Eigulys Antanas Šliakas sako
Eigulys Antanas Šliakas sako

Tris dešimtmečius miškui atidavęs Antanas ŠLIAKAS, Sėlynės girininkijos eigulys, apie miško teikiamą naudą žmogui sako: „Ne viską galima išmatuoti pinigais…”   

Dėdžių pėdomis
Tris dešimtmečius miško rūpesčiais gyvenantis A. Šliakas sako, kad miškas jį „pagavo” nuo pat vaikystės. „Gimiau ir užaugau prie pat miško nedideliame Voveriškių kaime (Jūžintų sen.). Dabar to kaimo nebėra. Trys dėdės miškininkai, kurių genus, matyt, paveldėjau”, – porino pašnekovas, nuo 1983 m. vilkintis miškininko drabužį.
Gavęs miškininko diplomą jis 11 metų  rūpinosi kolūkio miškais. Jo ūkis buvo apie 1,3 tūkst. ha. O  nuo 1992 m., kai kolūkiai sugriuvo, Antanas tapo Sėlynės girininkijos eiguliu. Į girininkiją jį pakvietė buvęs bendrakursis Gintaras Čypas, Sėlynės girininkas. Ir nuo to laiko abu vyrai dirba petys petin. Ilgametis eigulys neslepia: iš tarnybos materialių turtų nesusikrovė, bet nė dienos nesigailėjo pasirinkęs miškininko profesiją. Anot jo, ne viską, ką gyvenime gauni ar patiri, galima pinigais išmatuoti.  

Romantikos – trupiniai
Anot A. Šliako, miškininko darbe romantikos ne tiek daug, kaip gali atrodyti. Trys Sėlynės eiguliai prižiūri ir rūpinasi  2,5 tūkst. ha girininkijos miškų. „Būna, eini per mišką ir užsimiršti, ko atėjai, užsižiūri į kokį medį ar kupstą. Mūsų kasdienybė – miškų apžiūra, kirtimai, guminiai batai, lietus ir sniegas. Ši žiema buvo palanki dirbti – stipriai be sniego pašalo, galėjome išvalyti pelkynus, kurių  ankstesniais metais negalėjo technika pasiekti”, – apie miškininko rutiną pasakojo pašnekovas.
Patyrusi eigulio akis net ir darbymečiu nepraslysta pro retesnį augalą, kelmą ar kitokią gamtos išdaigą. Eidamas į mišką A. Šliakas dažnai į užantį įsideda fotoaparatą, tad eigulio nuotraukos ne kartą puošė šalies miškininkų šventės parodas.
Apie tai, kokia miškininko duona, Antanas gerai žinojo, kai rinkosi profesiją. Vaikystėje jam didžiausią įspūdį paliko vieno iš dėdžių, miškininku dirbusio  Sibiro miškuose, pasakojimai. Tai, matyt, ir buvo ta „bacila”, jauną vaikiną užkrėtusi miškininko liga.
„Labai norėjau patirti jausmą, kai lieki vienas medžių gūdumoje, kai pasijunti labai mažas ir silpnas prieš gamtos galią. Laimė, svajonė išsipildė – turėjau galimybę pamatyti net ir Tolimųjų Rytų miškų masyvus”, – pašnekovas mintimis grįžo į kelių dešimtmečių gyvenimo istoriją.  

Pagal šakas kelio nesurasi
Sibiro girių klaidumą A. Šliakui savo kailiu teko patirti jaunystėje, tarnybos sovietinėje kariuomenėje metais. Netoli garsiosios Baikalo – Amūro magistralės (BAM) tarnavęs seržantas buvo pasiųstas lydėti kareivių į dalinio šienapjūtę. Mat daliniai turėjo savo fermas, kurių galvijams reikėdavo paruošti pašarų. Sutemus tapo klaidu grįžti per miškus, kareiviai siūlė pasilikti miškuose nakvoti iki ryto. Tačiau jaunas seržantas Antanas užsispyrė nugalėti miško klaidumą. Iš pradžių vyrai keliavo palei upės vagą, bet paaiškėjo, kad maršrutas neteisingas – „nugrybavo” apie 5 kilometrus į priešingą pusę.  Kadangi teko brautis pelkėtomis vietomis, kareiviai ne kartą buvo įsmukę į akivarus. Bet Antanas, kelrodžiu pasirinkęs mėnulį bei žvaigždes, dar tą pačią naktį surado kelią į dalinį.
„Sibiro miškai ne tokie, kaip mūsų. Ten, kur tarnavau, – vien aukštapelkės, kiek akis užmato – viskas apaugę mišku, net kalnai, siekiantys iki 2 km aukščio. Jokių kelių, jokių priešgaisrinių juostų ar kvartalų sužymėjimų, kaip pas mus. Ir medžių kamienai tokie, kad pagal šakas nenustatysi, kur Šiaurė, o kur Pietūs”, – apie Lietuvos ir Sibiro miškų skirtumus pasakojo eigulys Antanas.

