Modernių technologijų šaltasienėje fermoje laikoma banda mažiau serga. A.Minkevičienės nuotr.
Modernių technologijų šaltasienėje fermoje laikoma banda mažiau serga. A.Minkevičienės nuotr.

  

Kai iš sostinės atvykęs inžinierius Saulius Jasinevičius perėmė vieną moderniausių ne tik rajone, bet ir šalyje, pieno ūkį, priklausiusį jo motinai, šviesios atminties ūkininkei Stasei Jasinevičienei, daugelis kraipė galvą, ar jis nepaskandins klestinčio pienininkystės verslo. Mažai kas žinojo, kad prieš daugelį metų, kai šis  pieno ūkis dar tik stojosi ant kojų, mechanikos ir inžinerijos aukštuosius mokslus baigęs Saulius  jau stažavosi viename moderniame pieno ūkyje Vokietijoje. „Šeimoje buvome sutarę, kad tęsiu tėvų verslą, todėl kartu planavome investicijas, plėtėme ūkį. Bet negalvojau, kad teks jį perimti taip greitai…“ – sakė didelių žemės valdų, trijų šimtų galvijų bandos ir pieno perdirbimo cecho savininkas.

 

Būta minčių mažinti „apsukas“

Sostinėje su šeima gyvenusiam ir tarnybą didelėje transporto kompanijoje turėjusiam Sauliui grįžti į tėvų ūkį Misiūniškio kaime nebuvo nei staigmena, nei skaudus pokytis. Čia tik pradėjus plėtoti  pieno ūkį, Jasinevičių šeima sutarė, jog iš trijų vaikų vieninteliam sūnui jį teks perimti. „Nuo vaikystės buvau įpratęs būti prie gyvulių. Auginau avis, mokėjau visus ūkio darbus, nes tėvai nuo pavasario iki žiemos buvo užimti valdiškuose darbuose. Seserys niekada nepageidavo likti prie žemės, todėl nebuvo ir konkurencijos“, – šmaikštavo Saulius dėl tėvų paliktos prievolės valdyti ūkį.

Pasiligojus tėvams, Sauliui į tėviškę teko grįžti anksčiau, nei buvo planavęs.

„Ne vienerius metus aktyviai dalyvavau modernizuojant ūkį ir plėtojant jo veiklą, tačiau perėmus jį ant savo pečių iš pradžių buvo ir baimės, ir neramių minčių. Laimė, didelę patirtį, ryšius bei pažintis turėjusi motina spėjo mane supažindinti su visais verslo niuansais, reikalingais žmonėmis. Mūsų ūkis  šalyje buvo žinomas daugelį metų, todėl savarankiško ūkininkavimo pradžia man nebuvo ypač sunki“, – pasakojo Saulius.   

Į pieno gamybos verslą įsisukusią jauną Sauliaus šeimą užklupo sunkumai: prieš metus smarkiai krito žaliavos supirkimo kainos, todėl pieno gamyba ėmė nešti nuostolius. Milijoninės investicijos į modernią fermą vertė  ūkininką rinktis: mažinti bandą arba pieną ūkyje perdirbti pačiam ir produktus parduoti be tarpininkų. „Rizika buvo didelė, tačiau nusprendėme perdirbti dalį žaliavos ir taip kompensuoti prarastas pajamas. Dabar galiu sakyti, jog rizika pasiteisino“, – prieš metus priimtu sprendimu džiaugėsi Saulius. Ūkyje įrengtas pieno perdirbimo cechas, kuriame gaminama varškė, 12 rūšių sūriai, sviestas bei pilstomas į pakuotes šviežias pienas. Visa produkcija iškeliauja į Vilnių, į mobiliuosius ūkininkų turgelius. Ceche dirba du darbuotojai, o iš viso ūkyje – dešimt samdytų žmonių.

 

Sūriai – į sostinę

„Plėtėsi ūkio veikla, todėl privalėjome didinti ir žmonių skaičių, kad darbas būtų sklandus“, – sakė Saulius. Ceche perdirbama apie pusę ūkyje primelžiamo pieno. Anot Saulius, didelius produktų gamybos ir pardavimo kaštus kompensuoja didesnės pajamos už parduotus produktus. „Jei taip smarkiai nebūtų kritusios pieno supirkimo kainos, ko gero, nebūčiau ėmęsis pieno perdirbimo verslo“, – prisipažino ūkininkas. Tokiu keliu pasuko ne vienas rajono pieno ūkis, perdirbtą produkciją parduodantis sostinėje, Kaune, kituose šalies miestuose ir mūsų turgavietėje. Jasinevičiai savo produkcija mūsų rajone neprekiauja – per maža rinka. Produktus gaminti pradėta palankiu metu, kai dar nebuvo krizės, todėl pirkėjų Vilniuje buvo labai daug. „Dabar jų mažiau, nes krito žmonių pajamos. Tačiau tikrai nesame nuostolingi“, – juokėsi Sauliaus žmona Žydrūnė. Pasak jos, geriausia gaminių reklama – sostinėje gyvenantys draugai ir pažįstami, kurie tarsi savaime subūrė nuolatinių klientų ratą.

Beje, praėjusiųjų metų paskutiniai mėnesiai suteikė vilties, kad pienininkai galės lengviau atsipūsti, nes pieno  supirkimo kainos pakilo. Tačiau šį mėnesį jau laukiama jų šuolio žemyn…

 

Šaltasienėje fermoje – šimtai galvijų

Moderniausių technologijų šalto tipo Jasinevičių fermoje šiuo metu – per 300 galvijų. Pusė jų – melžiamos karvės. Užvakar, kai lankėmės šiame ūkyje, fermoje buvo 5 laipsniai šilumos. „Galvijams nešalta. Svarbu, kad patalpoje būtų pliusinė temperatūra ir nebūtų skersvėjų. Kuo šilčiau, tuo galvijai dažniau serga“, – dėstė šalto tipo fermos privalumus ūkininkas Saulius. Ant šiaudų kraiko gyvena tik veršiavimosi laukiančios karvės ir specialiuose garduose laikomi maži veršeliai. Visi kiti galvijai – ant specialių grotelių, neleidžiančių susikaupti mėšlui.

„Jeigu ilgai užsilaikytų dideli, per 30 laipsnių šalčiai, tuomet gal ir per šalta būtų gyvuliams. Bet Lietuvoje niekuomet to nėra buvę“, – sakė Saulius. Vėsioje patalpoje laikomi gyvuliai suėda daugiau pašarų. Tačiau didėja ir primilžiai. Fermos karvė rekordininkė per parą duoda iki 60 l pieno. „Jeigu kuri karvė imtų duoti 25 l per parą, ją reikėtų keisti kita. Bandą būtina atnaujinti. Ir pačiam ūkiui reikėtų naujų investicijų. Bet visus planus pristabdo pajamos“, – apie perspektyvas kalbėjo Saulius.

Fermoje yra per 20 holšteinų veislės karvių. Ūkio plėtros pradžioje iš Vokietijos jų buvo atgabenta penkios dešimtys. Anot Sauliaus, jos labai produktyvios, bet jautresnės mūsų gamtinėms sąlygoms ir ligoms. Kartu su holšteinais į ūkį atkeliavo ir iki šiol nepažintos kojų bei kai kurios kitos galvijų ligos…

 

Atostogauti dar nesiryžta

Nors ūkyje dirbantys žmonės daugelį metų „išbandyti“ ir patikimi, Saulius su žmona vis dar nesiryžta imti atostogų. „Baimė, kad mums išvykus gali nutikti kas negero, neleidžia apsispręsti. Be to, pieno perdirbimas ir produktų pardavimas užkrovė papildomų darbų“, – sakė Žydrūnė. Jaunos šeimos, auginančios dešimtmetį Vilių ir dvejų metukų Emiliją, artimiausi planai – puoselėti gražiai tvarkomą tėvų sodybą ir stiprinti ūkį. Prie tvenkinio, kuris ne tik sodybos puošmena, bet ir karpių veisykla, pastatyta ąžuolinė žuvies skulptūra, kurią sukūrė medžio drožėjas Vidmantas Zakarka. Jasinevičiai labai gaili senų pakelės medžių, kuriuos kelininkai išpjovė asfaltuodami vieškelį. „Žvyrkelis mums netrukdė. Kai bus asfaltas, padidės eismas“, – dėstė Saulius.

Jauna pora išlaikė ir seną tradiciją ūkyje rengti seminarus bei ekskursijas šalies ir užsienio svečiams. Jasinevičių  daug kas klausia, kokia iš to ūkiui nauda? Pora sako, jog ne tik  naudos reikia žiūrėti. Esą didelis  malonumas, kad kiti žmonės domisi ūkiu ir vertina jį, kad yra ką parodyti.

 

 

 

 

 

 

Aldona Minkevičienė

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie