Tautinio kostiumo metai

Toks malonumas nepigus. Viena kita pašnekovė pašnibždėjo, kad kaina prasideda maždaug nuo 350 eurų už kostiumą. Žinoma, nelygu, kokią medžiagą rinksiesi, pas kokią siuvėją siūsiesi. Išskirtiniu rūpesčiu tampa nuometo užsirišimas. Šiuolaikinės moterys to mokosi… internetu arba klausia gerai išmanančiųjų. Paprasčiau netekėjusioms merginoms, nes jos senovėje į kasas pynėsi šilko kaspinus, ant galvos dėjosi rūtų arba gyvų lauko gėlių vainiką, aukso ar sidabro spalvos galioną, iš kaspinų siūtą karūną su juosmenį siekiančių kaspinų pluoštais. Krūtinės puošmena buvo sidabriniai, koralų, gintaro karoliai.

Kitas galvosūkis šiuolaikinėms moterims – kur gauti autentiškų raštų ir spalvų, vilna kvepiančių  juostų? Čia gelbėja rajono tautodailininkai. Taigi iššūkių tikrai nemažai.

2017-ieji buvo paskelbti Tautinio kostiumo metais. Norėta pabrėžti jo – kaip vieno iš tautos ir valstybės simbolių bei etninio tapatumo ženklo – svarbą. Per kopijas ir rekonstrukcijas atgiję nauji tautinio kostiumo pavyzdžiai ne tik parodo jo turtingumą, atskleidžia estetinę vertę, bet ir padeda pasirinkti individualumą išreiškiantį kostiumą. Matyt, todėl ir kai kurios pašnekovės vardino, ką ir kodėl jos rinkosi. Kalbinti žmonės sukasi bendruomenių ir seniūnijų renginiuose, yra aktyvūs, tad turi kur pasirodyti. Be to, tautinis kostiumas gražus, šviesus ir visada madingas. Matyt, todėl jį labiau pamėgo šiuolaikinės moterys nei vyrai.

Priverčia šventiškai pasitempti

Per šventes, bažnytinėse procesijose, Neįgaliųjų draugijos sąskrydžiuose rokiškėnus Gailutę ir Vidmantą Bražiūnus dažnai pamatysi vilkinčius tautinius kostiumus.

„Turiu net du – vieną plonesnį, kitą storesnį, šiltesnį. Suskaičiavau, kad pirmąjį siuvau bent prieš 15 metų. Antrąjį, gražesnį, – prieš trejus metus“, – pasakojo G. Bražiūnienė. Jai tai tarsi tradicija, nes dar mokykliniais metais ji lankė šokių būrelį ir vilkėjo mamos siūtą trispalvę liemenę. Ne išimtis ir vyro giminė, jo mama nuo  jaunystės turėjo tautinius drabužius, su jais ir palaidota. „Net Neįgaliųjų draugijos vadovą Algį Veikšį sugundžiau rengtis tautinius drabužius“, – jau apie visuomeninę veiklą prakalbo pašnekovė. Dėl savų tautinių drabužių autentiškumo ji tarėsi su siuvėjomis Panevėžyje, tačiau siuvo vietinės – rokiškietė tautodailininkė Alė Gegelevičienė, panemunėlietė Beata Karolienė. Patarimų davė ir regiono tautinio kostiumo spalvas, akcentus bei kitus subtilumus gerai išmananti Juodupės audinių fabriko vadybininkė Danutė Griškienė. Visgi pirmasis turimas kostiumas nėra autentiškas, nes nesiglamžančią, kokybišką medžiagą sijonui užtiko tik… dėvėtų drabužių parduotuvėje, prijuostė taip pat ne visai tradicinė. Kur kas autentiškesnis antrasis. Kad nesušaltų vėsiu oru, G. Bražiūnienė prasitarė planuojanti įsigyti sermėgą (paltą – aut. past.).

 „Vilkėdama tautinius rūbus jaučiuosi labai smagiai, džiaugsmingai, šventiškai. Man jie patys gražiausi ir mieliausi. Tai ne kokie nors turkiški ar lenkiški. Tai nepigus, bet gražus malonumas“, – sakė Gailutė. Jos vyrą Vidmantą tokie drabužiai priverčia pasitempti.

Dėl aprangos netenka sukti galvos

Jūžintiškė Jūratė Puslienė turi asmeninį tautinį kostiumą – ji atsargiai žiūri į tokių drabužių skolinimąsi ir dėl išmatavimų, ir dėl higienos. Be to, žmogus su juo turi jaustis patogiai, maloniai.

Vilkėdama tautinius drabužius visada puikiai jaučiasi, kita vertus, dalyvaujant renginiuose nereikia sukti galvos, ką rengtis. Ji geriau jaučiasi ryšėdama ne nuometą, o pusnuometį, po kuriuo galima dėti kepurėlę. „Man žmonės su tautiniais – visas šventės gražumas. Kam nemalonu tokiais rūbais, tai ir nesirengs. Moterims nereikėtų baidytis, kad su sijonais atrodo storesnės. Senovėje apkūnumas ir drūtumas buvo turtingumo išraiška. Aš tautinius drabužius pasiuvau ir dukroms, ir anūkėliams. Mažieji juos išaugo, teks siūti antrą partiją“, – kalbėjo Jūratė. Pasirodo, ji siuva tautinius drabužius ne tik artimiesiems, bet ir sau. Tai nėra keblu, nes jos mama buvo siuvėja. „Yra firmų, audžiančių ir siuvančių labai originaliai, bet tai nepigus malonumas, ypač vaikams, nes jie greitai išauga drabužius. Tos firmos apkrautos darbais, vadinasi, daug užsisakoma“, – pastebėjo moteris.

Jos manymu, gėdytis tautinių rūbų – tai tas pats, kas gėdytis savo identiteto.

Kol kitus apsiuva, sau nebesuspėja…

Obelietė Erika Lažauskienė nuosavo tautinio kostiumo neturi, nes siuva kitiems:  dažniausiai kultūros centrų kolektyvams, bendruomenėms. „Pirmiausia jų reikėjo Obelių saviveiklininkams, vėliau sulaukiau užsakymų iš Kriaunų, Lailūnų kaimo ir iš kitur. Tačiau kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Dabar atrodo, kad pirmieji mano siūti tautiniai drabužiai buvo ne visai tokie, kokie turėtų būti, nes nuolat domiuosi ir nepraleidžiu pro akis to, kas su jais susieta. Patyrinėju kolegų pasiūtus kostiumus – kaip susiūta, kaip austa. Skaitau istorinius šaltinius, viena moteris buvo atnešusi prieš 1950 m. išleistą knygą, kurioje radau tautinių drabužių brėžinių, audinių raštų. Pasitariu su tautodailininke A. Gegelevičiene, kitais išmanančiais žmonėmis ir taip pasitikslinu, ar einu teisingu keliu“, – sakė E. Lažauskienė.

Pasirodo, kartais aukštaitiško kostiumo prireikia visai ne mūsų regiono žmonėms. E. Lažauskienės praktikoje pasitaikė atvejis, kai tokį kostiumą savo dukrai užsakė Vakarų Lietuvoje gyvenanti moteris. Jų šeimoje buvo dzūkų, suvalkiečių, žemaičių, trūko tik aukštaičių, todėl moters dukra ir įsigeidė būtent aukštaitiškų drabužių, o mama slapta išpildė jos norą. Įdomiausia tai, kad užsakovė su E. Lažauskiene bendravo tik telefonu ir nurodė apytikrius dukters išmatavimus. „Kostiumą nusiunčiau paštu. Paskambinusi nuoširdžiai džiaugėsi, kad viskas tiko“, – šypsojosi siuvėja. Jai gera ir smagu, kad išlieka tautiškos vertybės, kad kai kuriems žmonėms tautinis drabužis yra turtas, palikimas ateinančioms kartoms. Tautinius darbužius ji siuva iš natūralių audinių.

Tačiau pati Erika tautinio kostiumo… neturi. Jai arčiau širdies senieji baltiški drabužiai, tačiau jų modelis kol kas tik vaizduotėje, nes įgyvendinti sumanymams stinga laiko, mat spalio pradžioje Obeliuose atidarė siuvimo studiją „SiuvErika“, pagal individualius užsakymus siuva proginius ir kitokius drabužius, aksesuarus.

Kur plaikstosi Erikos siuviniai?

Ar per valstybines šventes matėte, kaip padangėje parasparnių klubas „Puga“ išskleidžia milžiniškas trispalves vėliavas? Jas siuvo Erika. „Jaučiasi vėliavų stygius – ir standartinių išmatavimų, ir nestandartinių. Siūdama gyventojams naudoju tradicines medžiagas. Užsakytą vėliavą galiu pasiūti per tris dienas“, – kalbėjo siuvėja.

Projektą iš dalies remia

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie