Stanislovas Šakūnas – viena žymiausių rajono ir šalies miškininkų bendruomenės figūrų. Eigulio šeimoje gimusį šiaulietį girios užvaldė „iki panagių“: mišku jis gyveno ne tik tarnyboje, bet ir namuose. Garbingo amžiaus sulaukęs veteranas sako, jog miškas buvo jo kasdienis gyvenimas, o didžioji gyvenimo aistra – dendrologija.
Užkoduotas
Devintą dešimtį skaičiuojantis rokiškėnas S. Šakūnas, iš pirmo žvilgsnio mažakalbis, apie mišką galėtų pasakoti ištisas paras: nuo medžio sėklos, sėjinuko, jaunuolyno iki brandaus medyno, nuo augalo skleidžiamos energijos, medienos panaudojimo iki žinių apie senuosius šalies bei rajono parkus, kuriuose baigia nykti vertingi medžiai. Ilgametis miškininkas svarstė: gal miškas užkoduotas jo genuose? Mat tėvas Matas buvo eigulys, o šeima gyveno prie miško Medenų kaime… Bet tik Stanislovas, vienintelis iš keturių brolių, pasekė miškininko tėvo pėdomis. Ir dėl to nė karto nepasigailėjo. „Ne ne, politika tai jau niekada neviliojo. Skaitau, domiuosi, kas vyksta, bet partijos niekada netraukė“, – atviravo nusipelnęs miškininkas, Lietuvos miškininkų sąjungos Garbės narys ir „Auksinio ąžuolo lapo“ medalio kavalierius. Daugybė reikšmingų apdovanojimų, įteiktų per kelis tarnystės miškams dešimtmečius, iliustruoja S. Šakūno veiklos pasiekimus ir nuopelnus. O jų būta daug ir įvairiose srityse.
Nuo Rambyno…
Jei ne miškas, S. Šakūnas niekada nebūtų atsidūręs mūsų kraštuose. Jo žmona Stanislava, žemaitiško kraujo tytuvėniškė, iki šiol gailisi, kad paskui vyrą teko išvažiuoti į svetimą kraštą. „Vyras kėlėsi, ir aš paskui jį, kaip karininko žmona… Dabar jau per vėlu grįžti į gimtinę“, – sakė trumpam į pokalbį įsiterpusi miškininko sutuoktinė. Kaip nutiko, kad į krūvą „susimetė“ bendravardžiai miškininkas ir medikė?
Jųdviejų pažintis buvo labai netikėta ir romantiška – ant Rambyno kalno, per Jonines… Važiavo ten paparčio žiedo ieškoti miškininkai ir medikai. Pastarųjų kompanijoje buvo jauna ir daili Stanislava. Kelyje medikus vežęs automobilis sugedo, tad teko ieškoti pagalbos. O čia, lyg pagal užsakymą, atriedėjo miškininkų mašina, kurioje buvo jaunas ir žavus miškininkas Stanislovas… Pirmasis susitikimas įsiplieskė jausmais, vėliau sužydusiais meile, o iš jos subrendo ir vestuvės.
Karjeros pradžia – Šiauliuose, pabaiga – Rokiškyje
Diplomuotas miškų ūkio inžinierius karjerą pradėjo Šiaulių miškų ūkyje, bet čia neužsibuvo – iškomandiruotas į atsakingas girininko pareigas. Iš pradžių Užpelkių, o vėliau – Tytuvėnų girininkijose. S. Šakūnas sako, jog tai buvo jo pirmieji karjeros laipteliai ir pats įdomiausias tarnybos laikotarpis, išmokęs savarankiškai dirbti, priimti svarbius sprendimus bei paragauti vadovavimo pradžiamokslio druskos. Pareigas preciziškai atlikdavęs gabus, išsimokslinęs jaunas miškininkas netrukus buvo įvertintas vyresnybės – jam suteiktos Tytuvėnų miškų ūkio vyriausiojo miškininko pareigos. Apie vienuolika tarnybos metų Tytuvėnuose S. Šakūnas pasakojo: ten veikla buvo labai intensyvi: teko daug darbuotis ugdant medynus pagal naujas metodikas, intensyviai veisti pušynus, kadangi dalis miškų buvo drėgnuose plotuose, žemes skubėta melioruoti. Girininkija teturėjo vieną ekskavatorių, kurį, kaip didžiausią pagalbininką, gabeno iš vieno sklypo į kitą. „Kad tada tokią techniką, kokią miškininkai turi dabar…“ – be pavydo svarstė garbės miškininkas. Jis, tada dar trisdešimtmetis specialistas, nustebino kolegas užmoju prie Tytuvėnų miškų ūkio įkurti dendrariumą ir užveisti parką prie Kražantės upės Kelmėje, o vėliau – ir Tytuvėnų šilą. Kuriant šias gamtos oazes visomis spalvomis atsiskleidė S. Šakūno dendrologinės žinios bei gebėjimai, kolegas stebinę ne vieną dešimtmetį.
Į Rokiškį Šakūnai atsigabeno prieš keturis dešimtmečius. Miškų ministras gabiam S. Šakūnui pasiūlė aukštas pareigas – tapti ką tik įkurto Rokiškio bandomojo miškų ūkio gamybinio susivienijimo direktoriaus pavaduotoju. Jauną specialistą viliojo ne tik solidesnis atlyginimas, bet ir platesnės veiklos galimybės.
Apsvarstę šeimoje visus „už“ ir „prieš“ Šakūnai pasiūlymą priėmė ir nuo 1973–iųjų tapo rokiškėnais. „Čia suradau labai stiprų miškininkų kolektyvą. Pirmasis iššūkis buvo medelyno plėtra, reikėjo sutvarkyti sėklinę bazę, aptverti pušies, paprastosios ir dygiosios eglių, maumedžio sėklines plantacijas, kad jų neniokotų žvėrys“, – pašnekovas prisiminė pirmąsias darbų užduotis Rokiškyje.
Vos kojas sušilusį susivienijimo pavaduotoją užgriuvo melioracijos projekto darbai – skubėta medelyne įrengti drėkinimo tinklą, vandens ėmimo įrenginius, kelius, daigynų sausinimo sistemas ir kita. „Gerai sutariau su direktoriumi Mečislovu Mocka, mūsų vizijos dėl miškininkystės plėtros sutapo, tad viskas tarsi savaime sekėsi“, – dėstė S. Šakūnas. Darbai, kurių jo karjeros Rokiškyje pradžioje buvo galybė, riedėjo dideliu pagreičiu lyg nuo aukšto kalno: sodinti ir ugdyti medynai, modernizuota medelyno veikla, miškų ūkyje įdiegta daugybė agrotechnikos ir mokslo naujovių, pasisemtų iš miškininkystės mokslininkų, Lenkijos, Baltarusijos kolegų. Rokiškio medelyne imtas naudoti mechanizmas šaknims trumpinti, tarpueilių purentuvas, pačių rokiškėnų pagamintas kratytuvas, skirtas pasėliams mulčiuoti, ir kitos technikos naujovės.
Apie darbus Rokiškio miškų ūkyje S. Šakūnas gali kalbėti nesustodamas: tai ir technologinis miškų sutvarkymas, ugdymo kirtimai, produktyvių etaloninių medynų formavimas, miškų apsauga, miško fondo apskaita ir gamtos apsaugos klausimai, rekreacinių miškų tvarkymas, šalutinis miško naudojimas. Jo kolegos, prisimindami S. Šakūno vadovavimo metus, sako, jog viskas buvo preciziškai sustyguota ir iš kiekvieno atsakingo darbuotojo pareikalauta aukščiausios atsakomybės už patikėtą darbo barą. Kai kurie miškininkai tokį vadovo reiklumą kartais vertino net kaip perdėtą smulkmeniškumą.
„Matyt, toks ir buvau… Tarnyboje stengiausi iki smulkmenų viską gerai padaryti, ir iš kitų to reikalavau“, – S. Šakūnas nesigynė turėjęs reiklaus viršininko būdo savybių.
Aistra
„Dendrologija – mano hobis ir aistra, o miškininkystė – darbas, kurį stengiausi atlikti iš širdies ir kaip galiu geriausiai“, – atviravo pašnekovas. Jeigu reikėtų per gyvenimą pasodinti tik vieną medį, Stanislovas, be abejonės, rinktųsi ąžuolą. Apie šį Lietuvos medžių karalių jis žino viską: domėjosi ąžuolo gyvenimu nuo pat vaikystės, studijų Lietuvos žemės ūkio akademijoje metais, o po jų – ir aspirantūroje – ąžuolas buvo jauno miškininko disertacijos tema. Bet šio mokslinio darbo S. Šakūnas nebaigė. „Reikėjo daugybės tyrimų, stebėjimų. Mokslams pristigo laiko“, – svarstė miškininkas, ir be mokslinių laipsnių dendrologijos srityje sugebėjęs nuveikti labai daug. Rokiškėnai ir dabar turguje dar akimis ieško Stanislovo bei jo išradingai suformuotų dekoratyvinių augalų – tujų, eglių, kėnių, pušų ar kitų rūšių augalų, skirtų puošti sodybas, kiemus ir vejas.
Daugybę metų S. Šakūnas dendrologijos eksperimentus tęsė šeimos sode bei medelyne, kur darbavosi drauge su ilgamečiu kolega miškininku Juozu Barisa. S. Šakūno „arkliukas“ – augalų skiepijimas. Jo sode auga obelys ir kriaušės, vedančios po kelias rūšis vaisių, yra retų augalų, kurių vaisiai – tikra vitaminų bomba. Skiepydamas dekoratyvinius augalus jis sukūrė tikrus gamtos šedevrus: egles, tujas, ant kurių kamienų tarsi prilipdyti vainikų kupstai ar žemyn lyg fontanas svyrančios šakos. Arba – dekoratyviniai augalai, patyrusio miškininko paversti į žalius kamuolius, tarsi ką tik numestus ant žemės. „Tokiam darbui reikia daug žinių, kantrybės ir laiko – mažiausiai dešimties metų“, – sakė S. Šakūnas. 1994 m. jis išrinktas Lietuvos dendrologų draugijos Rytų Lietuvos šiaurinio introdukcinio regiono vadovu, iki šiol yra draugijos narys.
Apie medžio galią
Smalsu, ką miškininkas papasakotų apie medžių skleidžiamą energiją? Ąžuolas, kaip jau sakė, teikia stiprybės. O liepa, anot miškininko, moteriškas augalas. Ji suteikia švelnumo. Tai ypatingas medis: geriausiai valo orą ir gerina dirvožemį. Prie spygliuočių glaustis nebūtina, nes jie šaltesni, bet nepakeičiami mūsų plaučiams. Taigi pušyne verta plačiai atverti burną ir giliai kvėpuoti. O išlakus baltakamienis beržas, žinoma, atgaiva kiekvieno akims ir sielai. Ir nepakeičiama žaliava pirties vantoms, suteikiančioms energijos ir išvalančioms odą.
Miškininko manymu, Lietuvoje turėtų būti daug daugiau mišrių miškų, nes dabar juose per maža lapuočių, ypač beržų. „Eglės ir pušys duoda didesnės ekonominės naudos. Nors dabar jau ir beržo bei kitų lapuočių mediena tapo paklausi“, – svarstė pašnekovas, per savo darbo praktiką stengęsis išplėsti beržynų plotus. Jaunuolynai, kuriuos prieš 4 dešimtmečius jis su kolegomis sodino, dabar jau ošia giriomis. „Visais laikais žmonės, apie miškų ūkį menkai suprantantys, priekaištavo miškininkams dėl kertamų miškų. Jeigu laiku medžio nenukirsi, iš jo nebebus jokios naudos. Reikia viską atlikti laiku: vienus – kirsti, kitus – sodinti“, – apie laiko ir mokslo tyrimų patvirtintą augalų ciklą dėstė patyręs miškininkas.
Miškininkas – miške ir namuose
S. Šakūnas buvo vienas iniciatorių ruošti miškininkų pamainą „nuo mokyklos suolo“: aktyviai koordinavo rajono mokyklinių girininkijų ir jaunųjų miškininkų veiklą, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę rūpinosi jaunųjų miško bičiulių būreliais. 1990 m. įsteigė Lietuvos miškininkų sąjungos Rokiškio skyrių, kurios pirmininku buvo aštuonerius metus. Mokslininko gyslelę turintis S. Šakūnas daugybę metų rašė miškininkų leidiniams apie miškininkystės rūpesčius, pasiekimus, naujovių įdiegimą, dendrologijos naujoves. Daugiausia jo straipsnių spausdinta žurnale „Mūsų girios“. Šis kūrybinis darbas surydavo didžiąją dalį jo laisvalaikio, nes prie popieriaus lapo užimtas miškininkas prisėsdavo tik namuose. Tai, kad S. Šakūnas visa esybe atsidavęs miškui, gali paliudyti ir jo sutuoktinė. „Visas jis buvo miške. Ir namo parėjęs mišku gyveno: apie mišką kalbėjo, apie mišką rašė. Visi miškininkai labai didžiuojasi savo profesija. Ir dažnai per mišką pristinga dėmesio šeimai“, – nesuprasi, ar Stanislava labiau džiaugėsi, ar priekaištavo vyrui dėl jo profesijos ir užimtumo.
Nusipelnęs šalies miškininkas S. Šakūnas 2000 m. buvo išrinktas Lietuvos miškininkų sąjungos Garbės nariu, o 2012 m. jam įteiktas medalis „Auksinio ąžuolo lapas“ – vienas reikšmingiausių miškininkų apdovanojimų. Tačiau didžiausias miškininko veiklos įvertinimas, anot S. Šakūno, ošiantys miškai, kuriuos sodino, ir Rokiškio urėdijoje jį iki šiol mielai pasitinkantys kolegos.
Užs. 1066