Sunkus emociškai ir fiziškai, reikalaujantis greitos reakcijos ir gebėjimo valdyti situaciją, kiekvieną kartą skirtingas – toks nelengvas VšĮ Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro (PASPC) Greitosios medicinos pagalbos (GMP) poskyrio darbuotojų kasdienis darbas, kai žmogaus gyvybę neretai lemia vos minutė…
Kaimyninių rajonų kontekste esame pranašesni
Rokiškio PASPC įsikūrusiame GMP poskyryje nuolat darbuojasi 30 specialistų: 15 GMP felčerių-bendruomenės slaugytojų bei 15 specialius apmokymus ir kursus baigusių GMP vairuotojų. Tam, kad rajono gyventojai laiku sulauktų skubios medicininės pagalbos, dieną ir naktį budi 3-4 komandos, kiekvienoje jų – po vieną GMP felčerę-bendruomenės slaugytoją ir vairuotoją. Pasak įstaigos direktoriaus pavaduotojos slaugai Danguolės Kondratenkienės, toks komandų skaičius padeda užtikrinti savalaikį pagalbos suteikimą rajono gyventojams.
GMP komanda pas nukentėjusįjį turi nukakti kaip įmanoma greičiau. Sveikatos apsaugos ministro reglamentuotas GMP atvykimo pas kviečiantįjį laikas mieste – iki 10-15 min., kaime – iki 20-25 min. Pernai Rokiškio GMP brigados 99,9 proc. į iškvietimus reagavo neviršydamos ministro numatytos laiko ribos. „Žvelgiant į kaimyninius rajonus, kur nuolat budi po dvi GMP komandas, mūsų rajonas šiuo atžvilgiu yra pranašesnis: visos keturios mūsų brigados yra pažangaus gyvybės palaikymo – galinčios ne tik suteikti pirmąją medicininę pagalbą, bet ir suleisti vaistus, intubuoti, tvarstyti žaizdas, imobilizuoti galūnes ir stuburą, taikyti neinvazinius ir invazinius kvėpavimo takų atvėrimo metodus, defibriliaciją ir t. t.”, – pastebėjo D. Kondratenkienė.
Pasikeitusios skambučių registravimo tvarkos privalumai
Pernai GMP komandų pagalbos prireikė 7 tūkst. 283 kartus, 2012-aisiais – 6 tūkst. 994. Bendrojo pagalbos telefono skambučiai 112 (arba 03, 103, 033) yra nukreipiami Panevėžio miesto GMP stočiai. Nors pagalbos specialistai karts nuo karto išgirsta žmonių priekaištų dėl kylančių nesklandumų kviečiantis pagalbą per Panevėžio dispečerinę, tačiau raštiškų pagrįstų skundų niekas nėra pateikęs. Tuo tarpu šioje sistemoje dirbantiesiems naujoji skambučių registravimo tvarka suteikia savotišką apsaugą. „Mus pasiekia jau centro „atsijoti”, realūs pagalbos šauksmai, nebetenka gaišti laiko su žmonėmis, norinčiais tiesiog išlieti savo problemas. Pasikeitus skambučių registravimo tvarkai tapome apsaugoti nuo neadekvačiai besielgiančiųjų”, – pastebėjo aštuonerius metus GMP dispečere dirbusi, o dabar – antrus metus GMP felčere besidarbuojanti Audronė Savickienė. Pasak jos, dirbant šiuo principu pavyksta išvengti papildomų neigiamų emocijų bei streso, kurių ir taip apstu šiame darbe.
Kiekvienas iškvietimas – skirtingas
Kas ketvirtą parą viena kitą keičiančios budinčios GMP komandos atokvėpio valandėlėmis darbe turi visas sąlygas pailsėti ir pavalgyti. Specialiai tam yra pritaikytas poilsio kambarys su nedidele virtuvėle. „Esame savotiška viena didelė šeima, kas ketvirtą parą susibėganti draugėn dirbti, gyventi, švęsti… Tiesa, tik pats žodis „drauge” ne visada tinka”, – šyptelėjo A. Savickienė ir kaip pavyzdį pateikė šių Naujųjų metų sutikimo šventę: laikrodžio rodyklėms mušant dvyliktą, jai pačiai teko gaivinti dūstančią garbingo amžiaus senolę Rokiškyje, o jos kolegoms – padėti nelaimėliams vienoje Juodupės miestelio daugiabučių laiptinių ir skubėti į kitus iškvietimus. „Kiekvienas iškvietimas – skirtingas. Baisiausia būna tada, kai važiuoji į ekstremalią situaciją, pavyzdžiui, padėti skendusiajam ar nukentėjusiajam autoavarijoje. Jau važiuodama mintyse susidėlioju veiksmų planą, atvykusi į vietą jį kuo skubiau įgyvendinu ir pacientą gabenu į ligoninę. Kaip besistengčiau, išvengti emocijų nepavyksta, ypač kai tenka gelbėti vaikus”, – sakė 39-uosius metus GMP felčere dirbanti Alia Raišienė. Ji, neslėpdama graudulio, papasakojo apie neseną įvykį, kada į globos namus vežami neprižiūrėti ir alkani našlaičiai jos prašė nors kąsnelio duonos…
Didžiausias atpildas – išgelbėtos gyvybės
„Esame savotiški sugertukai… Sugeri emocijas, skausmą, pyktį, lūkesčius – viską. Stebint kitų išgyvenimus pačiam išlikti automatu-robotu neįmanoma”, – sakė A. Raišienė. Jai antrino 25 metų GMP felčerės darbo patirtį turinti Aušra Lekūnienė: „Kita vertus, reaguodama į iškvietimus turi išlaikyti emocinę pusiausvyrą, nes pasinėrus į baimę, stresą ar gailestį paprasčiausiai neliktų, kam gelbėti. O juk galimybė išgelbėti kitam gyvybę ir yra didžiausias atpildas mums.”
Laimingai pasibaigę atvejai – savotiškas „variklis” GMP personalui. „Užplūsta nenusakomas jausmas, kai eidama gatve minioje pamatau pačios kadaise atgaivintą žmogų. Ta pati emocija užvaldo ir prisidėjus prie gimimo stebuklo”, – sakė A. Raišienė. Jai GMP automobilyje teko priimti tris naujas gyvybes… Tuo tarpu netikėto gimimo atvejis A. Lekūnienei tapo savotišku krikštu vos pradėjus darbą GMP felčere. „Kaip šiandien pamenu viename atokiame kaime regėtą vaizdą: vaikelį namuose pagimdžiusi moteris pėsčiomis išėjo kviestis pagalbos į fermą, esančią už 4 km, jos mažylį, paliktą namuose vieną, radome su iki pat bambos nurėžta virkštele, sušalusį, bet, laimė, gyvą”, – prisiminė A. Lekūnienė.
Gyvybių gelbėjimas – ne vieno darbas
GMP komandą sudaro du asmenys: bendruomenės slaugytoja ir vairuotojas. Tačiau pastarasis dažnai nepelnytai lieka visų užmirštas. „Būtina paminėti, kad be vairuotojų mes – kaip be rankų”, – sakė GMP felčerė A. Raišienė ir skubėjo padėkoti ne mažesnį stresą ir krūvį atlaikantiems GMP vairuotojams, kurių greitos reakcijos ir sumanumo dėka pavyksta laiku pasiekti pagalbos reikalingus žmones: „Kol mes bėgame prie žmogaus, jie ir deguonį automobilyje pajungia, ir neštuvus ištraukia, ir lašinę paruošia… Dviese nelaimėlį nešame, pasikeisdami jį gaiviname, nes viską atlikti vienai paprasčiausia neįmanoma fiziškai.”
