupio upe, kur yra Prūdupė, o nuo Prūdupės į Serbintos upę, o Serbintos upeliu iki įtekėjimo į Juodupės upę, o iš Juodupės upės į Vyžuonos upę, o iš Vyžuonos Gintenio upeliu į Čedaso ežerą, o iš Čedaso – Minevėlės upeliu, o iš Minevėlės į Balčios upę, o iš Balčios upės pro mūsų lauką slėniu į Neretos pelkę, o iš Neretos pelkės Neretos upe į mažą Neretėlės upelį, o mažąja Neretėle į Skardupio upelį, o iš Skardupio upelio tuojau į Susėjos upelį ir Vaišvilto sieną, taip pat prie tos girios ir aukščiau nurodytos sienos gyvena mūsų Anykščių pavieto Rokiškio dvaro žmonės ir Peninių pavieto Čedasų dvaro žmonės, kurie tarnavo mūsų Rokiškio ir Čedasų dvarams ir mokėjo duoklę pinigais, medumi ir dėkla; taip pat, kad prie tos girios, be mūsų tėvo, J. M. karaliaus leidimo, įdirbo mūsų mišką Kurklių bajoras Hanusas Gailiminaitis su savo sūnumis ir Anykščių bajoras Rimka su savo broliu Mackumi Jonaičiu ir sau dvarus ten įkūrė. Ir mes tą Hanuso dvarą su mūsų žmonėmis, kuriuos jis su savimi apgyvendino, atidavėme ponui Grigaliui; o kurie buvojo nuosavi žmonės, mes liepėme anuos jam iškeldinti. Taip pat anas Hanusas už tos sienos Rokiškio paviete išarė mūsų girią ir mūsų bei savo žmones įkurdino už Vyžuonos upės. Ir mes tą išartą žemę su mūsų žmonėmis jam atidavėme, o Hanuso žmones, kurie tose žemėse gyveno, liepėme jam iš ten iškeldinti; riba su mūsų žmonėmis ir eina tais Hanuso arimais ir Vyžuonos upe, ir Vilgupio upeliu, o nuo Ilgupio upelio eina į Briedžių duobes, o iš Briedžių duobių į pelkę, o iš pelkės į tą ribą, kurią mūsų žmogus Neliubas buvo nubrėžęs su Hanusu, o ta riba ėjo vėl į Vyžuonos upę. Taip pat, kad tas Rimkas su savo broliu Mackumi išdirbo mūsų mišką toje dykroje, o ponas Grigalius už šias jų pastangas jiems pinigais sumokėjo, o jie mums patiems pripažino, kad iš jo už tą žemės išarimą pinigus paėmė. Taip pat, rodydami mūsų malonę, duodame, dovanojame ir esame atidavę, ir patvirtiname tai šiuo raštu amžiams ir nekeičiamai jam, jo žmonai, jų vaikams ir po to būsiantiems jų palikuonims, tą mūsų girią, kuri yra prie tos sienos nurodyta, su tais mūsų žmonėmis, kurie prie tos girios gyvena, ir su tais dvarais, ir su žmonėmis, ir su bajorų išartomis, ir su jų ariamomis žemėmis, ir su bitynais, ir su medžioklės plotais, žvėrių ir paukščių medžioklėms, su bebrų gaudymu, su vandenimis, su ežerais, vadinamais Olsinta ir Nekvasiu, ir Dumbliu, ir Minevėle, Niestrepa ir Balčiu, ir su kitais ežerais, kurie yra prie tos sienos, su upėmis ir su upeliais, ir su šaltiniais, ir su jų srovėmis, su tvenkiniais ir tvenkinėliais, su malūnais, malimo mokesčiais, su žuvinininkais ir žuvynais, ir su pelkėmis, ir su pievomis, ir su krūmynais, ir su ganyklomis, ir su lankomis, ir su pinigine ir medaus duokle, ir su dėkla, ir su visais mokesčiais, ir su muitais, ir pajamomis, ir naudmenimis, – nieko iš mokesčių ir pajamų sau nei savo palikuonims

nepasilikdami. Taip pat dėl ypatingos mūsų malonės duodame ir dovanojame, ir leidžiame, kad jis miestą toje dykroje su atvykstančiais žmonėmis sau įkurtų ir pilį pasistatytų, kur tik jam norėsis, ir prekyvietes ir turgus toje vietoje turėti su visomis pajamomis iš prekyviečių ir turgų, ir su visais jų mokesčiais, ir ten turėti sandėlius pirkliams, ir karčemas, ir karčemų mokesčius; o kurie svečiai, užsienio pirkliai atvažiuos su savo prekėmis iki tos vietos, iš tų jis gali imti sau muitą po du grašius už vežimą; taip pat kuris svetimšalis atvažiuos į tą jo miestą, turi prisistatyti arba jam pačiam, arba jo vietininkui. Taip pat jis gali ir kitus žmones toje girioje apgyvendinti; plėsti, dauginti ir padidinti pagal anksčiau nurodytas ribas, ir parduoti, ir atiduoti, ir padovanoti, ir sumainyti, ir bažnyčiai aukoti ir jai užrašyti, ir savo naudai ir gyvenimui panaudoti, kaip pats ras esant reikalinga.

 

 

Aldona Minkevičienė

azija

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Vidas Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Vidas
Vidas

Kodėl neminimas Astiko brolis Dargis?