Kitais metais – Čedasų mokyklos įkūrimo šimtmetis, tačiau šios švietimo įstaigos nebėra: 2009 m. dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus ji buvo uždaryta. Čedasų mokyklos pirmųjų dešimtmečių istoriją surinko šio krašto metraštininkai Juozas Paškauskas, Genovaitė Daugnorienė, Jonas Mikšys. Daug įdomių faktų užrašyta Čedasų mokyklos tėvų globos komiteto protokolų knygoje. Pageltusiuose jos lapuose su išsiliejusiomis rašalo dėmėmis sudėliota, kokiomis sąlygomis mokėsi vaikai, kaip iškilusias problemas sprendė mokytojai, tėvai. Dalis šių problemų aktualios ir šiandien, o kai kurios – nugrimzdo praeitin.
Mokslas padės nugalėti priešus
Čedasų mokyklos veiklos pradžia – 1916 m. spalio 1 d. Jos istoriją nuo pat įkūrimo surinkęs mokytojas Juozas Paškauskas metraščio pradžioje rašo: „Nors Lietuva buvo okupuota vokiečių, bet jos tautinė sąmonė budo iš ilgaamžio miego. Lietuviai suprato, kad norint nugalėti priešus, reikia būti susipratusiais, o norint būti susipratusiais reikia šviestis, mokytis.“ J. Paškausko surašytas mokyklos metraštis saugomas nedideliame Čedasų miestelio muziejuje, įsikūrusiame prie bibliotekos.
Įdomu tai, kad pirmasis Čedasų mokyklos istorijos rankraštis neaiškiomis aplinkybėmis dingo, rasta tik dalis juodraščių. Jais remdamasis J. Paškauskas parašė mokyklos istoriją iki 1974 m.
Čedasų mokyklos praeitimi domėjosi ir mokytoja Genovaitė Daugnorienė. Jos publikacija „Čedasų pradinė mokykla 1916-1949“ atspausdinta leidinyje „Čedasų krašto žmonės“ (2009 m.).
Pirmoji mokykla įrengta buvusioje caro valdymo metais Čedasų valsčiaus būstinėje, miestelio vakariniame gale, už kapinių prie kelio Pandėlio pusėn. Vėliau toje vietoje stovėjo Jono Jaudzemo namas, dar vėliau – parduotuvė. Mokykloje veikė trys skyriai. Pirmosios mokyklos namas stovėjo galu į gatvę, o priekinis fasadas į miestelio pusę. Patalpos buvo žemos ir mokyklai visai nepritaikytos.
Į mokyklą bėgdavo basi
Aplinkiniuose kaimeliuose mokyklų nebuvo, tad 49 kv. m kambaryje mokėsi 40-50 mokinių. Jie sėdėdavo keturviečiuose suoluose taip susispaudę, kad vos galėjo judėti. Norinčiųjų mokytis buvo ir daugiau, tačiau mokykla nesugebėjo jų sutalpinti.
Mokytoja Anelė Mikėnaitė-Gervienė, dirbusi mokykloje nuo 1926 m., pasakojo, jog tėvai, prašydami priimti jų atžalas mokytis, žadėdavo, kad mokiniai atsineš savo kėdutę ar suoliuką, tačiau ir jų nebuvo kur pastatyti. „Tuo laiku besimokantiems mokiniams buvo sunku įsigyti sąsiuvinių, vadovėlių, rašalo ar pieštukų. Teko naudoti taip vadinamas šiferines lenteles (juoda plona lentelė, įrėminta mediniame rėmelyje – aut. past.) ir grifelius (pieštuko pavidalo juodojo skalūno lazdelės). Daugeliui trūko apavo ir rūbų. Pagrindinis mokinių apavas buvo medinės klumpės, o atšilus orams, lėkdavo į mokyklą basi“, – tuometinį kaimo žmonių gyvenimą metraštyje aprašo G. Daugnorienė.
Metraštininkas J. Paškauskas prisiminė, jog prie mokyklos nebuvo jokios aikštelės, tik nedidelis kiemas. Vakarinėje pastato pusėje buvo parapijos žemė, kurią ardavo iki pat mokyklos palangės. Rytinėje pusėje buvo mokyklos daržas, kuriuo naudojosi mokytojai.
Pirmasis mokyklos mokytojas Vladas Pekeliūnas mokė visų trijų skyrių vaikus, tačiau dirbo vos trejus metus: nepriklausomybės kovų sumaištyje pedagogas simpatizavo bolševikinėms taryboms ir buvo sušaudytas. Palaidotas Žiobiškio kapinėse.
Dvejus metus vaikus mokė Antanas Tamošaitis. Jį ir mokiniai, ir tėvai ypač gerbė bei mylėjo už gebėjimą sumaniai perteikti žinias. Išvykęs iš Čedasų, jis baigė aukštuosius teisės mokslus, dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universitete, išvertė į lietuvių kalbą teisės veikalą „Romėnų teisė“.
Švietimo ir kultūros židinys
1920 m. Čedasų mokykloje atidarytas ketvirtas skyrius. Nuo šių metų dirbo du mokytojai J. Rušėnas ir Stasys Meilus. Nuo 1919 m. iki 1925 m. muziką ir dainavimą dėstė Pranas Dovydėnas. Nuo 1923 m. iki 1926 m. vaikus mokė Elena Gervaitė. Mokyklai vadovavo Jonas Kumpauskas. 1927 m. šį iškėlus iš Čedasų, paskirtas mokytojas Antanas Kapickas. Mokytoja G. Daugnorienė rašo, jog Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu mokykla buvo ne tik švietimo, bet ir kultūros židinys. Čia buvo suruošta nemažai vakarų, vaidinimų ne tik su mokiniais, bet ir su šio krašto jaunimu.
„Žiemos atostogų metu vaikams buvo ruošiama eglutė. Lėšų dovanoms pirkti šiek tiek skirdavo valsčiaus valdyba, bet didesnę dalį pridėdavo mokytojai. Kartais pinigų dovanoms pirkti suaukodavo ir mokinių tėvai“, – metraštyje užfiksuotas pasiruošimas gražiausioms metų šventėms. Mergaitės mėgo po pamokų užsukti pas mokytoją A. Mikėnaitę-Gervienę, pasimokyti įvairių rankdarbių.
Senoji nesutalpino visų mokinių
Mokytojui A. Kapickui išvažiavus gyventi kitur, į Čedasus vadovauti mokyklai grįžo J. Kumpauskas, joje dirbęs iki 1941-ųjų. Šio pedagogo vadovavimo laikotarpiu pradėta svarstyti apie naujos mokyklos statybą. Mat sename valsčiaus pastate įsikūrusi mokykla negalėjo sutalpinti visų mokinių. Žinoma, jog 1926-1927 mokslo metais mokytoja A. Mikėnaitė-Gervienė 49 kv. m kambaryje dirbo su 86 mokiniais. „Pribrendo reikalas statyti naują mokyklą. Tačiau mokyklos žemė buvo toli nuo miestelio, prie Ežeriokšnės ežero, nepatogioje vietoje. Valstietis Gervė išsikėlė į vienkiemį. Jo sklypas Čedasų miestelyje liko laisvas. Jam patogiau buvo turėti du ha žemės prie ežero, negu sklypą Čedasuose. Gervė sutiko susikeisti žemės sklypais, mokykla dar jam primokėjo“, – apie sklypo paieškas metraštyje rašo J. Paškauskas.