Tuo tarpu kitąmet darbo 20-metį minėsiantis GMP vairuotojas Sigitas Saikalis sako, jog per šiuos dešimtmečius būta visko: jam kartu su felčere yra tekę ir nelaimėlį per užsemtą pievą pusę kilometro neštuvuose nešti, ir baimintis, kad daugiau nei pora šimtų kilogramų sveriančio žmogaus neišlaikys neštuvai… „Kiekvieną dieną pasitaiko įvairiausių situacijų. Kartais norint pergabenti sunkų ligonį į pagalbą tenka kviestis Rokiškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyrus, kartais – kooperuotis su kolegomis. Tiesiog privalai greitai reaguoti ir veikti. Tuo tarpu mano, kaip vairuotojo, pareigos nekelia daug rūpesčių: GMP padalinio keturi visais ratais varomieji GMP automobiliai yra modernūs, jų pravažumas geras. Kartais pikta darosi tik dėl neadekvataus kitų eismo dalyvių elgesio pamačius su įjungtais švyturėliais atskubantį GMP automobilį: jie blaškosi po kelią lyg nežinotų, jog tokiais atvejais reikia pasitraukti į dešinę važiuojamosios dalies pusę”, – pastebėjo S. Saikalis.
Jo kolega Vaidas Liesys, į pagalbą rajono gyventojams skubantis jau dešimtmetį, paprašytas keliais žodžiais nupasakoti darbo specifiką, sakė: „Atsakingas, sunkus darbas, kaip ir visi kiti. Skirtumas tik tas, kad čia ribą tarp gyvybės ir mirties gali nubrėžti vienintelė neracionaliai suplanuota minutė… Tad griežtos ribos tarp darbo ir kelionės namo tiesiog negali būti, nes tavo pagalbos gali prireikti ir iki budėjimo pabaigos likus vos kelioms minutėms.”
Ką kiekvienas privalome žinoti
Rokiškio PASPC veikiantį GMP padalinį daugelis rajono gyventojų tebepainioja su ligoninėje veikiančiu Priėmimo-skubios pagalbos skyriumi, tačiau jo funkcijos – skiriasi. „Kitaip nei daugelis įsivaizduoja, greitosios personalas į ligoninę žmonių neguldo. Mes tik suteikiame būtiniausią pirmąją medicininę pagalbą tam, kad vienokių ar kitokių negalavimų kamuojamas žmogus laimingai pasiektų rajono ligoninės gydytojus”, – pastebėjo GMP felčerė A. Raišienė.
Tuo tarpu skubią medicinos pagalbą norintys išsikviesti žmonės turėtų įsidėmėti, jog paskambinus centralizuotu pagalbos numeriu 112 (arba 03, 103, 033) bei išgirdus dispečerės užduodamą klausimą – „Koks jūsų adresas?” – pirmiausia reikia į jį atsakyti, o ne pulti pasakoti nelaimingo įvykio aplinkybių. „Adresas – tai svarbiausia informacija iškvietimą priimančiam dispečeriui, nes per tą laiką, kol nupasakosite situaciją, GMP jau bus išsiųsta į įvykio vietą, nepriklausomai nuo išsakomų nusiskundimų. Be to, šios pagalbos kvietimosi schemos patariama laikytis ir dėl to, kad tais atvejais, kai skambina pats į nelaimę patekęs žmogus, galintis bet kurią akimirką prarasti sąmonę, iš karto būtų sužinoma nelaimės vieta ir į šauksmą tinkamai sureaguota. Juk nei žmogaus vardas, nei pavardė neturi reikšmės, kai reikia gelbėti gyvybę, svarbiausia sužinoti nelaimės vietą”, – pastebėjo D. Kondratenkienė. Pasak jos, nereikėtų nustebti, kai dispečerė paprašo pakartoti telefono numerį: tiesiog dėl vienokių ar kitokių aplinkybių gali prireikti perskambinti. Visais atvejais skambinantysis neturi jaudintis, jog atsakinėdamas į šiuos klausimus gaišta laiką: tuo metu, kai jis kalba su dispečere, GMP jau skuba nurodytu adresu.
Nebūkite abejingi – prieikite prie nukentėjusiojo…
Dalia Vaikutienė, GMP felčerė, bendruomenės slaugytoja
Sveikata… apie ją dažniausiai susimąstome tik įvykus nelaimei… Sutrikus sveikatai, susižalojus, skubame kviestis greitąją medicinos pagalbą (GMP). Ją kviečiančiojo skambutis pirmiausia patenka į Panevėžio dispečerinę, iš jos Rokiškio GMP brigada per radijo ryšį gauna pranešimą ir išvyksta nurodyta kryptimi. Minutės, kol į nelaimės vietą atvyksta GMP, laukiantiesiems esti labai ilgos, ypač matant, jog sergančiajam labai blogai… Šiomis akimirkomis skambinusieji sulaukia Panevėžio dispečerinės darbuotojų patarimų, kurie tampa savotiškomis gairėmis, nurodančiomis, ką daryti, kol atvyks GMP.
Labai dažnai skubėdami į įvykį gauname informaciją apie „nukritusį” žmogų. Kokia bebūtų to priežastis, nebūkite abejingi – prieikite prie nukentėjusiojo, paklauskite, kas atsitiko.
1. Kvieskite GMP pagalbą, jei žmogus neatsako ar matote, kad jam reikia pagalbos.
2. Patikrinkite, ar žmogus kvėpuoja: tą galima padaryti žiūrint, ar kilnojasi krūtinės ląsta, klausant pridėjus ausį prie nukentėjusiojo burnos ir nosies, jaučiant savo veidu iškvepiamo oro srovę.
3. Jei manote, kad žmogus nekvėpuoja, patikrinkite pulsą miego arterijoje, kuri yra kaklo srityje.
4. Jeigu pulso neapčiuopiate, paguldykite žmogų ant nugaros, atlošdami galvą atverkite kvėpavimo takus.
5. Pradėkite gaivinti atlikdami krūtinės ląstos paspaudimus: savo rankų plaštakas dedame vieną ant kitos, delno pagrindą – ant žmogaus krūtinkaulio maždaug per vidurį ir pradedam spaudinėti krūtinės ląstą. Paspaudimai turi būti gilūs – 5-6 cm – ir pakankamai dažni – 100 kartų per minutę. Krūtinės ląsta turi pajudėti stuburo link. Nenustokite daryti krūtinės paspaudimų iki kol atvyks GMP arba kol žmogus neatsigaus. Išnaudotos pirmosios minutės po nelaimės iki kol atvyks pagalba yra labai svarbios žmogaus gyvybei.
Pirmoji pagalba užspringus.
1. Jei žmogus judesiais rodo, kad užspringo (tveriasi už kaklo), kosti, bet nėra jokio dusulio požymio – leisti kosėti.
2. Jei kvėpavimas blogėja ir nieko neiškosėja, reikia palenkti ligonį ir suduoti kelis smūgius į tarpumentę.
3. Jei tai negelbėja – atlikti Heimlicho metodą: stovinčiam žmogui prieiti iš nugaros, apimti rankomis liemenį, savo rankų plaštakas sugniaužti į kumščius, dėti truputį aukščiau virš bambos ir stipriai spustelėti į vidų ir aukštyn. Jei svetimkūnis nepasišalina, tai kartoti keletą sykių. Jei žmogus guli, atsitūpti virš jo, uždėti kumštį aukščiau jo bambos, o kitą plaštaką – ant kumščio ir staigiai spustelėti pilvą į vidų ir aukštyn. Po kiekvieno paspaudimo gulinčiam apžiūrėti burną, jei burnoje pamatote svetimkūnį – pašalinkite pirštais, jei pradeda vemti, pasukite galvą į šalį.
4. Jei nepavyksta pagelbėti žmogui ir jis netenka sąmonės, nustoja kvėpuoti, būtina daryti krūtinės ląstos paspaudimus.
Minėti paspaudimai tinka ir kitais nelaimės atvejais: gelbėjant mėginusį pasikarti, skendusįjį.
Žmogui stipriai kraujuojant patariama tiesiog užspausti stipriai žaizdą, kad ir savo rankomis, ir laikyti tol, kol atvyks GMP.
Užs. 379
