„Jei tik galėčiau atsukti laiką…” – mintimis nuklydusi į praeitį atsiduso pandėlietė Julė JUODELIENĖ ir paminėjo netikėtą norą: „Toliau dirbčiau savo taip mėgtą vokiečių kalbos mokytojos darbą ir… susilaukčiau dukrytės…” Ateinantį trečiadienį garbingą 70-ies metų jubiliejų minėsianti moteris neslepia: per savaitę bent sykį sapnuose nuklysta į buvusią savo saulėtą, gėlėmis išpuoštą klasę tuometinėje Pandėlio vidurinėje mokykloje ir širdyje pajunta kirbant visišką savirealizacijos pilnatvę. „Per šitiek metų spėjau suprasti: jeigu nori būti laimingas, reikia siekti, kad tave maitinantis darbas būtų ne kančia, o malonumas ir hobis…” – šypsojosi pašnekovė ir stebėjosi šiandienos žmogumi, kuris dejuoja vis neįmenąs gyvenimo džiaugsmo paslapties, kai ji yra labai paprasta – tiesiog degti tuo, ką darai…
Į šį pasaulį – dviese
„Gimtojo Rokiškio” vienmetė J. Juodelienė, kaip pati sakė, gimė eilinėje kolūkiečių Jono ir Emilijos Leščinskų šeimoje, Vaidlonų kaime (Rokiškio kaim. sen.). Tiesa, jos atėjimas į šį pasaulį nebuvo visai eilinis, mat gimdyti į ligoninę Rokiškyje arkliu išvežta josios motina namo grįžo skreite laikydama ne vieną, o dvi naujas gyvybes – ją ir brolį dvynį Valentiną. „Iš mamos pasakojimų žinau, jog aš gimiau maždaug 3 kg, tuo tarpu brolis – vos kilogramo. Dėl nesuvokiamų priežasčių dvynių gimimas šeimoje anuomet buvo laikomas gėdingu reiškiniu, tad močiutė mamai vis „patardavo” rūpintis didesniu vaiku, t. y. manimi, o mažo svorio brolį palikti Dievui… Jo nemaitinti, nežiūrėti”, – pasakojo pašnekovė. Pasak jos, tokiam požiūriui, matyt, įtakos bus turėjęs nedėkingas laikmetis ir tai, jog šeimoje, be dvynių, augo vyresnysis brolis Algimantas.
Atmintyje – griežti tėvai
ir pusbadžiu prabėgusi vaikystė
Nedideliame Vaidlonų kaime augusios Julės atsiminimuose – begalė skirtingų patirčių ir išgyvenimų. „Kad ir kaip norėtųsi, kalbėti apie labai šiltus santykius šeimoje – negaliu… Per darbų gausybę mamai neužtekdavo laiko nei mūsų apkabinti, nei pamyluoti, nei pasisodinus ant kelių pasupti… Tokių akimirkų paprasčiausiai nebūdavo. Tuo tarpu tėvas, buvęs Vaidlonų kolūkio pirmininkas, palaikęs ryšius su partizanais, nuolatos būdavo nervingas, labai griežtas, o supykęs – net žiaurus. Dėl šios priežasties mama jam neleisdavo mūsų bausti, mat bijodavo, kad neperlenktų lazdos…” – prisiminė pašnekovė ir pridūrė, kad be šeimoje nuolat juntamos psichologinės įtampos būta ir daugiau skausmingų dalykų, pavyzdžiui, pusbadžiu prabėgusi vaikystė. „Gurgiančiais pilvais ir tįstančiomis seilėmis stebėdavome, kaip pinigą prasimanyti norintys tėvai į maišą dedasi sviestą, sūrį ir kitus ūkyje pasigaminamus maisto produktus, sėda į arklio traukiamą vežimą ir išvažiuoja į Rokiškio turgų… Mus, alkanus, palikdavo užrakintus namuose…” – nuoskaudos neslėpė Julė ir prisiminė jų, mažų vaikų, tarpusavyje pasidalintas po kiemą lakstančias vištas… „Akylai stebėdavome ir laukdavome, kol „sava” višta padės kiaušinį, kad galėtumėme jį žalią išgerti… Mamai kartais gal ir kildavo įtarimų, bet mums tai būdavo vienas iš būdų padedančių nors trumpam nuvyti alkį…” – neslėpė J. Juodelienė.
Žaidimai, pramogos
ir žodžiais nenusakomas
naminės duonos kvapas
Iš laukų parvesti gyvulius, ravėti kolūkio burokus, pririnkti grybų, uogų ir kitų miško gėrybių, padėti ruoštis namuose – dažniausiai ant jos ir brolių pečių anuomet gulusius darbus vardino Julė ir prisiminė, jog kurio nors laiku neįvykdžius – laukdavo mamos „žabas”…
„Kaip bebūtų, atminty išliko ir gražių akimirkų, pavyzdžiui, kaip mes, visi kaimo vaikai (apie dvi dešimtis), nuo ankstaus ryto būriu traukiame į mišką uogauti ir tik vakarop namo grįžtame pilnomis pintinėmis… Smagu prisiminti ir žiemos linksmybes, kada susėdę į didžiules roges leisdavomės nuo Vaidlonų kaimo kalno arba kaip tamsiais vakarais susirinkę mūsų pirkioje žaisdavome „fantą”, dalindavom žiedą ir kt. Bene didžiausias įvykis – kartą per mėnesį atvežamas tylusis kinas, kurio žiūrėti visas kaimas susirinkdavo į mūsų kluoną”, – pasakojo Julė. Jai įsiminė ir jokiais žodžiais nenusakomas mamos kepamos duonos kvapas. „Stebėdavom, kaip mama minko tešlą, kaip į ją įdeda šutintų bulvių… Į duonkepį pašaudavo didelius šešis kepalus, paskutinįjį visada pažymėdavo kryžiaus ženklu. Ragaujant sviestu užteptą dar šiltą naminę duoną rodydavosi, jog mėgaujamės skaniausiu pasaulyje dalyku”, – šypsojosi „Gimtojo…” vienmetė ir prisiminė kiekvieną kartą po duonos kepimo namuose kildavusią „kovą” dėl skaniausio pagranduko…
Ėjimas savos svajonės link
„Kiek tik save atsimenu, visada norėjau būti mokytoja”, – sakė pašnekovė ir papasakojo apie pirmuosius savo žingsnius išsvajoto tikslo link Vaidlonų pradinėje, vėliau – Žiobiškio pagrindinėje, po to – Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto vidurinėje mokyklose. „Pamėgau knygą. Kartais nė nepastebėdavau, kaip iš mokyklos Žiobiškyje, rankoje laikydama atverstą knygą, pareidavau 5 km į namus Vaidlonuose… Šis mano pomėgis labai nepatikdavo mamai, tad sykį iš pykčio bibliotekos knygą į šulinį įmetė”, – šypsodamasi prisiminė pandėlietė. Tačiau, pasak jos, trauka knygoms ir mokslams dėl to tik dar labiau sustiprėjo. „Galutinai būti mokytoja apsisprendžiau besimokydama „vaižgante”. Sužavėjo ir savotišku autoritetu tapo tąkart lietuvių kalbą dėsčiusi mokytoja Pladienė. Jos asmenybės ir užsidegimo mokomuoju dalyku pakerėta nusprendžiau ir pati pasirinkti kalbininkės kelią. Iš pradžių mąsčiau apie lietuvių kalbos studijas, bet nuvežusi dokumentus į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą spontaniškai apsisprendžiau tapti vokiečių kalbos mokytoja”, – sakė Julė ir užtikrintai pridūrė: „Nesuklydau.”
