„Rodos“ klubo vadovas, dailininkas, mokytojas ekspertas, nerami siela, originalių projektų autorius – vienas iš nedaugelio Rokiškyje, kovojantis su vėjo malūnais, o tiksliau – besąlygiškai visur stojantis už kultūrą. Nesvarbu, kad tai donkichotiška. Tačiau jis įsitikinęs, kad Raimondas Gailiūnas ir po šimtmečio nebus užmirštas, tuo tarpu apie šiuo metu vadovaujančiuosius STT siaubiamam mūsų rajonui niekas nė neužsimins. Neseniai vykusioje kultūrinėje konferencijoje jis perskaitė aštrų pranešimą, kuriame ne tik apžvelgė užmarštin nuskendusią Rokiškio dailininkų veiklą, bet ir nepagailėjo kritikos rajono valdžiai, nesirūpinančiai nei dvasia, nei siela, tik savo postais ir sostais… Ta kalba, ačiū Dievui, neliko nepastebėta. Žinoma, ne Rokiškio valdininkų. Apie tai žurnalistė Reda MILAKNIENĖ ir kalbėjosi su Arūnu AUGUČIU.
– Apie premijas menininkams su Tavim kalbėjomės ne kartą. Bet naudos – jokios. Kitaip sakant, šunys loja – karavanas eina. Ar iš tiesų esame vienintelis rajonas, kur tokių premijų nėra (kultūros žmonėms kartą per metus teikiami tik simboliniai ženkliukai), ar iš tiesų esame tokie beviltiški?
– Priminsiu, kad tos premijos pora metų buvo, tačiau labai greitai dingo. O šiandien, jau nekalbėdamas apie kitus Lietuvos miestus, kaip pavyzdį galiu paminėti Zarasų rajoną. Jų biudžetas gerokai menkesnis už Rokiškio, bet premijos už indėlį į kultūrą net sunkiausiais krizės metais niekur nedingo. Šiuo klausimu Rokiškyje tunelio gale jokių šviesų nematyti.
– Noriu klausti apie Tavo kolegą dailininką Rimvydą Pupelį. Apie jį savo pranešime taip pat kalbėjai. Žmogus, įkūręs Rokiškyje Meno centrą, vėliau vis svajojęs apie galeriją, tas, kurio rengiami „Poezijos pavasariai“ Obeliuose sutraukdavo Lietuvos kultūros elitą, o Jono Meko darbų paroda, kas atrodė nesuvokiama miestelyje, jam pasirodė visai įkandamas dalykas. Ar teisinga tai, kad dabar Rimvydas, švelniai tariant, nuleido rankas?
– Sveikoje didesnio miesto aplinkoje tokį žmogų nešiotų ant rankų. Jis Rokiškyje nuveikė tiek, kiek dešimt kultūros skyrių kartu sudėjus, bet ir jam jau rankos nebekyla. Rimvydo visa veikla nebuvo įvertinta nei finansiškai, nei kaip kitaip. Tiesiog niekaip. Žinoma, jei neprisiminsime premijos, kuri jiems su Raimondu Gailiūnu buvo padalyta perpus.
– Sakai, jog mūsų valdžia menkai išprususi meno klausimais, todėl švaistyti lėšas menui remti jiems atrodo tuščias reikalas? Gal gali savo teiginį pagrįsti konkrečiais faktais?
– Žemdirbiams, verslui plėsti yra fondai, kaimo gyventojai skatinami. O dailė? Elgiamasi taip, lyg to dalyko apskritai nebūtų. Vytautui Šlikui atrodo, kad svarbiausias dalykas – žemės ūkis, gal kam atrodo, kad Rokiškyje svarbiausia yra sūrinė, tačiau į Rokiškį žmonės daugiausiai važiuoja žiūrėti kultūros – Krašto muziejaus, Kultūros centro renginių, teatrų festivalių „Interrampa“ ir „Vaidiname žemdirbiams“. Bulvių ar runkelių auginimu pasaulio nenustebinsi. Gali nustebinti tiktai kultūra. Muziejus visą laiką tai įrodinėja, langinės Respublikos gatvėje tai irgi įrodo – japonai jomis susidomėję, ir atvažiavę teatralai, ir moksleiviai iš įvairių šalių nuolat fotografuojasi prie langinių. O Rokiškio valdžia per dešimt metų joms išstenėjo tik 4 tūkst. Lt. O šiemet tą rėmimą dar per pusę sumažino.
Išsamiau – šeštadienio GR.
