Viena iš nedaugelio Vlado Pivoriūno išsaugotų nuotraukų
Viena iš nedaugelio Vlado Pivoriūno išsaugotų nuotraukų

Mylėti Dievą ir Tėvynę – tokios nuostatos visą gyvenimą laikėsi ir tebesilaiko Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietėje (Panemunėlio sen.) įsikūręs Vladas Pivoriūnas. Neseniai į 88-us gyvenimo metus įkopusiam senoliui teko patirti ir partizanų ryšininko dalią, ir Rusijos lageryje tempti sunkią medkirčio naštą. „Dabar jau ruošiuosi „važiuoti” pas Aukščiausiąjį, tad pagalvojau, kad pats laikas paliudyti istoriją. Kodėl? Todėl, kad šiandienos žmonės suprastų, jog Tėvynė yra ne ten, kur geriau, o ten, kur gimei…” – įsitikinęs pašnekovas.

Nevierių kaime, tuometiniame Kamajų valsčiuje, mažytėje grytelėje miško pašonėje gimęs ir augęs V. Pivoriūnas likimo nebuvo lepinamas nuo mažens. „Šeimoje augom keturi broliai ir sesė, o žemės tėvai teturėjo hektarą. Ta pati – balose. Skurdom. Apie geresnį kąsnį galėdavom tik pasvajoti”, – sakė pašnekovas ir prisiminė, kaip motinai susirgus sunkia sąnarių liga, o seseriai – nutekėjus, būdamas septynerių jis turėjo išmokti ir duoną kepti, ir karvę melžti, ir valgį gaminti.
Įsiplieskus Antrajam pasauliniam karui Vladui iš galvos neišėjo Roblių kaimo keturmetės mokyklos mokytojos Dulkytės kasdien jiems, vaikams, kartoti žodžiai: „Žmogaus pareiga – mylėti Dievą ir Tėvynę.” Matyt, jų ir tuometinės atmosferos „įtrauktas” Vladas, šešiolikmetis, ėmėsi rizikingo partizanų ryšininko vaidmens. „Užėjus rusų kariuomenei, į vokiečių armiją negrįžęs brolis Edvardas pabėgo slapstytis į mišką, vėliau prie jo prisijungė ir brolis Jonas, „švogeris”, keli netoliese gyvenę pažįstami. Neliko nieko kito, kaip tik jiems padėti”, – sakė V. Pivoriūnas.

Išsamiau – šeštadienio GR.

Agnė Mackuvienė

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: