Daugiausia taip vadinamų antraeilininkų dirba biudžetinėse įstaigose: mokyklose, o ypač kultūros įstaigose, kur režisierių, jų padėjėjų, renginių organizatorių, dailininkų, kolektyvų vadovų etatai „susmulkinti” po pusę etato ir mažiau. Kiekvienam nedideliam chorui, ansambliukui, grupei vadovauja atskiras asmuo, nors kuratoriai pripažįsta: protingiau, kad vienas turėtų normalų krūvį ir vadovautų visiems.
Pusetačius kai kas vadina pasityčiojimu – ir iš darbo, ir iš žmogaus, tačiau tik belakstydami iš įstaigos į įstaigą kai kurie turintieji kultūrinį išsilavinimą užsidirba pragyvenimui.
Privačiose bendrovėse tokia praktika, aišku, negalioja – apie pelną galvojančiam darbdaviui vargu ar tiks, kad darbuotojas savo jėgas dalintų dar ir konkurentams – šiek tiek padirbėjęs vienoje įmonėje po pietų persikeltų į kitą.
Rokiškio kultūros šefas Petras Blaževičius pripažįsta, kad daugiausia antraeilininkų yra Rokiškio kultūros centre ir kad tokia praktika tiko buvusiai vadovei. Tačiau pats sako nemanantis, kad tai yra gerai, ir tikina, kad dabartinio Kultūros centro vadovo Eriko Druskino pertvarkos yra geros. Tiesa, jos sulaukė didelio pasipriešinimo, o dėl tremtinių choro jau apeiti ir rajono vadovų kabinetai…
Lietuvoje žodžiai „tremtis” ir „senoliai” yra šventi. Jais žongliruojant tam tikros dalies žmonių emocijos visuomet užkabinamos. Tada ir paaiškėja – dainuojantys tremtiniai tarp mūsų yra vieninteliai, dar saugantys lietuvybę, savastį ir apskritai visas įmanomas vertybes…
Mes savo ruožtu pašnekovų klausiame, ar kultūros įstaigos – antraeilininkų rojus?
Pinigai atsiranda kartu su sekėjais ir bendražygiais. Arba kvaištelėjusiais rėmėjais
Eligijus DAUGNORA
Kraštietis, dirbo Rokiškio liaudies teatro režisieriumi 0,5 etato
Klausimas nėra toks paprastas. Muzikinių ar choreografinių kolektyvų vadovai yra universalesni ir gal paslankesni. Jų pagrindinė darbovietė dažniausiai yra muzikos mokykla ar bendrojo lavinimo mokyklos. Ir tai gerai, nes auginami būsimi dainininkai ar muzikantai (ir saviveiklininkai taip pat) bei šiaip šiek tiek muzikoje praprusę žmonės. Bėda ne ta, kad kultūra tiems muzikinių kolektyvų vadovams yra antraeilė (dažnai gal tik pagal pareigas, o ne pagal įdėtą energiją ir darbą), bet kad neišnaudojama ta gausybė žmonių, gavusių šiokį tokį muzikinį išsilavinimą.
Galima juk suburti suaugusiųjų orkestrą, įvairiausių ansamblių, namų muzikavimo grupių ir pan. Aišku, buhalteriai ir kiti skaičiuotojai čia pat užduos klausimą apie pinigus. Iš kur instrumentai, vadovų atlyginimai ir pan.? Bet čia, kaip ir kitais atvejais, atsakysiu, kad esant būtinybei kurti, o ne pasiimti ar įsisavinti pinigus, pinigai atsiranda kartu su sekėjais ir bendražygiais. Arba kvaištelėjusiais rėmėjais.
Jei kalbėsim apie konkretų atvejį – tremtinių chorą, tai čia situaciją turbūt matau šiek tiek subjektyviai. Rokiškis jau kurį laiką nebeturi stipraus choro. O galėtų turėti apjungus tuos kelis nedidelius chorinius kolektyvus (tarp jų ir tremtinių) į vieną ar du didesnius. Taip išaugtų ir galimybės, ir pajėgos, ir, ko gero, chorinės muzikos poreikis. O trukdo tokiam jungimuisi ir vienijimuisi noras nors tuos kelis euriukus išlaikyti. O gal ir vadovų vidinės būtinybės bei ryžto stoka.
Kitas reikalas yra teatras. Viena, teatras per metus turi pastatyti bent vieną ar du valandos trukmės spektaklius (raskit saviveiklos muzikinį kolektyvą, kuris kasmet parengtų naują programą ar dvi), kuriuos vaidina (pasirodo) mažiausiai 20 (RLT ne riba ir 40 spektaklių) kartų per metus (chorui toks koncertų kiekis nepasiekiama svajonė). Kitas dalykas, kad teatras yra sintetinis menas, apjungiantis visus kitus. Režisierius reikalingas ir renginius organizuojant, ir juos vedant, ir t. t. Ir tai, kad Liaudies teatras jau beveik 10 metų neturi žmogaus, kuris vadovautų ir vienytų, jungtų visą teatrinę veiklą (kažkada ir vaikų, ir jaunimo studijos veikė po Liaudies teatro skėčiu), yra visiškai nepateisinama. Piktai galėčiau pasakyti, kad tai teatro žlugdymas, bet baisiai jau piktas žodis.
Taigi ir šiuo atveju, kaip ir kitais, matyčiau problemą ne piniguose ir etatuose, o idėjų ir iniciatyvos stygiuje. Ir pragmatizmo pertekliuje. Nes mintis „Kas man iš to” užmuša visas geras mintis. Kaip ir abejonės, kad gal nieko neišeis. Kultūrininkas turi būti nemaža dalim beprotis.
P.S. Kultūros rūmuose vienu metu dirbo gal 5 režisūrą Klaipėdos fakultetuose baigę (priedo dar keli kultūros mokyklose režisūros mokęsi). Ir visi sutilpo. Ir turėjo ką veikti. Gal tai ir nėra sektinas pavyzdys. Gal tik nostalgiškas prisiminimas.
Siūlomi didesni koeficientai, bet ir dirbti turi daugiau
Petras BLAŽEVIČIUS
Rokiškio rajono savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjas
Kiek žinau, ir bibliotekoj, ir muziejuj praktiškai yra tik vienas kitas antraeilininkas. Didžiausias jų skaičius buvo Rokiškio kultūros centre iki naujojo direktoriaus Eriko Druskino atėjimo. Bet ta situacija po truputį keičiasi mažėjimo pusėn. Kolektyvų vadovams dabar siūlomi didesni koeficientai, bet ir dirbti turi daugiau, prisiimti daugiau valandų. E. Druskinas bando pareikalauti to iš kai kurių, kurį laiką stebi, kaip jie dirba. Ne tik Rokiškyje daug antraeilininkų, kituose rajonuose – tas pats. Bet pas mus tai buvo ypač paplitę. Mes kritikavom tokį Nidos (buvusios Kultūros centro direktorės N. Lungienės – aut. past.) norą. Bet ką padarysi.
Niekam ne paslaptis, kad antraeilininkas nėra panacėja – jis ir dirba mažiau, ir pareikalauti iš jo nelabai gali. Savaime suprantama, kad geriau žmogus, kuriam vienos ar kitos patikėtos pareigos yra pirmoje vietoje. Tik, va, bėda ta, kad vienam kolektyvo vadovui duoti etatą – problema. Kaimų kultūros centruose etatai irgi daug kur nepilni. Tai nėra gėris, bet yra taip, kaip yra. Etatų niekas ten nebedidins, nes kultūrinė veikla kaime orientuota į bendruomenes.
Nemanau, kad E. Druskinui sunkiai sekasi: jis labai daug skaičiuoja, kalbasi su vadovais. Aš juo esu patenkintas ir kol kas jam priekaištų neturiu. Dar ir Rokiškio dalyvavimas Europos Sąjungos konkurse (Rokiškis dalyvauja šiame konkurse – aut. past.) nėra paprastas dalykas, E. Druskinas dirba nežiūrėdamas į valandas.
Kalbant konkrečiai apie tremtinių choro vadovę, kiek žinau, Kultūros centro direktorius mažina jos etatą, bet stipriai didina algos koeficientą, yra pasiryžęs sudaryti jai sąlygas, bet reikalauja ir atidirbti.
Tiesą sakant, aš matau, kad vyksta nelabai gražūs dalykai E. Druskino atžvilgiu. Tik jam atėjus dirbti išėjo Vaiva, Neringa, vėliau Nida (V. Kirstukienė, N. Danienė, N. Lungienė – aut. past.), prieš pat profesionaliųjų teatrų festivalį „Vaidiname žemdirbiams” pasitraukė ypač tuo metu reikalingas ir už daug ką atsakingas ūkvedys – sudėtinga buvo dirbti tokiom sąlygom. Aš jau buvau šoke. Bet nepaisant gąsdinimų, festivalis praėjo sklandžiai. Tikiu, kad E. Druskinas per šiuos metus išsisuks ir viskas bus gerai. Kol kas aš nematau, kad mūsų kultūroje kažkas būtų miręs. Visi kolektyvai tebeveikia, dirbama norint užimti kuo daugiau žmonių. Visa tai per minutę nepadaroma. O nepasitenkinimas kyla dėl to, kad didėja reikalavimai.
Tai kūryba, o ne plytų krovimas
Arūnas SKARDŽIUS
Choreografijos mokyklos direktorius, asociacijos „Rokiškio teatras” prezidentas
Jei kalbam apie choreografijos mokyklą, čia yra du antraeilininkai – akompaniatorė ir pagalbinis darbininkas, visi kiti dirba pilnais krūviais. O „kultūrnamiuose”? Kiek vadovas duoda valandų, tiek žmonės ir dirba. Galėčiau kalbėti kaip Rokiškio liaudies teatro atstovas. Mes, kaip teatras, nebeturim žmogaus, kuris būtų atsakingas už pastatymų dalį. Anksčiau šiam darbui buvo skirta pusė etato, dabar to nebėra. O režisierius, turėdamas pusę etato, visko nespėja. Taigi dirbam savo iniciatyva, visuomeniniais pagrindais – dekoracijas susinešam patys ir nieko čia labai baisaus. Nors galiu pasakyti, kad Liaudies teatras yra vienintelis išskirtinis kolektyvas, uždirbantis šiokius tokius pinigus ir jo nereikėtų lyginti su kitais Kultūros centro kolektyvais. Tremtinių choras – laisvalaikio praleidimo klubas, kur susirenka bendraminčiai, o vadovui šiek tiek mokama pinigų. Kiek – derybų klausimas. Ir to choro niekas neuždaro, kalbama tik apie vadovo atlyginimą. Ir ne pirmą kartą tas tremtinių choras „išlenda”. Bet šiuo atveju, manau, žaidžiama žmonių emocijomis.
Priminsiu, kad režisieriaus visas etatas yra, niekur jis neprapuolė. Tik nėra režisieriaus, kuris galėtų dirbti pilnu etatu. Gal Erikas Druskinas sutiks mums kokį spektaklį surežisuoti, bet padėjėjo vis tiek reikia.
Galiu pasakyti, kad ir pats esu papuolęs į antraeilininkų rojų, nes gavau 0,25 etato kaip choreografas Kriaunose ir vakarais padedu vieninteliam rajone Kriaunų šokių kolektyvui statyti šokius. Manęs jie prisiprašė – metus važinėjau už dyka, o dabar skyrė dalį etato, kad bent kelionė atsipirktų.
Manau, kūrybiniams darbuotojams neturėtų būti skaičiuojamos valandos, nes tai kūryba, o ne plytų krovimas.
Nida LUNGIENĖ ir Giedrius VIDUOLIS
Rokiškio kultūros centro folkloro ansamblio „Gastauta”, turinčio aukščiausią 1-ąją kategoriją ir apdovanoto „Aukso paukšte”, vadovai
Kultūros centro kolektyvai gyvuoja dešimtmečiais („Saulala” – 50 metų, „Gastauta” – 35, tremtinių choras – 25). Jie gauna aukščiausius įvertinimus (kategorijas) bei apdovanojimus („Aukso paukštes” ir kt.). Visa tai neatsiranda savaime – tik kolektyvų narių didžiulio entuziazmo ir vadovų kryptingo darbo dėka.
Daug metų „taupymo programos” buvo vykdomos kultūros darbuotojų mažų atlyginimų ir etatų sąskaita. To rezultatas – meno kolektyvams vadovaujantys specialistai dirba nepilnais etatais, nes teko susirasti kitus darbus, kurie padėtų išlaikyti šeimas. Vadovauti kolektyvui neįmanoma „puse ar ketvirčiu etato” – dirbi tiek, kiek reikia, neskaičiuodamas valandų, nes kitaip neįmanoma pasiekti aukštesnio meninio lygio. Skirtumas tas, kad vadovauji pilnai, o gauni tik už darbo dalį… Kokios profesijos darbe dar panašiai yra? Atsakymas vienareikšmiškas – nėra.
Vadovo darbas kūrybinis ir neturi būti įvertinamas tik kontaktinių valandų su kolektyvu skaičiumi. Svarbiausia – kolektyvo meninis lygis, dalyvavimas įvairiuose renginiuose arba tiesiog suteikta galimybė bendruomenės žmonėms kultūringai praleisti laiką (kartu padainuoti, pašokti ir kt.). Abiem atvejais tenkinami vietos bendruomenės poreikiai, o kolektyvų pasiekimai yra vadovų darbo rezultatas.
Reda MILAKNIENĖ