Nepraturtėjo
Pašnekovas, paklaustas, kokių turtų susikrovė iš miško, tik juokėsi. Jis nepasinaudojo net prieš du dešimtmečius miškininkams suteikta privilegija už investicinius čekius įsigyti po 5 ha miško. „Buvau balta varna. Dabar galvoju, gal kvailai pasielgiau. Bet tada mąsčiau taip: kam man reikia to miško, juk savo turiu apie 3 ha, malkų užteks visam gyvenimui. O galėjau pigiai nusipirkti valdiško miško ir parduoti”, – miškininkas šmaikštavo iš prarastos galimybės nesunkiai praturtėti. Jis į medį žiūri kiek kitaip, nei dažnas miško savininkas, kiekviename medyje matantis tam tikrą sumą pinigų: „Ne viską galima išmatuoti litais.”
Anot Antano, sodindamas mišką žinai, kad jį augini ne sau, o vaikams ar anūkams. Betgi vis tiek sodini, nes taip gyvenime turi būti. Tačiau daug miško savininkų sugeba mišką „išsunkti” – iškerta medynus, parduoda, o atsodinti kirtaviečių nenori. Mat iš šios veiklos – jokio pelno, vien tik nuostoliai. Patyręs miškininkas kritiškai vertino ir nederlingų žemių šeimininkus, dėl didesnių išmokų veisusius ąžuolynus net žvyringose žemėse ar smėlynuose, kur gali augti tik pušys.   

Iš miško eina – miškan žiūri…
Eigulys Antanas sakė, jog dėl savo veiklos ir pomėgių  – jis tarsi tarp girnų. Mat yra ne tik miškininkas, bet ir ūkininkas, turintis per 100 ha ūkį, ir ilgametis medžiotojas. „Stačiaragio” klubo, kurio narys yra, medžioklės plotai apima jo žemes bei mišką, taip pat dalį urėdijos ir privačių miškų teritorijų. Jeigu bebrai, šernai ar kanopiniai žvėrys pridaro žalos pasėliams, miško jaunuolynui, Antanas  tyli… Juk negali stoti piestu prieš klubą ir reikalauti žalos atlyginimo, kaip daro kiti ūkininkai. „Nuostolių būna. Važiuoju kombainu ir matau, kur šernų keliauta. Bet ir jie turi teisę gyventi,  maitintis”, – miškininkas filosofiškai  vertino žmogaus ir žvėries kaimynišką bendrystę.
Patyrusį eigulį skaudina pažįstamų ar pašaliečių priekaištai dėl „be sąžinės” kertamų miškų. Į tokius priekaištus Antanas atsako klausimu: „Kodėl ūkininkas, pasėjęs kviečius, juos pjauna?” Anot eigulio, brandos sulaukusį medį reikia kirsti, kol šio šerdis nepradėjo trūnyti, o vietoj jo – sodinti naują. Taip daugybę metų elgiasi miškininkai, todėl rajone gausybė akį džiuginančių jaunų medynų, kurie brandos pasieks po kelių dešimtmečių. Miškininko teigimu, neprotinga ir neūkiška brandiems medynams leisti sutrešti.
A. Šliakas nesivėlė į  privačių miškų savininkų ir politikų ginčus dėl privačių miškų savininkams uždėto 5 proc. mokesčio. „Jei kerti mišką ir iš to gauni pajamų – turi prisidėti ir prie miško kelių priežiūros, nes jais naudojiesi. Jeigu šio mokesčio lėšos tikrai nueis ten, kur žadėta – miško keliams tvarkyti – tada viskas gerai”,  – svarstė  miškininkas.

Miškas – ne parkas
Eigulys Antanas  turi nuomonę ir dėl miškotvarkos. Anot jo, miškas – ne parkas, jo nereikia išdailinti: čia turi būti visko, kas būtina ekosistemai palaikyti. „Sutrešęs virtuolis, stuobrys ar kelmas tampa visokių gyvių – skraidančių, šliaužiančių ir ropojančių – namais bei veisykla”, – dėstė patyręs miškininkas. Todėl mūsų miškai ir žavi užsieniečius, pas mus randančius natūralios aplinkos medynus. Tačiau miške turi būti juntama šeimininko ranka: jaunuolynai ugdomi – retinami, genimi, kad vieni kitų nestelbtų, paliekami kokybiškiausi, o menkaverčiai pašalinami.
Eigulio teigimu, geram miško savininkui darbų nestinga ir žiemą, ir vasarą: planuojamos biržės, prižiūrimos priešgaisrinės juostos, šalinami menkaverčiai augalai, sandėliuojama ir gabenama mediena. O po stiprių vėjų ar vėtrų atsiranda nenumatytų rūpesčių – tenka tvarkyti virtuolius, šakas.  

Kas po jo?
Penkiasdešimt antrus metus pradėjęs A. Šliakas sako, jog eiguliu dirbs tol, kol leis sveikata arba valdžia. Nors jo pajamos iš šeimos ūkio daug didesnės nei eigulio alga, miškininkas ir vėl primena, kad „gyvenime ne viską galima pinigais išmatuoti”. Juk nepasversi, kokių turtų duoda kasdienis darbas miške, bendravimas su kolegomis, matymas, kaip tavo pasodintas miškas auga ir kažkada džiugins jau kitas kartas.
Miškininko geną iš dėdžių paveldėjęs Antanas svarsto, kam perduos savąją „bacilą”. Dukra Vaida išlėkė į Vilnių – su mišku neturi jokių reikalų ir į kaimą negrįš. Sūnus Vytautas tapo agronomu ir tėvas jam jau atriekė dalį ūkio. Bet kodėl gi sūnus netapo  miškininku, kaip tėvas? A. Šliakas sakė nė nesiūlęs jam rinktis šios profesijos, tikslingai „nukreipė į žemės ūkį”. Ir pajuokavo, kad „šeimoje konkurencijos nebūtų”. Tačiau Antanas viliasi, jog šeimos  miškininkų  dinastija bus – senelio genus paveldės būsimi anūkai.

 

Urėdijoje – miškininkų desantas

ją suvažiavo didelis būrys miškininkų. Čia vyko 2013 m. rezultatų ir veiklos planų vertinimas bei aptarimas. Generalinės miškų urėdijos komisija, vadovaujama generalinio miškų urėdo pavaduotojo Petro Kanapienio, išklausė Rokiškio, Zarasų, Utenos, Ignalinos ir Švenčionėlių urėdijų vadovų praėjusių metų ataskaitas, aptarė praėjusių ir šių metų miškininkystės svarbiausias aktualijas.

Pagal pateiktus duomenis visos minėtos urėdijos pernai vykdė numatytus planus, dirbo pelningai. P. Kanapienis sakė, jog lyginant penkių urėdijų praėjusių metų ataskaitas Rokiškio urėdija pagal planų vykdymą ir pelningumą užima vieną aukščiausių pozicijų.
Anot generalinio urėdo pavaduotojo, visuomenę dažniausiai domina, ar miškininkai, prižiūrintys valstybinius miškus, dirbo pelningai. Tačiau urėdijų veiklos negalima vertinti vien pagal pelningumą. Miškininkai atlieka daug veiklų, kurios neša ne pelną, o nuostolių, tačiau jos būtinos išsaugant biosistemą ir jos įvairovę.
Mūsų zonos urėdijų veikla prisidėjo prie šalies valstybinių miškų ūkio augimo. Valstybinė miškų tarnyba praneša, jog per 2013 m. valstybinių miškų vertė padidėjo 111 mln. Lt, miško žemės – 1,5 mln. Lt. Šiuo metu šalies valstybinio miško medynų tūrio vertė siekia 7,1 mlrd. Lt, o miško žemės – 0,6 mlrd. Lt.
GR inform.

Užs. 583

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: