Benjaminas Sakalauskas:„Karas ... nesibaigia
Benjaminas Sakalauskas:„Karas ... nesibaigia"

Karas dėl valstybinių miškų draskymo nesibaigia, nes grobis labai vertingas – milijardais vertinama valstybinių miškų mediena, į kurią užmestos medienos verslo magnatų meškerės. Viešas generalinio urėdo Rimanto Prūsaičio pasisakymas, jog valstybės miškus pardavus aukcione būtų gauti milijardai, šokiravo miškininkų bendruomenę. Šiame kare prieš metus krito už miškų išlaikymą valstybės rankose kovojusio generalinio urėdo Benjamino Sakalausko galva, dabartinio generalinio urėdo kėdę klibina Seimas. Kas vyksta valstybinių miškų valdymo sistemoje, nuolat išgyvenančioje draskymo vajų? Ar šalies piliečiams – valstybinių miškų savininkams – bus išlaikytas jų turtas? Apie tai su naujuoju Rokiškio miškų urėdu, buvusiu ilgamečiu generaliniu urėdu Benjaminu SAKALAUSKU (nuotr.) kalbėjosi „Gimtojo…“ korespondentė Aldona MINKEVIČIENĖ.

 

– Šią savaitę Rokiškyje viešėjęs miškų veiklą kuruojantis aplinkos viceministras Linas Jonauskas ramino miškininkus, kad jie gali ramiai dirbti, nes artimiausiu metu jokių drastiškų pertvarkų nebus. Bet tą pačią dieną iš Vilniaus pasiekė neramios žinios: generalinis urėdas viešai paskelbė, kad III-IV grupės Lietuvos miškai vertinami apie 8 mlrd. litų, o juos pardavus aukcione valstybė gautų 2 mlrd. litų daugiau. Ar ši aritmetika reiškia, kad valstybės miškus jau rengiamasi parduoti?

– Pastaruosius metus vengiau žiniasklaidos. Bet tai, kas dabar vyksta dėl valstybinių miškų prisidengiant įvairiais pokyčiais, tylėti nebeleidžia. Man kelia šiurpą žiniasklaidoje paviešinti samprotavimai parduoti III-IV grupės miškus aukcione už 10 mlrd. Lietuviško kapitalo įmonės šio kąsnio neįpirktų. Tokios avantiūros iki šiol dar niekur nebuvo skelbta. Taigi tikslas lyg ir įvardintas, ir suma pasakyta…

– Bet gal logiška, kad generalinis urėdas suskaičiavo miškų vertę ir pasakė, kiek iš to valstybė galėtų gauti? Gal per daug jautriai reaguojate ir kiekvieną strėlę priimate labai asmeniškai, nes pats šiam ūkiui ilgai vadovavote?

– Nieko naujo. Valstybinių miškų vertė skaičiuojama jau 10 metų. O kitaip reaguoti negaliu, nes aršiai kritikuojamas valstybinių miškų valdymo laikotarpis nuo 1997-ųjų iki 2014-ųjų. Aiškiai leidžiama suprasti, kad dėl netvarkos kalta miškų žinyba – generalinė urėdija. O kas jai vadovavo? Aš. Tokią elgseną vertinu kaip absoliutų norą su manimi susidoroti, pradėtą prieš metus „rotacijos tikslais“. Galiu pagrįsti kiekvieną veiksmą, paneigiantį tendencingai pilamą kritiką. Štai kad ir Rokiškyje gegužės 19 d. vykusi diskusija su aplinkos viceministrais: teigta, jog urėdijų mažinimas būtinas dėl girininkijų darbuotojų gynimo. O iš tikrųjų dirbtinai kuriama urėdijų ir girininkijų priešprieša. Kai 1997 m. pradėjau dirbti generaliniu urėdu, sunku kalbėti, kokį miškų ūkį radau. Net sodmenų medelynuose nesugebėjome užsiauginti. Urėdijos, kirsdamos miškų gerokai daugiau nei dabar, nesugebėdavo sumokėti valstybei mokesčių, vėjavartų tvarkymo apimtys buvo apgailėtinos: per dvejus metus nesutvarkydavome to, ką po 2010 m. didžiojo škvalo sutvarkėme per kelis mėnesius. Mano tarnybos pradžioje atskirų urėdijų neūkiška veikla ir rezultatai glumino, įskaitant ir Alytaus miškų urėdiją. Palaipsniui sistemą ištobulinus, reorganizavus, urėdijų pasiekimai tapo akivaizdūs. O dabar provokuoja, juodinami, nuvertinami per dešimtmetį miškininkų nuveikti darbai ir pasiekimai, kurpiami juodžiausi epitetai, visiškai neatitinkantys tikrovės.

– Ar Alytaus miškų urėdiją paminėjote todėl, kad jai tada vadovavo dabartinis generalinis urėdas?

– Ne. Bet 1998 m. Alytaus urėdui dėl rimtų pažeidimų surašiau pirmą papeikimą. Nieko tokio, tai buvo ne pati griežčiausia nuobauda.

– Sakoma, kad visi blogiausi darbai padaromi iš gailesčio… Tai gal klydote, kad tada pasigailėjote? Kaip manote, ar reikia generaliniam urėdui atsistatydinti, kaip jam po balsavimo Seime už urėdijų skaičiaus išlikimą pasiūlė Seimo aplinkos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas?

– Galiu į šį klausimą neatsakyti?

– Kokia Jūsų nuomonė dėl Seime užregistruotos pataisos dėl generalinės urėdijos naikinimo ir jos funkcijų perdavimo kitoms žinyboms?

– Nepritarčiau generalinės urėdijos naikinimui, bet Seimo narių reakciją suprantu. Būtų gaila gerai komandoje dirbančio, kvalifikuoto kolektyvo. Jis juk nekaltas. Nelabai etiška viešai sakyti, bet susiklostė situacija pagal teoriją, kai „apačios nebenori, o viršus nebegali“. Tą pademonstravo miškininkų mitingas prie Seimo ir Seimo balsavimas dėl urėdijų išlikimo. Akivaizdu, kad įstatymus priimantys politikai ir miškininkai mąsto kitaip nei miškų sistemos vadovai, švelniai tariant, klampinantys miškininkus į intrigų liūną.

– Grįžkime prie urėdijų administracijų ir girininkijų priešinimo. Rokiškyje viceministras L. Jonauskas, miškininkų kamantinėjamas apie svarstomus miškų žinybos pertvarkymo modelius, sakė, jog su miškininkų visuomene kol kas tie „modeliai tebėra derinami“. Generalinio miškų urėdo balandžio 2 d. įsakymu nustatytas rekomenduojamas minimalus 2,5 tūkst. ha valstybinių miškų plotas girininkijai. Dviem rajono girininkijoms gresia naikinimas. Tačiau aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas teigia priešingai – sako, jog būtina išlaikyti ir net atkurti sunaikintas girininkijas. Tai kuria pozicija urėdams vadovautis?

– Viceministro to ir klausiau, nes pagal minėtą įsakymą reikėtų naikinti Obelių ir Vyžuonos girininkijas. Jis sakė, jog „teisės aktų laikytis privalu“. Gal protingiausia neskubėti ir palaukti? Miškų valdymą efektyvinti reikia, bet ne draskant gerai veikiančią sistemą, o tobulinant veiklą. Niekuo nepagrįsti kaltinimai urėdijoms dėl išpūsto aparato ir neproporcingai mažinamo girininkijų darbuotojų skaičiaus. Girininkijose specialistų mažėjo tokiu procentu, kaip ir visoje miškų valdymo sistemoje. Ir nė procentu daugiau. Rokiškio girininkijos specialistų sumažėjo 60 proc., arba kiek mažiau nei urėdijos administracijoje. Tai mano atsakymas dėl girininkijų „gelbėjimo“ ažiotažo.

– Pagal dabartinį generalinį urėdą, vadovaujantį šiai sistemai pusmetį, valstybinių miškų sistema dirba neefektyviai, o pagal Jus, buvusį ilgametį generalinį urėdą, ir Seimą – ši sistema funkcionuoja gerai. Tai kur šuo pakastas?

– Kai visuomenei pateikiama, kad sistema dirbo neefektyviai ir nieko nepadaryta, žmonėms natūraliai kyla klausimas, kaip yra iš tikrųjų? Liūdna, kad taip kalba miškų sistemos vadovai. Lyg jie būtų nusileidę parašiutu iš mėnulio. Tai sąmoningas kiršinimas ir noras pateisinti „reikalingumą“ išdraskyti miškų valdymo struktūrą. Reforma to niekaip nepavadinsi, nes nė vieno rimto motyvo neišgirdau. Mano kantrybė per šio balagano pusmetį išseko. Anksčiau visuomenė apie miškininkus buvo susidariusi objektyvią nuomonę, o pastaruoju metu vyksta destruktyvūs dalykai. Vien tik švedų kapitalo valdomas dienraštis formuoja visuomenės nuomonę apie tariamai prastą miškų valdymą, o nuo kitos žiniasklaidos šaltinių miškininkai atkirsti. Mums sakoma, jog nėra reikalo švaistyti pinigų, net paskutinė televizijos laida apie miškininkų veiklą uždaryta. Girdėjote, ką viceministras sakė: laida netinkamu metu, abejotina jos kokybė. O kas draudė pateikti tinkamu laiku ir pagerinti kokybę?

– Bet miškininkai turi Seimo daugumos palaikymą, ginti valstybinius miškus pasiryžusi ir visuomenė. Ar to maža?

– Yra pavojus, jog artėjame prie pavojingos ribos. Balsavimas Seime už urėdijų išlaikymą atspindėjo urėdijų ankstesnį įdirbį. Džiaugiuosi, jog parlamentarai elgėsi valstybiškai, nes daug jų gyvena rajonuose ir tikrą situaciją puikiai žino, girdi žmonių balsą. Vienoje apklausoje net 90 proc. respondentų atsakė, jog valstybiniai miškai turi likti valstybei. Bet jei Seimas būtų pritaręs urėdijų pertvarkai, visuomenė ir apklausos nebūtų padėjusios. Tiktai Seimas ir Seimo aplinkos komitetas, turiu omenyje visų kadencijų, gelbėjo valstybinių miškų sistemą nuo klanų užvaldymo. Aktyviai prie neigiamų procesų stabdymo prisidėjo ankstesni šalies prezidentai Algirdas Mykolas Brazauskas, Valdas Adamkus.

Pirmas svarbus šių institucijų darbas – panaikinta buvusios Miškų ministerijos laikų galiojusi kompensavimo mišku už miesto žemę tvarka, vėliau užkirto „stumiamą“ įstatymą pardavinėti nenukirstą valstybinį mišką. Tokios „praktikos“ nėra nė vienoje Europos valstybėje. Sustabdytas mistinio Miškų ir saugomų teritorijų departamento kūrimas, pasipriešinta ir prieš keletą metų „stumtos“ „Visuomio“ avantiūros steigimui. Visus tuos suinteresuotų klanų žygius siekiant užvaldyti valstybės miškus lydėjo melas ir destrukcija.

– Galite įvardinti, kas gi yra tie Jūsų minimi „klanai“?

– Neturiu teisės skelbti vardų, kieno ausys už „stumiamų pertvarkų“ kyšo, bet aktyvioji visuomenė tai žino.

– Vyriausybės rankose – nustatyti medienos pardavimo tvarką, dėl kurios ir verda aistros. Šalies žiniasklaidoje minimos keturios stambiausios šalies medienos perdirbimo įmonės, siekiančios valstybinių miškų išdraskymo ir medienos verslą perimti į savo rankas. Anksčiau viešai skelbta, kad už valstybinių miškų išdraskymo „parengiamuosius darbus“ skirtas milijonas litų. Ar tikite, kad karas dėl valstybinių miškų kada nurims?

– Viskas priklausys nuo Seimo, visuomenės ir urėdijų pastangų. Jeigu būtų atvertas kelias kelioms stambiausioms šalies medienos perdirbimo įmonėms medieną pirkti ne aukcione, o turėti pirmumo teisę į pageidaujamą medienos kiekį ir – ne rinkos kaina, būtų pažeista konkurencija. Konkurencijos taryba, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Seimo Teisės departamentas perspėjo, kad siūlymai pakeisti medienos žaliavos pardavimo tvarką atvertų kelią korupcijai bei prieštarautų ES teisei. Lietuvai grėstų sankcijos už savo įmonių protegavimą. Viliuosi, to nenutiks. Antraip visas medienos verslas būtų sukoncentruotas keliose rankose.

– Sakote, jog susidaro įspūdis, kad dabartiniai miškų sistemos vadovai apie urėdijų nuveiktą veiklą kalba lyg būtų iš mėnulio nukritę. Paaiškinkite visuomenei, ko jie „nepastebi“?

