Molio sesės – Iš kairės: Vaiva, Eglė ir Lina Skardžiūtės mugėje, prie savų kūrinių.

Spalvos – „iš liaudies“

Dirbtuvėlės skirta patalpa prikrauta ir spalvingų glazūruotų lipdinių, ir vadinamųjų „biskvitų“ – nulipdytų, išdegtų, tačiau dar laukiančių glazūros. Jose kalbamės su Lina ir Egle.

„Pilkumo ir taip pilnas gyvenimas, todėl norisi ko nors ryškesnio“, – šypsosi Lina. Pasak jos, ryškios spalvos nėra skolintos nei iš Afrikos, nei iš kitų egzotinių kraštų. Tai – liaudies meno palikimas. Pavyzdžiui, lietuvių liaudies tautinių kostiumų spalvos. „Jie labai spalvoti, ypač Mažosios Lietuvos, žemaičių. O skuduriniai kilimėliai? Juos stengtasi austi kuo ryškesnius“, – sako menininkė. Kadangi spalvos labai ryškios, tad formos – paprastos. Iš liaudies tradicijų atėjo ir dubenėlis, tik šiandien jis dažnai būna pakeitęs paskirtį. Todėl lentynose stovi paruoštos tortinės, įvairūs puodeliai su ąselėmis, lėkštės ir kita. Moteris prasitaria – užsakytosios tortinės kraštai nelygūs, todėl dar perklausianti pirkėjo, ar tinka, nors lipdinius įsigyjantieji dažniausiai net apsidžiaugia, kad daiktas turi nelygumų, nėra visiškai simetriškas, mat pagal tai galima atskirti, kad tai rankų darbo kūrinys.

Tiesa, ant aukščiausios lentynos tebestovi raugo keramika. Nejudinama ir apleista lauke stovi juodajai keramikai skirta krosnis. „Raugo keramiką naudoja kiti, mes pribloškiame spalvomis ir glazūra“, – juokauja sesės. Mugėse pirkėjai glosto jų darbus, kartais net keramikai pasiteirauja, kaip tai padaryta.

Pasitaiko monotonijos

Linai maloniausias etapas – pradėti ką nors naujo, nes besikartojančios formos ir atspalviai atneša nuobodulį. Tačiau to išvengti neįmanoma, mat išgyvena iš užsakymų ir to, ką parduoda mugėse. „Sunkiausia, kai žmonės susigalvoja savų spalvų derinių ir prašo juos įgyvendinti. Matau, kad bus negražu, bet privalau daryti. Kitaip sakant, išsiskiria skoniai. Tačiau, pamatęs rezultatą, kartais toks pirkėjas pasirenka kitą gaminį, o tą likusį kažkur tenka padėti. Bet ir jam atsiranda pirkėjas“, – atvirauja Lina.

Pirmauja katinai, jas vejasi besisupančios močiutės

Lina apsistojusi prie praktiškų, pritaikomų gaminių lipdymo, o Eglei galvoje – katinai ir angelai.

Pasirodo, katinų figūrėlėmis įmanoma užkariauti pasaulį, nes juos žmonės labai myli. Kartais net nuotraukas atsiunčia ir prašo, kad lipdinys būtų  panašus į jo numylėtinį gyvūną. Vien dabar susirikiavo 30 norinčiųjų eilė. Katinai „virsta“ pieštukinėmis, dubenėliais…

Tačiau močiutės-angelai žmones užbūrė netikėtai. Tai Eglės „išradimas“. Pirmąją močiutę, besisupančią sūpynėse,  sumanė lipdyti kaip žaisliuką ant eglutės. Ilgai nesugalvojo, kaip ją pakabinti, nes nelaikė pusiausvyros. „Įvėriau virvutes į sūpynes, pirmąkart pakabinau – ta kabalkšt ir apsivertė aukštyn kojomis. Dabar jau išmokau  pakabinti stabiliai. Idėja paprasta, bet praėjo daug laiko, kol perpratau. Pirmąsias kabinau vielutėmis“, – kalbėjo Eglė.

Ko neparduos?

Jos močiutės ryši skareles. „Mes dar atsimename tokais močiutes. Mūsų močiutė turėjo pilną lagaminėlį skarelių – kasdienių, šventinių… Dabar šiuolaikiškos ir modernios, nebent per bulviakasį užsiriša skarelę.  Turiu dvi neparduodamas močiučių figūrėles. Viena basakojė, kita su raudonpadžiais batukais. Sijonas kedenasi vėjyje, skarelės ragelis pasisukęs į šoną. Neparduodamos, nes neįkainojamos. Daug įdėta darbo. Galbūt kada nors padarysiu parodą, norisi prikaupti darbų“, –  leidosi pasakoti Eglė. Lina tarsteli: „Nežinau, ar kada turėsiu tokį darbą, kurio nenorėsiu parduoti…“

Kodėl močiutė geriau nei kūdikis?

Kitos močiutės nesėdi sūpynėse. Vienos tarsi atėjusios iš mūsų kaimų ir miestelių, kitos – egzotinės išvaizdos, su aukštais kuodais, įsegtais auskarais. Visos su suknelėmis. Visos turi vieną bendrybę – joms prilipdyti balti sparneliai…

Pasirodo, Eglė pradėjo lipdyti angelus, bet nenorėjo tų tradicinių, rubuilių, vaikišku veidu. „Močiutė ilgesnį gyvenimą nugyvenusi, jos didesnė patirtis, ji – sauganti. O kokią patirtį gali turėti vaikas? Kaip jis gali apsaugoti? Žinoma, vaikas-angelas simbolizuoja tyrumą, bet  močiutė yra vilties ir gerumo simbolis. Saugiau šalia močiutės, o ne šalia kūdikėlio. Angeluose žmonės atpažįsta save, net nusiperka panašius. Jei bando kitam išrinkti, tai vėlgi išrenka į save panašų“, – filosofuoja Eglė. Bandė lipdyti angelus-diedukus, bet jų mažai „neišgyveno“: nulipdžius išraiškingą veidą, nebūna skirtumo – vyras ar moteris, bet „užrišus“ skarelę, angelas iškart tampa  močiute. Eglė rodo vieną angelą-dieduką su už nugaros surištomis ilgomis drabužio rankovėmis. „Surištas tarsi ligonis, bet jo tai neriboja, jis turi sparnus“, – nutraukia abejones autorė.

Nuglostyti rankomis

Sesėms labai įdomu mugėse pamatyti gyvas  žmonių reakcijas į kūrinius. Tačiau kol jie atkeliauja iki žmonių, sesėms tenka daugelį kartų juos čiupinėti, kilnoti, apglostyti. Nulipdyti jie natūraliai išdžiovinami, tada dedami į degimo krosnį, atvėsinami. Tuomet parsideda glazūravimas, kurį sesės vadina žaidimu spalvomis, mat glazūros – net 107 pavyzdžiai.  Kuo daugiau įvairesnių atspalvių turi, tuo daugiau efektų įmanoma išgauti. Išdailinti darbai antrąkart išdegami. Tai užtrunka. Pavyzdžiui, dubuo lipdomas 3–4 valandas, glazūravimas užtrunka 4–5 val.; angelas-močiutė nulipdomas taip pat per 3–4 val., glazūruojamas apie 4 val.

Sesės sugalvojo ir smulkesnių dirbinių iš molio: auskarų, raktų pakabukų. Puoselėja mintį atskirai padaryti karoliukų ir leisti žmonėms patiems susiverti raktų pakabukų ar karolių.  Bet reikėtų atskiros palapinės, nes žino – karoliukų pasirinkimas pritrauktų būrį žmonių ir prilygtų meditacijai.

Jų darbų su kitų autorių darbais tikrai nesupainiosi. „Nebent su pusseserės darbais. Ji mėgsta tokias pat ryškias spalvas“, – viena per kitą pusiau rimtai, pusiau juokais prasitaria Lina ir Eglė. Tačiau paklaustos, iš ko giminė paveldėjo meniškumo gyslelę, tik gūžteli pečiais.

Sesės priklauso asociacijai „Kūrėjų meistrų respublika“, kuri susikūrė tam, kad į vieną būrį suvienytų Lietuvos kuriančius, gaminančius ir iš savo kūrybos gyvenančius, Lietuvos ir užsienio mugėse prekiaujančius meistrus. Suvienytų tam, kad Lietuvos meistrai mugėse atsilaikytų prieš įvežtinių prekių ir svetimų gaminių perpardavinėtojus, kad mugių lankytojai galėtų atskirti tikrus meistrus nuo tų, kurie prekiauja ne savo darbais.

Projektą iš dalies remia:

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie