Arūnas Augutis. Redakcijos archyvo nuotr.
Arūnas Augutis. Redakcijos archyvo nuotr.
Prie Dirdų

Kažkada teko lankytis Danijoje. Ten labiausiai nustebino tai, jog kiekvienas Danijos (ir ne tik) pilietis gali nemokamai mokytis visą gyvenimą, ne tik nemokėdamas už mokslą, bet dar ir gaudamas, mūsų akimis žiūrint, nemažą stipendiją. Atsirado danų, kurie visą gyvenimą praleidžia mokydamiesi universitetuose nė dienos nedirbdami ir nepritaikydami savo žinių praktinėje veikloje. Aukštas švietimo valdininkas, paklaustas, „ar ne per brangi Danijai tokia  švietimo sistema?“, atsakė, jog „žmogus, kuris mokosi, nieko blogo šaliai padaryti negali, o labai tikėtina, kad jo išmokslinimas kada nors atneš visuomenei naudos“. Štai toks tame krašte požiūris į rentabilumą.

Visa tai prisiminiau „Gimtajame…“ perskaitęs apie Rokiškio tremtinių choro „Vėtrungė“ problemas. Aš taip pat manau, kad dainuojantis, šokantis, grojantis, rašantis, piešiantis ar kitokia menine bei kultūrine veikla užsiimantis žmogus gali tik pagražinti, patobulinti ir praturtinti Lietuvą, bet jokiu būdu nenuskurdinti. Labiausiai prajuokino tai, kad, Kultūros centro vadovybės manymu, garbaus amžiaus žmonės, susibūrę į chorą, dainuojantys patriotines ir liaudies dainas, turėtų būti dar ir „rentabilūs“, „save išlaikantys“. O gal net (krisk iš juoko) pelningi. Siūlau jums pamėgint įsivaizduoti žilagalvius tremtinius, lakstančius po visą Lietuvą ir vykdančius jiems iškeltus Kultūros centro direktoriaus koncertinius planus, finansinius įsipareigojimus, lyg gyventumėm gūdžiu sovietmečiu. Pamėginkim priminti p. Druskinui, kas per būtybė yra saviveiklininkas. Saviveiklininkas, arba dar kitaip mėgėjas (angl. amateur), yra žmogus laisvalaikiu, pagal savo galimybes užsiimantis kūrybine veikla. Be to, atskleisiu didžiulę paslaptį – į saviveiklinį kolektyvą einama ne pinigų uždirbti, o bendrauti.

Kažkas, matyt, nukrito iš Mėnulio, stipriai susitrenkė galvą, nebesiorientuoja aplinkoje ir kuria su realybe niekuo nesusietus planus. Juk net „dundukui“ turėtų būti aišku, jog kultūra, mėgėjiška – taip pat, visada buvo kažkieno išlaikoma – dažniausiai valstybės arba savivaldybės, rečiau mecenatų. Nerentabilūs yra arba, kitaip pasakius, neišgyventų be valstybės paramos, absoliučiai visi Lietuvos muziejai, teatrai, simfoniniai orkestrai, valstybiniai chorai, bibliotekos, archyvai, kultūros žiniasklaida, parodų rūmai, valstybinės dailės galerijos. Remiantis Eriko Druskino nuomone, visus juos reikėtų išnaikinti. Tam, kad būtų aiškiau neįkertantiesiems „sermėginių tiesų“, paimkime palyginti šviežią pavyzdį. Štai Vilniuje stovi prikelti iš numirusių Valdovų rūmai, kainavę Lietuvos žmonėm apie 100 milijonų eurų. 2014 metais valstybė suteikė jiems 0,5 milijono eurų dotaciją. Tais pačiais metais  Valdovų rūmų ekspozicijas aplankė maždaug 250000 ekskursantų, kurie nupirko bilietų už 150000 eurų. Taigi išsprendus nesudėtingą aritmetinį uždavinį, galime pastebėti, jog moderniausia ir labiausiai lankoma Lietuvos kultūros įstaiga –  Valdovų rūmai – niekada neatsipirks ir niekada savęs neišlaikys. Tai gal metas juos uždaryti? O gal kai kam metas suprasti, jog kultūros įstaigos nėra pelno generavimo objektai, nes jų paskirtis yra visai kita? Kultūros įstaigos, be abejo, ir kultūros centrai turi dvi pagrindines funkcijas: užsiiminėti kultūros sklaida ir teikti žmogui komfortiškas sąlygas atskleisti savo meninius bei kultūrinius gebėjimus. Kultūra ir kultūros objektai grąžina pinigines skolas visuomenei kitais būdais: per mažesnį nusikalstamumą, kultūringesnę ir komfortiškesnę aplinką, gražesnius žmonių santykius, turistinį patrauklumą, etnoso išsaugojimą, tėvynės meilės ugdymą ir tikrųjų vertybių puoselėjimą. Kultūros centras nėra ta vieta, kur gaminami pinigai. Jei kas nori gaminti pinigus, turėtų steigti triušių fermas, auginti ekologiškas bulves, prekiauti batais, rengti pusnuogių „pupyčių“ koncertus ar organizuoti apsipirkimo keliones į Lenkiją, o gerai ir teisingai dirbantį Kultūros centrą pažinsite iš daugybės tegul ir „nerentabilių“, bet visų amžiaus grupių kolektyvų, iš smagių renginių, iš kūrybinės  ir, svarbiausia, laisvos atmosferos, kai svarbiau ne „atsėdėjimas“ darbo vietoje, o pasisekęs renginys, spektaklis, koncertas ar paroda. Jei sukuri kūrybingą, laisvą ir jaukią aplinką, saviveiklos žmogus dirba iš idėjos ir visai netausodamas nei savęs, nei savo laiko.

Remiantis Eriko Druskino logika, labiausiai nerentabilus yra pats Erikas Druskinas, nes jo alga Rokiškio kultūros centre didžiausia (ant popieriaus beveik 1000 eurų be priedų), o jo įnašas į Rokiškio kultūros centro finansus menkas. Rokiškio visuomenė ganėtinai prisiklausė apie būsimą lėlių ir muzikinio teatro kūrimą, pantomimos trupės atsiradimą, apie dekoracijų ir teatrinių lėlių dirbtuvių steigimą, apie sceninių kostiumų siuvyklą, apie „tvarkos“ įvedimą. Ant Rokiškio turėjo pasipilti Eriko Druskino  barstomų naujovių gausa. Teatrų festivalį turėjo praturtinti visokiausios meninės instaliacijos ir naujovės, kurios, matyt, buvo tokios menkos, kad niekas ir nepastebėjo.

Yra dar viena problema, susijusi su kultūros rentabilumu, apie kurią įnirtingai tylima. Tuoj sueis metai, kai sužinojome, jog 2019 metais Rokiškis taps Lietuvos Kultūros sostine. Per šiuos metus nepajudėjome iš vietos. Rokiškio rajono savivaldybės projekto „Kultūros vingiai – nuo Nemunėlio iki Nemuno“ tikroji autorė Neringa Danienė išėjo iš darbo Kultūros centre. Naujas (ar nauji) projekto vadovai ar koordinatoriai nepaskirti. O laikas bėga greitai. Neįtikėtinai greitai.

Arūnas AUGUTIS

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie