Ispanai, pavaišinti ant ajerų kepta jūžintiškės ūkininkės Jūratės Puslienės namine duona, daugiau ją uostė, nei valgė. Be jokių konservantų, senoviniu receptu ąžuolo duonkubilyje užminkytos ir specialiai įrengtoje krosnyje iškeptos Jūratės duonos skonis nustebina kiekvieną jos ragaujantį.
„Vyras paveldėjo žemę ir duonkubilį, o aš – pareigą anytos receptu kepti duoną“, – juokėsi Jūratė, gardžia duona garsėjanti ne tik mūsų rajone.
Lyg prie altoriaus eitum…
„Vyras niekada nevalgo pirktinės duonos. Kol gyveno su mumis jo mama Anelė, duoną kepdavo ji. Prieš daugelį metų rugių sėklą atsivežėme iš Zarasų. Sėjame žiemkentį žvyringoje, niekada netręšiamoje žemėje. Kai nukuliame derlių, pati grūdus išvalau: miltams jie turi būti sveiki. Malame juos irgi patys“, – dėstė savo duonos kelio pradžią Jūratė. Kai anyta išvyko gyventi į Uteną, kas trečią savaitę jai tekdavo važiuoti pas sūnų ir kepti jam duoną. „Bene prieš dešimt metų pabandžiau anytos dovanotą duonkubilį“,– juokėsi Jūratė. Moteris džiaugėsi, kad pirmas blynas neprisvilo: tešla iškilo, kepalai gražiai iškepė.
Tiesa, pradžioje jos konsultante buvo anytos kaimynė, daug metų mačiusi, kaip Anelė minko tešlą. Duonos kepimo ritualas Jūratei – tarsi sielos valymas: visus darbus reikia atlikti su didele meile, atsidavimu ir švariomis mintimis. Taip einama prie altoriaus.
Visas straipsnis ketvirtadienio “Gimtajame…”
Aldona Minkevičienė