Jo duomenimis, 1933 m. Čedasuose pradėta statyti nauja tipinė keturių skyrių mokykla, o šalia jos ant sklypo ribos – daržinė. 1935-ųjų rudenį mokiniai persikėlė į naują erdvesnį ir šviesesnį pastatą. „Tuo laikotarpiu taip pat buvo įsteigtos Daliečių ir Maineivų kaimuose pradinės mokyklos, todėl Čedasuose mokinių skaičius sumažėjo. Tačiau vis tiek vienam mokytojui tekdavo dirbti su 50 ir daugiau mokinių. Nuo 1938 m. rudens buvo atidarytas penktas skyrius, paskirta mokytoja Paulina Adomėnaitė, kuri dirbo Čedasuose iki 1941 m. rudens. O 1939 m. įsteigtas šeštas skyrius. Dviejų skyrių mokiniai mokėsi senajame pastate. Mokykla turėjo nemažą kiemą, nors pietinėje pusėje buvo sodas su keliomis obelaitėmis, toliau buvo daržas, kuriuo naudojosi mokyklos vedėjas. O nuo vieškelio iki pastato priekinio fasado mokykla turėjo nemažą kiemą, kuriame buvo galima mokiniams žaisti. Jokių gėlynų prie mokyklos nebuvo“, – J. Paškausko parengtame metraštyje surašyti įstaigos praeities faktai, aprašyta aplinka. Ketvirtojo skyriaus mokiniai turėdavo laikyti pradinės mokyklos baigiamuosius lietuvių kalbos ir matematikos egzaminus. Tikrinti mokinių žinių atvykdavo kaimyninių mokyklų mokytojai ir švietimo skyriaus inspektorius.
Laikmetis keitė vadovėlius
Anot metraštininkės G. Daugnorienės, dideli pokyčiai įvyko 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą. Mokykla privalėjo keisti mokymo programas, vadovėlius arba bent išplėšti senųjų puslapius su tautine simbolika. Klasėse buvo pakabinti Stalino ir Lenino portretai.
1941 m. birželio mėn. vokiečių kariuomenė okupavo Rokiškio apskritį. Tuo laikotarpiu iš Žiobiškio į Čedasus atkeliamas dirbti mokytojas Kazimieras Kalpokas, mokykloje vaikus mokė Petras Kumpauskas, Teofilė Ladygienė, Bronė Šakalytė. Daliečių skyriuje dirbo į tėviškę sugrįžęs mokytojas Aleksas Kisielius.
Čedasietis Jonas Mikšys Čedasų krašto istorinėje apybraižoje, publikuotoje leidinyje „Čedasų kraštas 1499-1999“ apgailestauja dėl tragiško pedagogų likimo: trėmimų į Sibirą, įkalinimo lageriuose. Jaunimas per šokius mokykloje nukabino Lenino ir Stalino portretus. Už tai mokyklos vedėjas J. Kumpauskas buvo ištremtas į Rešiotus ir ten nukankintas.
Tėvai aktyviai dalyvavo mokyklos gyvenime
Čedasų muziejuje saugoma miestelio pradinės mokyklos tėvų globos komiteto (TGK) protokolų knyga, įrodanti, jog mokyklos bendruomenės gyvenime labai aktyviai dalyvavo ir tėvai. Jie kasmet pusiau slaptu balsavimu išrinkdavo tėvų globos komitetą: trys daugiausia balsų surinkę tėvai tapdavo komiteto nariais, kiti trys – kandidatais, kai kuriuose protokoluose jie įvardijami pavaduotojais. Nariai pasiskirstydavo pareigomis ir išsirinkdavo pirmininką. Suformavus naują komitetą, jam būdavo perduodami ankstesniojo dokumentai, pirkinių sąskaitos ir grynieji pinigai.
Nuo 1924 m. komitetams vadovavo Jonas Stankevičius, Petras Vrubliauskas, Petras Kairiūkštis, Antanas Rušėnas, Petras Žėgliūnas, Antanas Vilkas, Kazys Lapašinskas, Antanas Rinkevičius, Povilas Rudokas, Juozas Galvanauskas.
TGK nariai rinkdavosi mokyklos bute, su jais posėdžiaudavo ir mokyklos vedėjas, kiti pedagogai, apskričių švietimo skyriaus atstovai, mokyklų inspektoriai. Susirinkimo pradžioje būdavo nustatoma dienotvarkė, o pabaigoje skiriamas laikas klausimams ir sumanymams.
Protokoluose labai daug Čedasų krašto žmonių pavardžių, todėl šie dokumentai labai vertingi renkant informaciją apie šio krašto žmones, sudarant šeimų genealoginius medžius.
Vartant pageltusius lapus į akis krenta parašai: komiteto narių sunkiai išvedžiota pavardė, o mokyklų vedėjų – kaligrafiški, įmantrūs, su kilpomis, zigzagais…
Protokolų knyga susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje sunumeruoti, perrišti ir antspaudu patvirtinti 48 linijomis subraižyti lapai. Tai atlikta 1923 m. kovo 3 d. Spaudo tikrumą parašais patvirtino Rokiškio apskrities valdybos pirmininkas ir sekretorius, jų pavardės nenurodytos. Šioje dalyje pirmasis protokolas datuotas 1924 m. sausio 10 d., paskutinis – 1938 m. spalio 23 d. Antroji dalis daug mažesnė – vos 6 ne linijomis, o langeliais lapai, prisiūti prie pagrindinės dalies. Galima spėti, jog tai keletas dokumentų iš kitos protokolų knygos. Įdomu tai, jog šioje dalyje du protokolai iš pirmojo (1936 m. gegužės ir liepos mėn.) laikotarpio, o kiti devyni – iš susirinkimų, vykusių 1946-1948 m.
Dėmesys – griūvančiai mokyklai
Pirmame 1924 m. sausio 10 d. vykusiame susirinkime tėvų komitetas svarstė tris klausimus: mokyklos aprūpinimą spinta ir kitais reikalingais baldais, vaikų lankymą ir jų elgesį. Dalyvavo komiteto pirmininkas Jonas Stankevičius, narys Petras Stasiukelis ir mokyklos vedėjas Mykolas Misevičius. Komiteto nariai nutarė kuo greičiau nupirkti spintą ir baldus. Nelankantiems mokyklos vaikams numatyta bauda: „Vaikas, praleidęs dvi dienas vieną paskui kitą be svarbios priežasties, to vaiko tėvas moka 50 centų pabaudos mokinių naudai“ (citatos netaisytos – aut. past.). Griežtos baudos skiriamos neklaužadoms: „Vaikas labai prasikaltęs ir nepasitaisęs mokytojo perspėjimu per du kartu, pašalinamas iš mokyklos.“
Po dviejų mėnesių vėl susirinkę tėvai konstatuoja, jog mokykla dėl lėšų trūkumo pradėjo griūti. 1923-1924 m. įstaigai išlaikyti skirta vos trys šimtai litų. „Šiemet buvo padarytas šulinio remontas, už kurį darbininkams neatlyginta iki šiam laikui. Čia abejonės nėra, kad kiekvienam svarbu yra uždirbtas centas savo pūslėtomis rankomis“, – rašoma protokole.
Apgailėtina Čedasų dvikomplektės mokyklos padėtis atsispindi protokole Nr. 3 (1925 m. sausio 15 d.). Tėvų globos komitetas svarstė būtinybę atlikti didelį pastato remontą, nes visai supuvęs jo stogas, lubos žemos, todėl jas reikia paaukštinti bent keletu vainikų. Tėvai pritarė, kad mokyklai reikia nupirkti lopetą, kirvį, drabužių kabyklas, nemažą puodą vandeniui atvirinti, kibirus, puodukus gėrimui, suremontuoti šulinį ir aptverti teritoriją tvora.
Nusivylimo akimirką – priekaištai valdžiai
Komiteto nariai svarstė galimybę kreiptis į Rokiškio apskrities valdybą dėl pinigų skyrimo ne tik darbininkams sumokėti, bet ir remontui. Nusivylę valdžios neveiklumu, jie susirinkime išsako daug priekaištų: „Iš tikrųjų nusibodo mums varstyti p. Viršaičio duris ir išseko galutinai kantrybė. <...> Negavę užuojautos – apleisime rankas ir tegu sau griūna, pūva, tai gal tuomet bus maloniau savivaldybėms pasižiūrėti į Čedasų mokyklos griuvėsius. Kodėl gi skiriamos didžiausios lėšos kitoms mokyklos, kaip pavyzdžiui, Panemunio, kuri buvo pakankamai šimtąsyk geresniame stovy negu Čedasų.“ Tėvai net neabejoja, kad griūnanti Čedasų mokykla – viena priežasčių, kodėl joje ilgiau metų nepadirba mokytojai.
Komitetas rūpinasi ir žemiausio lygio darbuotojais. Tai liudija toks įrašas protokole: „Panemunio valsčiaus valdyba neaprūpina mokyklos sargo. Jis neturi jokio savo turto ir gyvena vien tik iš tos algos, kurią gauna už savo pareigų ėjimą, bet negaunant prisieina baisiausiai skursti.“
Išskirtinė Čedasų mokyklai buvo 1927 m. gruodžio 4-oji: tėvai su mokytojais svarstė naujo mokyklos pastato statybos klausimą. Kadangi jie nesulaukė atsakymų į ankstesnius prašymus atnaujinti senąją mokyklą, todėl nutarė pradėti veikti realiai. „Pirmučiausia gauti veltui akmenų bent 1-2 sieksnius. <...> Vėliau kreiptis į apskrities valdybą dėl plytų, o minėtus dalykus turint, reikalauti pinigų“, – kovos už naują mokyklą žingsniai surašyti protokole. Mokyklos vedėjas A. Kapickas ir kunigas D. Vainauskas įsipareigojo paprašyti Čedasų dvaro savininko Ladygos sugriauto mūro akmenų, kuriuos planuota panaudoti pamatams. Vėliau dar daug kartų susirinkimuose tėvų komitetas „nutarė prašyti p. Inspektoriaus daryti atitinkamus žygius savivaldybėse ir Švietimo ministerijoje naujos mokyklos statymui Čedasuose“. 1934 m. gegužės 12 d. posėdyje tėvai nutaria, jog Čedasuose turi būti statoma trijų komplektų mokykla, kurioje „mokytojams gyventi būtų numatyta ne mažiau kaip po du kambarius ir virtuvę, kad būtų padarytas sandėlis (rūsys), kad būtų pastatyta krosnis kepimui ir kt.“ Įdomu tai, kad protokoluose visai neužsiminta apie 1935 m. naujai pastatytą mokyklą, jos įkurtuves.
Parama lentomis ir pinigais
Iš TGK 1927 m. rugsėjo 7 d. protokolo sužinome, kad tuomet mokyklos vienerių metų veiklos sąmata siekė 2295 Lt, o skirta 406 Lt. Kadangi pinigų nepakakdavo, tėvai kėlė klausimą, kodėl Čedasų mokyklą lanko tiek daug vaikų iš Juodupės, nors Juodupės valsčius neremia švietimo įstaigos. Siekdami sumažinti skurdą, tėvai kartais organizuodavo rinkliavas: norėdami nupirkti didelį puodą vandeniui virinti, suremontuoti vandens bakelį, rinko po 50 centų nuo šeimynos.
Atidarius mokyklos skyrių Daliečiuose, vaikams stigo stalų. Komiteto nariai ragino tėvus prisidėti prie jų gamybos bent medžiu. Deja, šis prašymas nebuvo išgirstas: lentų surinkta labai mažai. Po ketverių metų (1931 m. lapkričio 8 d.) komitetas dar kartą grįžo prie suolų gamybos klausimo. Tuomet tėvai pasakė griežtą „ne“, o posėdžio sekretorius Kazys Gurklys protokole užrašė: „Susirinkimas vienbalsiai nuo to atsisakė, remdamies tuo, kad jų mokomieji savivaldybės reikalams mokesčiai beveik lygūs valstybiniams žemės mokesčiams, todėl jos (savivaldybės) turėtų daugiau lėšų skirti mokyklų reikalams. Tuo reikalu pavedė tėvų komitetui kreiptis į savivaldybes, kad jos aprūpintų mokyklas suolais kaip galima greitesniu laiku.“ Šiame susirinkime svarstyta ir globali čedasiškių problema – naujos mokyklos statymas, ir labai buitinė – vedėjas J. Kumpauskas sumanė mokyklos nuosavybėn nupirkti plaukų kirpimo mašinėlę. Tokiam vadovo siūlymui niekas neprieštaravo: berniukams nurodyta atnešti po 15 centų.
Kiekvienų kalendorinių metų pradžioje tėvai komitete svarstė mokyklos aprūpinimą malkomis. Beje, jų dažnai trūkdavo. Tokį faktą patvirtina 1932 m. sausio 12 d. susirinkimo protokolas. Komiteto pirmininkas Antanas Rušėnas įpareigojamas pasirašyti kuro įvežimo į Panemunio valsčių aktą su sąlyga: už mokyklai neatvežtas dvidešimt erdmetrių malkų viršaičiui uždėta kaulija (piniginis užstatas) – du šimtai litų. Po penkerių metų vykusiame susirinkime tėvai nutaria kreiptis pagalbos į arklius turinčius žmones, ragina juos važiuoti į mišką, kirsti ir atvežti mokyklon malkų. Neturintys arklių, neatleidžiami nuo talkos: jie turi pjauti medžius, kapoti kalades.
Svarbi tema – vaikų auklėjimas ir pamokų lankomumas
Vaikų auklėjimas – dažnai susirinkimuose aptariama tema. 1929 m. lapkričio 10 d. susirinkime mokytojas J. Kumpauskas tėvams priminė, kad vaikai be priežasties negali praleisti pamokų, nes nelankymas „atsiliepia ne tik į tuos vaikučius, bet ir trukdo mokyklos darbą“. O tėvai iškėlė reikalavimą, kad mokytojai daugiau baustų išdykėlius vaikus ir net gyrė bausmės atžvilgiu prieškarines rusų mokyklas. Jiems išdrįso paprieštarauti mokytojas J. Kumpauskas, teigdamas, jog „fizinės ir kitokios bausmės maža ką padeda auklėjime, galima apsieiti be jų“. Tos dienos protokolas užbaigiamas tokiu mokytojų prašymu: „Kad patys tėvai auklėjimo atžvilgiu būtų kontakte su mokytojais, tada tinkamai bus išauklėti vaikai ir mažai rasis išdykėlių“.
1931 m. balandžio mėn. (diena nenurodyta) protokole pirmą kartą rašoma apie išdykėlių, mokyklos tvarkos taisyklių nesilaikančių vaikų atleidimą iš mokyklos. Tąkart buvo pašalinti du berniukai.
Po kelerių metų (1933 m. spalio 15 d.) kalbėdami apie tėvų bendradarbiavimą su mokytojais auklėjant vaikus, komiteto nariai „prašė mokytojus būti antraisiais jų tėvų vaikais, t. y. prižiūrėti juos, kada jie yra mokytojų žinioje“. Mokyklos vedėjas J. Kumpauskas priminė, kad yra tėvų, kurie išleisdami iš namų į mokyklą vaikus nepatikrina jų švaros, drabužių ir pan.
Kituose susirinkimuose pedagogas J. Kumpauskas atkreipia dėmesį į tėvus, kurie „kartais per savo nesusipratimą žemina mokytojo vardą savo šeimoje“. Pedagogas susitikime su tėvais užsimena ir apie pareigų pasiskirstymą bei skaudulius: „Yra atsitikimų, kad tėvai, pakviesti pasitarimui dėl jų vaikų blogo elgesio, nesistengia mokytojui padėti tą pašalinti, bet priešingai stengiasi vaiką išteisinti. Mokytojų pareiga daboti vaikus ir tinkamai auklėti, kol jie mokykloj, o tėvų pareiga juos daboti namuose. Tėvų pareiga sekti vaikus, kad neparsineštų svetimų daiktų į namus, o suradus tokius daiktus, išsiaiškinti ir priversti grąžinti.“ Mokytojai pataria tėvams, kad jie neleistų vaikams „naktimis be jokios priežiūros baladotis po šlykščiausias vakaruškas, o prižiūrėti, kad mokintųsi pamokas namuose“. Apie vagytes užsimenama ir 1936 m. gegužės 13 d. protokole. Tėvai prašo, kad kuo greičiau prie mokyklos būtų pastatyti ūkio trobesiai, ypač malkinės, nes kuras vagiamas.
Neturtingiems – pašalpos
1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metais, TGK pirmą kartą svarsto pašalpų skyrimą vaikams. Mokykloje, kurią galėjo lankyti nuo 110 iki 130 mokinių, paramos gavėjų sąraše – 17 pavardžių. Parama nebuvo didelė – po 4-5 litus vienam vaikui. Pinigus gavęs mokinys galėjo nusipirkti knygas ir rašymui reikalingą medžiagą. Vėliau grįždami prie pašalpų skyrimo klausimo, tėvai dažnai konstatuoja, kad dalis vaikų dėl neturto nelanko mokyklos, o pašalpą siūloma išduoti natūra.
Kadangi Čedasuose nebuvo didelės salės pramogoms rengti, 1937 m. balandžio 9 d. posėdžiavęs TGK leido naudotis mokyklos patalpa, sumokėjus 10 Lt vienkartinį mokestį, 3 Lt švarai palaikyti bei kompensuoti už sugadintą turtą. Organizacijoms, atskiriems asmenims, surengusiems pramogas, paskaitas ir kita, kai pelnas skiriamas labdarai, mokyklos patalpa leidžiama naudotis nemokamai, tik sumokėjus švaros mokestį. Patalpų nuomos detalės protokole aprašytos labai smulkiai: „Nutarta pramogas leisti tik atostogų metu, kada mokyklos patalpos liuosos. <...> Paprastais sekmadieniais bei šventadieniais – tik retais atsitikimais, nes po tokių pramogų organizacijos nesuspėja pilnoj tvarkoj sutvarkyti mokyklos patalpą ir laiku negalima pradėti mokyklos darbo.“
Problemos – įvairios
Tėvai ir pedagogai prisidėjo prie miestelio verslo vystymo: 1932 m. lapkričio 6 d. susirinkime mokytoja Veinšneiderytė pasiūlė prie mokyklos Daliečių skyriaus įsteigti kooperatyvėlį, kuriame vaikai galėtų nusipirkti rašymui reikalingos medžiagos.
1933 m. gegužės 1 d. tėvų komitetas, išsiaiškinęs Rokiškio apskrities kraštotyros muziejaus reikšmę, nutarė „kiek galint rinkti įvairias senienas ir raginti kitus gyventojus prie to prisidėti“.
Mokyklos administracija su tėvais derino ir žymesnių asmenų atvaizdų įsigijimą. Tėvai 1932 m. sausio 31 d. susirinkime neprieštaravo, kad būtų nupirkti du Jo Ekscelencijos Respublikos Prezidento Antano Smetonos paveikslai ir vienas kunigaikščio Kęstučio. Nuo 1934-ųjų Čedasų jaunimas raginamas stoti į Skautų organizaciją. Mokytojas J. Kumpauskas tėvų komiteto nariams sakė, jog „ši organizacija pratina vaikus būti drausmingais, tvarkingais, punktualiais“.
Dalia Zibolienė