Kaip „tremtį” Pandėlyje
pakeitė pilnatvė…
J. Juodelienė ligi šiol su didžiausia nostalgija prisimena visus Vilniuje prabėgusius metus: pakerėjo ir miestas, ir vokiečių kalbos studijos. Jauna mergina įsisvajojo apie mokytojavimą sostinėje. „Tačiau greitai teko nusivilti, nes gavau paskyrimą į Pandėlį… Iš pradžių čia jaučiausi lyg tremtyje”, – neslėpė ji ir slapukiškai šypsodamasi pridūrė, jog maždaug po metų šokiuose sutiktas čionykštis išvaizdus jaunuolis Vytautas, vėliau tapęs josios vyru, viską apvertė aukštyn kojomis… Suradusi savo žmogų, Julė Pandėlyje galiausiai ėmė jausti pilnatvę: didžiulį pasitenkinimą teikė mėgiamas vokiečių kalbos mokytojos darbas ir kas penkmetį gimę trys sūnūs – Jaunius, Algis ir Giedrius. „Tiesa, labai norėjau susilaukti dukters, bet Dievas atsiuntė sūnus… Besilaukdama trečiojo net rausvus vystyklus buvau pasiruošusi, bet…” – šypsojosi moteris ir pasakojo, kaip prie sūnų auginimo stipriai prisidėjo josios motina. „Anūkus ji augino lyg kitas žmogus. Ypač mylėjo ir lepino jaunėlį. Ne sykį grįžusi iš darbo esu užtikusi juos žaidžiančius karą…” – juokėsi moteris.
Didžiausias džiaugsmas
Kitaip nei dauguma moterų, J. Juodelienė nebijo pripažinti, jog didžiausią pasitenkinimą, džiaugsmą gyvenime jai teikė… darbas. „Nuo pat pirmųjų akimirkų mokykloje jaučiausi esanti savo vėžiose. Mokykloje patiko viskas: mokytojų kolektyvas, mokiniai, pastovus judėjimas, šurmulys…” – sakė ji ir prisipažino, jog dėl griežto būdo mokinių jai įdėta „kobros” pravardė niekada neskaudino… „Būdavo: eini koridoriumi ir viena ausimi girdi, kaip už nugaros kažkas, norintis „įgelti”, sušnypščia… Tiesiog nekreipdavau dėmesio, nes net ir tie, kurie jaunesnėse klasėse piktindavosi dėl griežtos pamokų tvarkos, atėjus metui laikyti egzaminus visada padėkodavo”, – sakė 45-erius metus vokiečių kalbą tuometinėje Pandėlio vidurinėje mokykloje dėsčiusi J. Juodelienė. Pasak moters, per šitiek metų ji spėjo suprasti, jog būtent mėgiamas darbas žmogui padeda įminti gyvenimo džiaugsmo paslaptį… „Vokiečių kalba degiau mokykloje, namuose. Net išėjusi į užsitarnautą poilsį save dar ilgą laiką pagaudavau mintyse viską verčiant į vokiečių kalbą. Nesuvokiama, kaip nemylimą darbą dirbantis žmogus tikisi gyvenime surasti pilnatvę. Darbas turi teikti džiaugsmą”, – savo patirtimi su „Gimtojo…” skaitytojais pasidalino ilgametė pedagogė, o suvaldyti klasės neįstengiantiems šiandieniniams pedagogams patarė – nuo pirmųjų akimirkų pamokoje pro pirštus nepraleisti nė vienos smulkmenos.
„Iki šiol bent sykį per savaitę sapnuose grįžtu į saulėtą, gėlėmis išpuoštą savo buvusią klasę, kažkam vis aiškinu vokiečių kalbos subtilybes, prižiūriu tvarką ir bent akimirkai vėl pasijuntu tokia laiminga, tokia visiškai save realizuojanti…” – nostalgijos prabėgusioms savo, kaip pedagogės, dienoms neslėpė jubiliatė, o visiems „Gimtojo…” vienmečiams palinkėjo sveikatos ir jėgų tam, kad net sulaukus garbingo amžiaus nedingtų noras gyvenime ieškoti prasmingų, mus laimingus padaryti galinčių dalykų…
Agnė Mackuvienė
