Legendomis apipintas vardas, apie kurį rašomos knygos, straipsniai, statomi spektakliai. Jo poezija nebijo konkurencijos, kaip ir visa, kas parašyta širdies krauju, iš meilės, nesislepiant nuo gyvenimo, atvirais nervais. Atrodo apie Paulių Širvį išlukštenta viskas – kritikų išnarstytos poezijos knygos, spaudos ir biografų aprašytos meilės istorijos. Tačiau kaskart, minint garsiausio Lietuvos poeto neeilinį jubiliejų, atsiranda bent trupinėlis naujų žinių – gal naujas sakinys iš prisiminimų, gal dar nepublikuotas laiškas mylimajai, niekieno nematyta fotografija ar su juo bendravusių rokiškėnų gyvi prisiminimai…
Veikia paroda
Anksti netekęs tėvų, karo metais kontūzytas, praėjęs pokario audras, patyręs šeimos dramą, ne kartą klupęs ir ne kartą kilęs. Ko tik nėra prirašyta apie P.Širvio gyvenimą! Rokiškėnai didžiuojasi, kad jaunystėje poetą formavo Rokiškio kraštas – Degučiai, Aleksandravėlė, Kriaunos buvo jo namai. Rajono viešoji J.Keliuočio biblioteka yra surinkusi daugybę medžiagos apie P.Širvį ir parengusi jubiliejinę parodą. Tai nuotraukos, laiškai, giminių, draugų, pažįstamų, kolegų, bendradarbių, kaimynų atsiminimai, periodikos straipsniai, knygos – jo paties ir apie jį.
Iš biografijos
Joje, surašytoje ne tik knygose, bet ir prieš penkerius metus – 85- ųjų poeto gimimo metinių proga Rokiškio bibliotekininkų surinktoje medžiagoje “Paulius Širvys gyvenime ir kūryboje” – daugybė faktų, dešimtys puslapių. Atrinkome tai, kas vienaip ar kitaip susiję su Rokiškiu.
P.Širvys gimė Padustėlyje, Zarasų rajone. Tačiau jis augo Rokiškio rajone, Degučiuose, kur tėvai turėjo ūkį. Šiandien gimtinės vietą žymi paminklinis akmuo. Jis mokėsi Aleksandravėlės pradžios mokykloje, ką mena miestelyje įamžinta jam skirta skulptūra. Tiesa mokyklos, kuriai prieš dešimt metų suteiktas P.Širvio vardas, nebeliko, tačiau aleksandravėliečiai nepamiršo poeto.
1940-aisiais P.Širvys baigė Salų žemės ūkio mokyklą. Po karo, iki 1946-ųjų, dirbo Rokiškio rajono komjaunimo komitete, septynerius pokario metus siejo su rajonine spauda – darbą pradėjo “Tarybinio Rokiškio” redakcijoje, čia įgijo žurnalistinės patirties, išsikovojo autoritetą. 1950-aisiais jam buvo patikėta vadovauti naujai įkurtam Pandėlio rajono laikraščiui “Spalio pergalė”.
Pirmieji eilėraščiai – Rokiškyje
Anot bibliotekininkų, pirmaisiais pokario metais dirbdamas Rokiškyje P.Širvys kovų įspūdžius bandė pateikti prozos formomis. Jis rašė apybraižas, apsakymus, straipsnius bei korespondencijas, kurias skaitytojai labai mėgo. Laikraštyje “Tarybinis Rokiškis” pasirodė ir pirmieji jo eilėraščiai. “Gyvenimas išmokė sukąst dantis, suspausti širdį kaip granatą ir laikyti taip, kad ji nesprogtų. Ant mano kelio buvo ir švelnių, tikrų gėlių, ir apgaulingų erškėtrožių. Buvo šviesių ir tamsių dienų. Daugiau tamsių. Bet jei kas grąžintų mano kelią – praeičiau jį lygiai taip, kaip praėjau. Gal tik apeičiau kai kurias gėles, kurių nepažinau iš kvapo”, – taip autobiografijoje apie save rašė poetas.
Neįtalpinamas į rėmus
Prieš dešimt metų Aleksandravėlėje, minint 80 metų jubiliejų, draugai, kaimynai, poezijos gerbėjai apie jį taip kalbėjo: “Jei jis pamatytų, kaip čia pagerbiamas jo vardas, labai susijaudintų, imtų visus bučiuoti ir sugadintų visą minėjimą. Meilės, dvasios poetas, neįtalpinamas į standartinius rėmus, pasišiaušęs, nelygintom kelnėm, su miline, tarsi priaugusia prie kūno, išdidus, nepalūžtantis, didžiulės jėgos ir gyvybės žmogus.”
Atsiminimuose, kuriuos apie 1980-uosius surinko bibliotekininkai, – daugybė poetą pažinojusių žmonių. Juose paprastos, lyg ir neypatingos detalės, tačiau būtent už jų slepiasi tiesa, kartais gal net eilių užuomazgos. Štai Justino Kurlavičiaus, su kuriuo P.Širvys mokėsi Salose, tekste rašoma: “Kas mėnesį kiekvienas mokinys į mokyklos virtuvę turėjo atsivežti 2 kilogramus lašinių, miltų. P.Širvys buvo neturtingas ir šių produktų nepristatydavo. Bet pats Paulius tarsi nepastebėdavo savo vargo, vaikščiodavo nerūpestingai apsirengęs, nešukuotais plaukais, visada linksmas, nuoširdus.” Į P.Širvio draugiškumą dėmesį atkreipia ir žinomas skulptorius Leonas Žuklys, su kuriuo būsimasis poetas mokėsi Aleksandravėlės pradžios mokykloje. “Paprastai mokiniui baigus atsakinėti mokytojas Miškinis paklausdavo, kiek parašyti atsakinėjusiajam. Paulius sakydavęs: “Ponas mokytojau – penkis”, – atsiminimuose prisimena L.Žuklys. “Amžinai skubėdamas, dirbdamas redakcijoj, jis rasdavo laiko sutiktas stabtelėti, valandėlei užsukti, o kartais valandą kitą ir ilgesniam pokalbiui, kaip jis sakydavo, “atsimušti nuo visų darbų”, – prisiminimuose rašo rokiškėnas Bronius Kondratas. “Daug kartų teko stebėti jį literatūros vakaruose. Didelio įspūdžio nepadaro jo išvaizda, manieros, įžanginė kalba, tačiau viską lemia jo virpančiu balsu skaitomi jausmingi kūrybos posmai”, – rašoma panemunėliečio Juozo Pranckūno prisiminimuose, išsaugotuose Rokiškio viešojoje bibliotekoje.
Pirmiausia – P.Širvio laiškai
Dabartinė bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė apie P.Širvį kalba ypatingai. Mat kai 1982-aisiais ji pradėjo dirbti bibliotekoje, direktorė Zita Jodeikienė pirmiausia jai padavė skaityti P.Širvio laiškus mylimajai. Ji atsakinėjo į telefono skambučius ir skaitė… Antras susidūrimas – kai pamatė laiškų adresatę renginyje “Romuvoje”.
Mąstydama apie skubančią šiandieną, ryšį su poetu p. Matiukienė sakė, jog P.Širviui vietos skiriama leidiniuose “Prie Nemunėlio”, taip pat bibliotekininkai sulaukė šiuo metu gyvenančių Kaune jo žmonos Birutės bei JAV dukros Dangės straipsnių apie jį. Be to, anot pašnekovės, visur, kur bedalyvautų, ji didžiuojasi, jog “turi Širvį” ir stengiasi akcentuoti, kad jis – mūsiškis, nes jo “gražiausi gyvenimo metai susiję su Rokiškiu”.
Aleksandravėlės krašto žmonės, kuriems, o kartu ir bibliotekininkei Almai Mekšėnienei, direktorė išskirtinai dėkojo, ta proga surengė minėjimą . “Jis sutapo su miestelyje vykusiais atlaidais, taigi poetą prisiminė visi krašto žmonės”, – sakė p. Matiukienė. Praėjusį “Poezijos pavasarį” Rokiškio bibliotekininkai taip pat siejo su P.Širvio vardu ir svečiams parodė poeto tėviškę. Pernai biblioteka supažindino su nauja prisiminimų knyga “Metai su Pauliumi”, o neseniai aplankė P.Širvio kapą Antakalnio kapinėse, Vilniuje. Tai tik dalis su poetu siejamų patyrimų. Gaila, anot p. Matiukienės, jog mokykla Aleksandravėlėje, pavadinta poeto vardu, jau uždaryta. Taip vardas tampa istorija.
Stasio Varnecko prisiminimai
Redakcijoje su Pauliumi Širviu teko nemažai bendrauti buvusiam redaktoriui Stasiui Varneckui. Poeto 90-mečio proga jis pasidalijo su skaitytojais keliais dar niekam nežinomais epizodais.
“Greitai skuodžia metai. Jų “kibirkštys blyksi pro šalį”, anot mūsų Pauliaus Širvio, “ir gęsta tarp jų praeitis”. Tai negi jau devyniasdešimt? O kiek čia seniai, gal vos prieš keturias dešimtis, poetas praverdavo redakcijos duris ir spausdavo rankas savo geriems bičiuliams Petrui Milakniui, Jonui Jašinskui, Petrui Prascieniui. Be abejo, ir man, nes jis niekada žmonių neskirstė į draugus ir šiaip pažįstamus. Visai nepažįstamų ir svetimų Pauliui nebuvo. Dėl to dar ir šiandien ne vienas vyrėlesnio amžiaus rokiškėnas prisimena, kaip kartu su poetu tuštino ąsotį alaus, skaidriosios taurelę, nuoširdžiai pasišnekėjo apie gyvenimą ar bent linksmai pajuokavo.
Apie Paulių daug prirašyta. Gal net daugiau, negu jis pats parašė poezijos ir prozos. Tarp išsamesnių autorių, manyčiau, yra poetas Marcelijus Martinaitis ir rokiškėnas, Pauliaus vaikystės ir jaunystės draugas Alfonsas Krasauskas. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad ir aš apie poetą negaliu nieko naujo papasakoti. Atmintis išsaugojo daug epizodų, kurių niekas kitas nežino…
Grįžkime, pavyzdžiui, į 1973-iuosius. Ruošiau rokiškėnų literatų “Kūrybos” puslapį ir nusprendžiau, kad jame labai tiktų nors keli širviški posmai. Tad vieną ankstyvo rudens ankstyvą rytą beldžiuosi į jo buto duris Vilniuje, tuometinėje Muziejaus gatvėje.
Duris pradaro apkūni ponia. Pauliaus? Daug čia tokių ieško… Nėra Pauliaus, išėjo. Jau prieš valandą išėjo. Pasižiūriu į laikrodį – dar nėra ir aštuonių. Kitą dieną buvau ankstyvesnis. Jau šeštą valandą spaudžiu skambutį. Vėl ta pati ponia. Pauliaus? Dar neišėjo, dar rengiasi.
Pasisveikinome, perdaviau krūvą linkėjimų iš Rokiškio padangės. Paulius ilgai teiravosi apie Rokiškį, Pandėlį, apie pažįstamus. O kai visai praaušo, pakvietė ko nors užkąsti. Į “Bočius”, sako, einam. Ten būna sardelių ir dar šio to, kas tinka iš ryto.
Valgome sardeles su bulvių koše, gurkšnojame “Anykščių”. Pauliui sardelės nelabai lenda, matau, kad jo galva kažkur kitur.
Staiga plačiai atsilapoja durys, ir plūsteli banga plikai nukirpto jaunimo. Tai “novobrancai”, sako Paulius. Iš Totorių gatvės komisariato. Į kariuomenę juos veža.
Paulius tuo metu bandė ranka prisidengti veidą – matyt, nenorėjo iš pat ryto naujų pažinčių. Kur tau! Apspito mūsų staliuką gal trys dešimtys kirptagalvių, kiša poetui kažkokius liudijimus ir prašo autografų.
Į mane, aišku, niekas ir dėmesio nekreipia. Tarsi manęs iš viso nebūtų. Štai ką reiškia populiarumas, pagalvojau. Štai ką reiškia parašyti gerą eilėraštį apie kareivišką meilę, užmirštą kareivio kapą ar bent padavėją, kurios akys – pragaro šuliniai.
– Na, eime, – pasakė Paulius. – O aš visą laiką galvojau, ar gausiu Rašytojų sąjungoje penkis rublius, ar ne?
Nors ir daug valgiau sardelių su bulvių garnyru, vis dėlto aš nuslinkau miegoti, o Paulius tiesus nužingsniavo siaura senamiesčio gatvele…
Norėčiau papasakoti dar vieną epizodą, kurį man kažkada patikėjo kolega Petras Prascienius. Šešto dešimtmečio pradžioje jis kartu su Pauliumi dirbo tuometinio Pandėlio rajono “Spalio pergalės” redakcijoje.
…Parašo Paulius apybraižą apie šaunią Gerkonių kolūkio melžėją ir toje apybraižoje įlipdo vaizdingą palyginimą – “naktis buvo juoda kaip čigonė”.
– Nacionalizmu kvepia. Kas jam davė teisę šitaip įžeidinėti tarybinius čigonus?
Taip pareiškė ne kokia eilinė laikraštuko skaitytoja, o pats Pandėlio rajono partijos sekretorius visagalis Demjanas Sabakinas. Ir kviečia partorgas Demjanas redaktorių Paulių Širvį “ant kilimo”.
… Pagaliau grįžęs į redakciją Paulius, pasakojo man Petras Prascienius, ilgai keikėsi ir žadėjo apybraižų apie melžėjas daugiau niekada nebekurti. Kai nusiramino, įsisiautė į savo kareivišką milinę ir ėmė kažką rašyti.
Po savaitės, 1951 m. vasario 23 d., pandėliečiai skaitė eilėraštį ilgu ir truputį negrabiu pavadinimu – “Kažkieno krauju užrašyti posmai”.
Guliu po rudenio dangum
žvaigždėtu,
Srovena kraujas degančia ugnim.
Greit pasaka melsvų akių mylėtų
Išblės kaip trumpas sapnas
su manim…
Dabar šis eilėraštis, paties autoriaus gerokai pataisytas ir gavęs naują pavadinimą, puošia jo poezijos rinktinę. Suraski tą žvaigždelę… Nepaprasto nuoširdumo ir įtaigos lyrikos šedevras.
Įdomu, ar yra koks ryšys tarp nakties, juodos kaip čigonė, ir į žvaigždėtą dangų paskutinį kartą žvelgiančio kareivėlio…”
Gal per Tave ir poetu tapau?..
Poeto Pauliaus Širvio kūrybos mūza – Alfonsa Žegliūnaitė-Liolienė, tolimoji žvaigždė, tyra ir šviesi kaip Oginskio graudus polonezas, žaliųjų girių mergaitė, su kuria poetas buvo pasiryžęs eiti nors ir į pragarą…
Mėlynakei – paskutinei
Pirmasis Pauliaus ir Alfonsos susitikimas įvyko 1945 m. Vilkolių (Pandėlio sen.) kaime. Septyniolikmetė mergina kartu su kaimo draugėmis tvarkė salę prieš rinkimus. Tarp kelių į salę atėjusių aktyvistų buvo ir jaunas šviesiaplaukis vaikinas su randu veide. Iš kitų jis išsiskyrė kareiviška apranga bei medaliais ant krūtinės. Baigiant tvarkyti salę kareivis atnešė plakatus ir juos padalijo talkininkėms. “Šitai mergiotei, tai mėlynakei – tai ant pabaigos” – tuomet pirmą kartą P.Širvys iš kitų merginų išskyrė Alfonsą, vilkėjusią mėlyną megztuką. Tą patį vakarą Paulius užsuko ir į jos namus. Kareivio vizitu labai apsidžiaugė Alfonsos mama, mat ji dar vylėsi sulaukti savojo sūnaus, negrįžusio iš karo. Į svečius Paulius užėjo ir kitą vakarą. Po pasibaigusių rinkimų vykusiuose šokiuose jie beveik visą laiką šoko kartu. Pauliui pasisiūlius draugę palydėti namo, mergina nesutiko – pabijojo apkalbų. Praėjo savaitė, ir Alfonsa sulaukė pirmojo Pauliaus laiško. Jame – rinkimų įspūdžiai ir pažadas pasidomėti iš karo negrįžusiu broliu.
Tų pačių metų vidurvasarį eidama pėsčiomis į Suvainiškio kermošių Alfonsa sutiko Paulių, važiuojantį dviračiu. “Netikėtai sutiktas, jis būdavo lyg pritrenktas, lyg išsigandęs, todėl mažai ką tepasakydavo”, – prisimena p. Alfonsa. Beje, į merginų prašymą pavėžėti jas į Suvainiškį, Paulius atsakė neigiamai. Tik po kelių mėnesių Alfonsa sužinojo, jog po netikėto judviejų susitikimo P.Širvys parašė vieną populiariausių ir pranašingų eilėraščių “Nelaimei ar laimei tave pažinau…”
Jausmai – tik laiškuose
Pauliaus ir aštuoneriais metais už jį jaunesnės mylimosios, į kurią šis kreipdavosi mažybiniu vardu – Alpunyte, draugystė truko apie ketverius metus. Jie dažniau bendraudavo laiškais, kurių mergina nekantriai laukdavo. Gautus laiškus dėjo į krūvelę ir, perrišusi kaspinu, slėpė dėžutėje. Tai, kad laiškai yra vertybė, todėl juos būtina saugoti, merginai įteigė moteris, pas kurią ji mokėsi siuvimo amato. Pauliaus laiškuose liejosi jausmai išrinktajai: “Jeigu kas būtų man pasakęs, kai pirmą kartą ją pamačiau: “Štai ji tavo, tik imk ir vesk!”, tai nė sekundės nebūčiau susvyravęs ir būčiau apsvaigęs netikėta laime.” “Su tavimi eičiau ir į patį pragarą, jei tik Tu to norėtum”, – rašė meilės dainius. Tačiau merginai buvo keista, kad jiems susitikus Paulius beveik nekalbėdavo apie jausmus, o laiškuose apie meilę rašė nepaprastai daug, jausmingai ir įtikinamai.
Toks prieštaravimas Alfonsai kėlė įvairiausių minčių: merginai atrodė, jog tokius laiškus Paulius galėjo rašyti ne jai vienai… Įkyriai brovėsi ir dar viena mintis: ar galima tikėti gražiais žodžiais? Viename laiške Alpunytė išdrįso pasidalinti savo abejonėmis. Pauliaus jai atsakė: “Tikrai turiu paną ir dar tokią “fainą”, kad, kol aplink apeinu, baronką suvalgau, o mūsų meilę tegul velniai tranko.” Toks atsakymas Alpunytės neišgąsdino, tačiau ji neslepia, jog pasijuto nemaloniai: galvojo, kodėl iš jos taip tyčiojamasi. Skaitydama šį laišką mergina ne kartą braukė skausmo ašarą…
Į juodąją naktį
Po šio laiško jų susirašinėjimas buvo nutrūkęs. Pirmasis laiku prabilo Paulius: atsiprašė už neapgalvotus žodžius, maldavo visą gyvenimą būti kartu, o jei ji nesutinkanti – pareikalavo grąžinti visus laiškus. “Aš tau ne kartą sakiau – būk mano. Tiesa, tuos žodžius rašiau, nes nedrįsau žodžio, kurį laikiau šventu, ištarti lūpomis, Tau matant”, – laiškuose verpetais sukosi poeto mintys. Deja, jo Mūza į jausmus atsakė pasiūlymu, kuris jam prilygo mirties sprendimui: “Mūsų draugystė telieka amžinam prisiminimui.” Merginos sprendimą likti tik draugais lėmė nenoras kaime palikti vienų tėvų, baimė, kad jai artimas žmogus, tuomet dirbęs Rokiškio laikraščio redakcijoje, nenorės kraustytis į kaimą ir dirbti kolūkyje. Beje, ir apie vestuves ji dar rimtai negalvojo…
Paulius, pamatęs paštininko atneštą storą voką su mylimosios laiškais, išlėkė į juodąją naktį: jam norėjosi kartu su laiškais sudegint gražiąją praeitį ir širdies krauju rašytus žodžius. Pajutęs, kad jo gyvenimas sudaužytas, tuščias kaip dykuma, į posmus jis sudėjo tiesiog iš širdies išimtus žodžius: “Juokis, klajūne, laimę praradęs, juokis, nors plyšta širdis.”
Žvaigždė sudužo
P.Širvys, net ir suvokęs, kad jo žvaigždė jau sudužo, neprarado vilties: jis vėl rašė laiškus mylimajai, nekantriai laukė atsakymų. “Tikru draugu norėjau būti Tau. Į tave sudėjau visą viltį, o dabar kas man liko?” – liejo skausmą poetas. Išsiskyrimą su mylima mergina P.Širvys išgyveno sunkiai: norėjo švilpti į visas keturias puses, kur vėjas nuneš. Jis tvirtai žinojo: kur bebūtų, jam niekas neuždraus mylėti tolimąją draugę – jo Nelaimę, tokią kankinančiai žavią, svaiginančią, žudančią, tačiau labai brangią…
Paskutiniuose laiškuose mylimajai P.Širvys mėgino rasti bent krislelį gėrio ir šviesos. “Tai dabar atrodo gerai, kad išsiskyrėm. Šiaip gyvenime, jei mes būtume vedę, be abejo, galėjo būti barnių. O dabar mūsų draugystės nedrumsčia nė vienas nors mažiausias debesėlis. Ji tyra kaip dangus. Aš išsinešiau skaistų, nesuteptą tavo paveikslą”, – savajai neužmirštuolei rašė poetas.
Mūza kaimynystėje
Ponia Alfonsa išsaugojo paskutiniuosius P.Širvio laiškus. Moteris juos labai brangino ir, Dieve gink, neketino kam nors rodyti. Tačiau išėjo kitaip… Jautriausias savo gyvenimo akimirkas p. Alfonsa patikėjo tuometinei Rokiškio viešosios bibliotekos direktorei Zitai Jodeikienei, kuri domėjosi jau Anapilin iškeliavusio kraštiečio gyvenimo vingiais.
Anot p. Jodeikienės, iš Pandėlio krašto žmonių ji sužinojo apie Vilkolių merginos ir P.Širvio jausmingą, eilėmis išlietą meilę. Dar labiau ją suintrigavo žinia apie Vilkolių meginų netinkamą poelgį: pašto darbuotojams paprašius nunešti laišką A.Žegliūnaitei, merginos neiškentė ir atplėšė voką. Laiške perskaičiusios eilėraštį “Nelaimei ar laimei tave pažinau…”, jį perdavė ne Alfonsai, o kaimo muzikantams. Šie sukūrė valsą, kuris akimirksniu išpopuliarėjo kaimų gegužinėse.
Mūzos paieškų rezultatai p. Zitą labai nustebino: meilės dainiaus įkvėpėja gyveno visai netoli jos, viename Rokiškio daugiabučių, Liolienės pavarde. Bibliotekininkė prisiminė, kaip Liolių šeimoje po ilgų pokalbių apie P.Širvio kūrybą bei gyvenimo vingius jai pavyko įgauti pasitikėjimą. Po ilgų dvejonių p. Liolienė sutiko parodyti daugelį metų slėptus laiškus, kuriuos iš spintelės gilumos ji ištraukė drebančiomis iš jaudulio rankomis. Parodė, leido juos paskaitinėti ir sulanksčiusi padėjo atgal. Apie jų publikavimą p. Alfonsa nenorėjo nė kalbėti.
Tikslas – grobuoniškas
Z.Jodeikienės žodžiais, ji pasinaudojo bibliotekininkės gudrybėmis: norėdama, kad p. Alfonsa ir jos vyras Vladas Liolys suvoktų saugomų laiškų vertę, pasiūlė jiems paskaityti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio laiškus kūrybos Mūzai – Sofijai. To nepakako, todėl atnešė dar vieną knygą – “Pasakoja kupiškėnai”. Joje subtiliai savo gyvenimo ir meilės istorijas pasakoja spektaklio “Senovinės kupiškėnų vestuvės” aktoriai. Ši knyga ir pakeitė sutuoktinių nuomonę – jie sutiko, kad p. Zita pasidarytų laiškų kopijas. Sužinoję apie P.Širvio laiškus, Liolių šeimoje lankėsi aktorius Laimonas Noreika, poetas, eseistas Marcelijus Martinaitis. “Bendravau su Lioliais labai draugiškai, nors tikslas buvo grobuoniškas: taip norėjosi į dienos šviesą ištempti laiškus, tapusius jaunų žmonių meilės, ilgesio, ištikimybės, jausmų metraštininkais”, – prasitarė p. Zita.
Su širdgėla ji prisimena 1982 m. pradžią, kai žiniasklaidoje pirmą kartą pasirodė P.Širvio laiškai Alpunytei: juos “Nemuno” žurnale išspausdino M.Martinaitis, su niekuo nepasitaręs, net p. Alfonsos neįspėjęs. “Viešpatie, Zita, ką tu padarei? Lakstau po Rokiškį ir bandau nupirkti visus “Nemuno” žurnalus, kad kuo mažiau žmonių apie mane sužinotų”, – bibliotekininkės sąžinę ilgai graužė telefonu pasakytas priekaištas. Ji šiek tiek nurimo, kai pamatė laimingą p. Alfonsos veidą po spektaklio “Tai aš, Paulius”. Jį režisierius Aleksandras Rubinovas kūrė remdamasis laiškais Alpunytei…
Širviška dvasia
Su Alfonsa ir Vladu Lioliais susitikome ypatingą dieną – per P.Širvio 90-ąjį gimtadienį, rugsėjo 6 d. Sutuoktiniai šios datos nesureikšmino, nors jų šeima labai gerbia poeto literatūrinį palikimą, turi visas jo knygas, kruopščiai renka spaudoje pasirodžiusius straipsnius apie lietuviškąjį beržą. Ištarus mažybinį vardą Alpunytė, moters veidas nušvito, o jos akis apipynė šviesių raukšlelių voratinklis. Tačiau dalytis jaunystės prisiminimais ji neskubėjo: prasitarė, jog norėtų praeitį nugramzdinti užmarštin – taip gyventi jai būtų ramiau…
O jei Alpunytė savąją širdį siūliusiam meilės dainiui būtų ištarusi “Taip”? Išgirdusi šį klausimą p. Alfonsa, ilgai nesvarsčiusi, atsakė: “Kaip gyvenu dabar, žinau, ir neverta svarstyti, kaip galėjo būti… Juk jau nieko nepakeisi.”
Ponas Vladas, prisiminęs jaunystę, pasakojo, jog pokario metais nebuvo madinga afišuoti savo jausmus, draugystę, tačiau mažame Vilkolių kaimelyje viskas buvo matyti kaip ant delno. Jis gyveno greta, Sipeliuose. Mergina, gana retu Alfonsos vardu, jam taip pat krito į akį. “Kai Alpunytė draugavo su Pauliumi, šalia jos jaučiausi labai mažas ir galvojau, kad ši gėlė – ne man”, – kupinomis meilės akimis į gyvenimo draugę žvelgia p. Vladas. Jau 57 metus jie kartu. “Buvome jauni ir ieškojome tos gražiausios pasaulyje moters, savosios įkvėpėjos… Tik ne visoms moterims pasitaikė sutikti žmogų, kuris šventą meilės jausmą išlietų tokiomis puikiomis eilėmis”, – tokia p. Vlado nuomonė apie žmonos ir žinomo poeto draugystę. Ponas Vladas taip pat rašo eilėraščius: išleido dvi poezijos rinktines “Švelnumo ilgesys” ir “Saulėti toliai”.
Beje, A. ir V.Liolių draugystę taip pat mena išsaugoti laiškai. “O kaip gi be jų būtų suplazdėjusi mūsų meilė!” – šypsosi p. Vladas. Jis sutiktų savuosius laiškus publikuoti, nes nori jaunajai kartai parodyti, kaip anksčiau žmonės laiškais įveikdavo išsiskyrimo ilgesį. Tuo tarpu A.Liolienė mūru stojo prieš tokį vyro sprendimą: jai norisi ramybės, privatumo.
Paskutinis susitikimas…
Pokalbyje p. Alfonsa prisiminė ir paskutinį susitikimą su P.Širviu. Tiesa, jis buvęs ne akis į akį. Pamačiusi per televiziją poeto 50-ies metų minėjimą, nejučia ištarusi: “Balsas tas pats, tik veidas – nebe tas”. Beveik po dviejų tylos dešimtmečių moteris ryžosi priminti poetui apie save. Jaunystės draugui parašė laišką, pasirašė mergautine pavarde, o adreso ant voko – nenurodė. Poetas nenuvylė savosios Mūzos: jis parašė atsakymą. Atsiuntė ir dovanų – savo jaunystės nuotrauką, laišką ir eilėraščių rinkinį “Ilgesys – ta giesmė”. Laišką ji rado “Romuvos” gimnazijoje, kurioje tuo metu dirbo. Ponios Alfonsos, trumpam užsukusios į sekretorės kabinetą, dėmesį patraukė ant stalo gulėjęs vokas. “Pauliaus raštą, jam būdingą užraitymą, linijų ritmą pažinau iš tolo”, – neslėpė džiaugsmo pašnekovė. Paskutiniajame laiške poetas prisipažįsta, jog ilgesio ir meilės eiles skyrė būtent jai: “Gal tik tu kažkur mano eilėse save atpažinsi…” P.Širvys laiške dar kartą patikino esąs laimingas, kad jų gyvenimo keliai kadaise susikirto: “Bet aš laimingas, kad Tave pažinau. Gal per Tave ir poetu tapau? Ir šiandien tebedainuoja merginos “Nelaimei ar laimei…”
Reda Milaknienė, Dalia Zibolienė