– Nenorima matyti daugybės nuveiktų miškų sistemos reorganizavimo darbų, atliktų nuo 1997 m. Juk pasiekta, kad Lietuvos miškai tvarkomi efektyviausiai Europoje, kapitalo grąžos rodikliai didžiausi Europoje. Miškų sistemos reorganizavimas Lenkijos ir Vokietijos modeliu pradėtas ne mano, dar 1996 m., ir tais pačiais principais nuosekliai vykdytas. O dabar mums norima primesti latviškąjį variantą. Pertvarkius urėdijas į valstybės įmones veiklos mokesčiai į šalies biudžetą padidėjo 16 kartų, o po kelerių metų atskaitos nuo urėdijų veiklos į biudžetą padidintos 400 proc. Mūsų iniciatyva įpusėtas valstybinių miškų registravimas, visi miškai sertifikuoti pagal aukščiausius standartus. Prieš pora metų įdiegta skaidri elektroninė medienos prekybos sistema, kurios pageidavo patys perdirbėjai. Apie ūkio modernizavimą net sakyti nebereikia, nes technologijos ir technika pasikeitė iš pagrindų. Sukurta efektyvi stichinių nelaimių likvidavimo mobilizavimo sistema. Visiška netiesa, kad silpna valstybinių miškų sistemos kontrolė – įsteigtas centralizuotas auditas, prieš metus pradėta diegti centralizuota urėdijų buhalterinės apskaitos sistema, urėdijas kasmet kontroliuoja kontrolės institucijos, kokių tik yra šalyje. Pusė metų vykdoma kontrolė, argi reikia jos daugiau? Jeigu urėdijomis taip nepasitikima, tai kodėl neseniai joms perduota valdyti nacionalinių šalies parkų miškus? Bet Vilniuje kažkas geriau viską žino…

– Miškų valdymo pavyzdžiu Lietuvai teikiama Latvija. Gal vertėtų pasinaudoti kaimynės patirtimi?

– Propagavimas Latvijos, kuriai atimtas miškų sertifikatas, ar Švedijos, kuriai grėsė prarasti sertifikatą?! Pas mus yra per pusę tūkstančio medienos perdirbimo įmonių, Latvijoje – 20. Va, kas kaimynams atsitiko. Pas mus dabar viena ranka siūloma gelbėti girininkijas, kita – diegti Latvijos, kurioje girininkijos sunaikintos, modelį. Ką tai reiškia? Žmonių kvailinimas. Galima ir reikia tobulinti urėdijų darbą, sistemos valdymą, bet naujoji tvarka turi būti naudinga Lietuvai.

– Prieš keletą metų žiniasklaidoje skelbta, kad už valstybinių miškų išdraskymą „sumokėtas“ milijonas litų korupcinėms procedūroms… O kiek sumokėta už Jūsų, klanams nepalankaus generalinio urėdo, galvą?

– Ir tai spaudoje buvo minėta, bet konkrečios sumos ir gavėjo nežinau.

– Iš Jūsų pozicijos galima suprasti, jog esate Sibiro užgrūdintas kietakaktis, su kuriuo Vilniui teks gerokai pasigalynėti dėl miškų sistemos pertvarkų. Ar Jus šioje kovoje palaiko kiti urėdai?

– Neviešai – taip, dalis, o viešai – tyli. Bijo susidorojimo. Dabar labai populiarios mobiliosios grupės, tikrinančios urėdijas. Kiek papeikimų miškininkams per pusmetį jau parašyta! Kurpiamos jau girdėtos pasakėčios apie bankrotus, gąsdinimai, jog urėdijoms, kaip pelenei, užkraus tiek darbų ir prievolių, kad šios nebepatemps… Kai vykdoma taktika „skaldyk ir valdyk“, privesti valstybės įmones prie dirbtinio bankroto yra nemažai būdų. Žinote, ką apie šalies miškų ūkį draskančias pertvarkas pasakė Rokiškio krašto garbės pilietis, vienas žymiausių šalies miškininkų, akademikas Leonardas Kairiūkštis, šią savaitę viešėjęs Rokiškyje? Jis teigė, jog „urėdijų naikinimas prilygs rajonų išnykimui“.

– Dėkoju už pokalbį.

Aldona MINKEVIČIENĖ

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie