Projekto rėmėjo logotipas.
Projekto rėmėjo logotipas.
Prie Dirdų

Dar mažai žvejojant gimtuosiuose Kryliuose, jai pakako kantrybės laukti, kol užkibs žuvis. Ta kantrybė vėliau dovanojo pripažinimą. Žinoma architektė, profesorė, humanitarinių mokslų daktarė, Rokiškio krašto garbės pilietė. Lietuvai labiausiai žinoma kaip moteris, suprojektavusi „pastatą – ikoną“ – Operos ir baleto teatrą, o rokiškėnai ją žino kaip mūsų mikrorajono bei paminklo „Arka“, papuošusio Rokiškį  pusės tūkstančio metų gimtadienio proga, architektę…

Architektūros riterė
Elena Nijolė Bučiūtė gimė 1930 metų vasario 6 dieną Kaune. Vaikystę ir paauglystę leido mūsų rajono Kamajų apylinkėse, Krylių kaime. 1947 metais baigė Rokiškio mergaičių gimnaziją. Vaikystėje ji norėjo tapti dailininke. Dailės institute ketino studijuoti tapybą, tačiau įstojo į Architektūros fakultetą, kurį 1953-iaisiais baigė su pagyrimu. Suprojektavo apie 50 pastatų. Geriausiai žinomas architektės darbas – Operos ir baleto teatro rūmai Vilniuje. Tarp jos projektuotų statinių – Lietuvos krašto apsaugos ministerijos, Visuomeninio buitinio aptarnavimo centro Naujojoje Vilnioje, Valstybinio plano komiteto (dabar Lietuvos ūkio ministerijos), Žemėtvarkos projektavimo instituto pastatai. 1963-iaisiais ji suprojektavo Ukmergės, o 1964-aisiais – Rokiškio gyvenamuosius mikrorajonus. 1999-aisiais kartu su architektu Leonu Žukliu ir jo sūnumi Gediminu bei savo dukra Lada Markejevaite suprojektavo Rokiškio miesto Nepriklausomybės aikštės „Arką“, skirtą miesto 500 metų jubiliejui. Jai priklauso ir pastato Vilniaus Saulėtekio alėjoje rekonstrukcija – pritaikymas Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) bibliotekai, ir baldų paviljonas – parduotuvė Vilniaus Mindaugo gatvėje bei jo pritaikymas prekybos centrui „Maxima“…
E. N. Bučiūtei suteikti nusipelniusios architektės ir liaudies architektės vardai, ji pagerbta Architektūros riterio ordinu, jai paskirta Lietuvos valstybinė premija. 2009-aisiais E. N. Bučiūtė tapo Rokiškio krašto garbės piliete. Ji mirė 2010-aisiais eidama 81-uosius metus.

Vertino kaip unikalų
reiškinį
Rokiškio Juozo Keliuočio viešoji biblioteka, Krašto muziejus yra surinkę nemažai medžiagos, spaudos publikacijų, kuriose rašoma apie E. N. Bučiūtę, apžvelgiami jos suprojektuoti pastatai, vertinami darbai ir žavimasi moteriška išmintimi bei kantrybe, kai ji, neatsitraukdama nuo svarbių projektų, rašydama disertaciją, dėstydama studentams, projektuodama ryškiausius pastatus, užaugino tris vaikus – fiziką  Arvydą, aktorių Saulių ir architektę Ladą.   
Spaudai yra sakiusi, kad augindama vaikus nėra praleidusi nė vieno jų rytmečio darželyje ar tėvų susirinkimo mokykloje. Tačiau rūpestis šeima nesutrukdė jai tapti viena garsiausių Lietuvos architekčių. 
Viename straipsnyje rašoma, kad dirbdama pedagogikos srityje, dėstydama studentams VISI (dabartiniame VGTU) „profesorė nenuilsdama tobulino studijų programas, kėlė studijų kokybę, puoselėjo studentų bei doktorantų kūrybingumą“. E. N. Bučiūtę mylėjo ir gerbė ne viena jos ugdytų studentų karta. Buvę mokiniai prisimena ir didelį reiklumą, ir tai, kad profesorė siekė skatinti individualią raišką, darbštumą. Ji buvo autoritetingas vedlys ne tik studentams. Kolegos – vyresnės kartos architektai, išugdyti jaunesnieji ją vertino kaip unikalų reiškinį visame Lietuvos architektūros kontekste, kaip išskirtinę asmenybę ir vienintelę projektuojančią architektę, turinčią profesorės vardą ir mokslų daktarės laipsnį.

Piešė, lipdė ir meškeriojo
Nors E. N. Bučiūtė  gimė Kaune, tačiau ir vaikystę, ir jaunystę praleido Rokiškio krašte. Žurnalistams profesorė yra sakiusi, kad jai „nėra mielesnio krašto kaip Rokiškis, ypač Kamajų apylinkės“. Mat ji mokėsi Krylių pradinėje mokykloje: „Aplink vaizdingos apylinkės, netoli Salos, Kamajai. Iš tolo matėsi karo metais dar nenugriauti Kamajų bažnyčios bokštai…“
„Moksle ir gyvenime“ 2010 metais publikuotame interviu su profesore Asta Verbickienė rašė, jog nuo ankstyvos vaikystės rašinio herojė mėgo piešti, lipdyti iš molio. „O kadangi Kryliai – ant ežero kranto, tai dar vienas pomėgis – meškerioti – atėjo iš mano senelio, kuris išmokė ir meškerę iš arklio uodegos ašutų pasidaryti, leisdavo jo eldija nusiirti iki nendrių ir praleisti ant vandens valandų valandas. Kantrybės, laukiant kol kibs, užtekdavo. Manau, kad tokia kantrybė vėliau labai pravertė profesiniame darbe“, – kalbėjo architektė. 

Nepaprasto grožio kampelis
Ji svajojo tapti dailininke. „Norėjau stoti į tapybos fakultetą, todėl studijuoti atvažiavau į Vilnių, o ne į gimtąjį Kauną“, – „Mokslui ir gyvenimui“ 2010-aisiais sakė rašinio herojė. Ten pat ji kalbėjo ir apie Rokiškį. „Su šiuo kraštu aš  susijusi nuo vaikystės visą gyvenimą, tai yra daugiau nei Kryliuose praleisti vaikystės ar paauglystės metai. Kryliai – mano prosenelių, senelių ir tėvo žemė ant Salų – Dviragio ežero kranto. Tai nepaprasto grožio liepomis apsodintas žemės kampelis. Kryliai priklauso Kamajų parapijai, kur kapinėse palaidoti mano seneliai, tetos ir dėdės. Tad ryšys niekada nebuvo prarastas. Pagal tėvo giminės liniją esu rokiškietė“, – sakė architektė. Nors likimas ją nukreipė į architektūrą, ir pasirinkimo niekada nesigailėjo, tačiau akvarelė vis tiek liko jos pomėgis.

Negalima pakeisti prigimties
„Profesijų į vyriškas ir moteriškas – neskirstau. Kodėl tie, kurie teigia, esą architektūra nemoteriška specialybė, nesipiktina, kai daliosios lyties atstovės pluša su dalbomis, kastuvais statybose ar tiesdamos kelius? Antra vertus, gali būti moteriškas vyras ir vyriška moteris. Tai irgi nieko nesako. Svarbiau – gebėjimas mąstyti. Jei moterų architekčių yra mažiau, dar nereiškia, kad jos nesugeba projektuoti. Juk didelę energijos dalį reikia skirti vaikams, šeimai. Manau, mūsų emancipacija yra pramanas, negalima pakeisti prigimties“, – „Lietuvos žinioms“ 2000-aisiais duodama interviu sakė E. N. Bučiūtė, paprašyta atsakyti į klausimą, ar talentingoms moterims prasimušti sunkiau, ar architektūra – vyriška specialybė? 
„Architektūroje viskas paprasčiau ir kartu sudėtingiau negu kituose menuose, ji nespraudžiama į išankstinius rėmus. Jos kūrinys – ne vien architekto kūrybinės veiklos rezultatas, bet ir daugiaplanis gyvenimo reiškinys, kuris visada buvo ir bus socialinių sąlygų, dvasinių poreikių, techninių bei ekonominių galimybių atspindys. Architektūra turi tenkinti visuomenės, o ne mūsų, kurie ją kuria, poreikius. Tai pats tikrasis socialinis užsakymas“, – kalbėjo architektė 1982-aisiais atsakydama į „Literatūros ir meno“ klausimus. 

Garsiausias kūrinys
Labiausiai kraštietę išgarsinęs projektas – Operos ir baleto teatras, duris atvėręs 1974-aisiais. Ne vienas apie jį rašęs akcentavo, kad tai buvo „itin novatoriškas ir originalus projektas“,  o jį projektuodama architektė nemažai skyrė būtent operos žanrui ir stengėsi padaryti taip, kad jis atsispindėtų architektūroje. 2000-aisiais žurnalistės Jūros Baužytės klausiama, ar šiandien projektuotų šį ją išgarsinusį pastatą kitaip, E. N. Bučiūtė sakė, jog kaip ir anksčiau stengtųsi naudoti vietos medžiagas, bet teatras būtų erdvesnis. „Tada Maskvoje, kai be jos ir žingsnio negalėjome žengti, man buvo pasakyta: orientuokitės ne į šalies sostinę, o į Vladimiro ar panašios srities centrą. Vis dėlto pavyko pramušti erdvesnę salę, fojė. Tuo metu Europoje buvo statomi kelių salių teatrai, o mes to negalėjome padaryti“, – apgailestavo architektė.
Profesorius Justinas Šeibokas „Literatūroje ir mene“ 2000-aisiais apie šį teatrą rašė: „Įspūdinga pagrindinės fojė erdvė, o per stiklinę sieną matosi dešinysis Neries krantas ir efektingai apšviestas Šv. Rapolo bažnyčios ansamblis. Tarsi dekoracija, o spektaklis vyksta lauke, už stiklo. Ypač man patinka, kad pagrindinės salės balkonai suskirstyti atskiromis ložėmis. Jauku. Bet apie šį kūrinį tiek daug rašyta ir kalbėta.“ Anot spaudos, „tai vienas išskirtiniausių tokio tipo statinių Rytų Europoje, pasižymintis puikia interjero ir eksterjero sąveika, ryšiu su aplinka. Šis objektas yra viena iš Vilniaus centrinės dalies dominančių, statinys – ikona, be kurio ne viena vilniečių karta nebeįsivaizduoja miesto panoramos“. 

Sąsajos. Gimtinė 
1964-aisiais architektė suprojektavo Rokiškio mikrorajoną, o 1999-aisiais kartu su dukra architekte Lada bei skulptoriumi Leonu Žukliu – paminklą „Arka“ Nepriklausomybės aikštėje.
Prieš keletą metų, po rašinio herojės mirties, rokiškėnai nusprendė įamžinti jos atminimą ir 2010-ųjų liepos 14-ąją jos vardu buvo pavadintas skveras Rokiškio mikrorajone. Tokia mintis rokiškėnams kilo, nes kraštietė – mikrorajono autorė, o minėtas skveras yra prie pat jos projektuotų namų. Iš laikraščio sužinojęs apie tokią idėją E. N. Bučiūtės sūnus aktorius Saulius Bareikis džiaugėsi, „kad Rokiškis nepamiršta savo išėjusių anapilin garbės piliečių, rūpinasi istorine savo krašto atmintim“. „Tik šitaip galime išsaugoti nykstančios kultūros trupinius Lietuvoje. Ypač šiais laikais, kai Justino Marcinkevičiaus jubiliejus švenčiamas daug nepastebimiau nei kokio šoumeno. Gerbiu jus vien už idėją“, – teigė architektės sūnus. Jis tuomet siūlė, kad žymuo skvere turėtų būti kuklus, bet meniškas – toks, kokia jo mama ir buvo.
Ar tas žymuo, kokio pageidavo architektės artimieji, skvere kada nors atsiras, ar aplaidžiai tvarkomas skveras nedaro gėdos Rokiškio krašto garbės pilietės atminimui? Tai – retorinis klausimas Rokiškio valdžiai ir jau kito rašinio tema. Tačiau pastangos įamžinti kraštietę bet kuriuo atveju sveikintinos. 2012-aisiais Rokiškio politikai pritarė ir kitam garbės pilietės atmintį saugančiam sprendimui – Krylių kaimo gatvę jie pavadino Elenos Nijolės Bučiūtės vardu.  

Padovanojo vertingus
brėžinius
Dar viena dovana sieja E. N. Bučiūtę su Rokiškiu. Būdama 78-erių  Rokiškio krašto muziejui žinoma architektė padovanojo originalius Rokiškio Šv. Mato bažnyčios pagrindinių durų ir grafų ložės durų brėžinius. Juodu tušu atliktų brėžinių apačioje – medžio dirbtuvės savininko Josifo Gojerio parašai. Šis meistras atliko medžio darbus Šv. Mato bažnyčiai. Muziejininkai mano, kad brėžiniai yra 1868-1877 metų, kai ir buvo statoma šventovė. Juos architektė atrado 1949-aisiais. Būdama Dailės instituto antrakursė su dar keliais studentais Rokiškyje tais metais ji atliko vasaros praktiką – darė bažnyčios pastato matavimus. „Matuodami bažnyčios pastogę, radome kalnus šiukšlių. Iš ten ištraukiau pora apiplyšusių lapų. Kadangi jau buvome išmatavę bažnyčios pagrindines ir grafų ložės duris, atpažinau, kad tai yra jų brėžiniai. Mus lydėjęs klebonas  man leido tuos brėžinius pasiimti“, – vienam iš spaudos leidinių yra pasakojusi architektė. Brėžinius E. N. Bučiūtė priklijavo ant storesnių popieriaus lapų ir saugojo savo namuose Vilniuje. Kai Rokiškis šventė 500 metų jubiliejų ji nespėjo dovanos atiduoti, tačiau tai padarė 2008-aisiais ir tuo labai nudžiugino Rokiškio muziejininkus.

Parengė Reda MILAKNIENĖ

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie