blank
Joana Tunaitienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Gėlių darželiams kelią atvėrė baudžiavos panaikinimas

Daugelis mano, kad lietuvių tradicija puoštis gėlėmis, rūtų darželiais skaičiuoja daugelį šimtmečių. Gamtininkas Almantas Kulbis teigia, kad iš tikrųjų taip nėra, nes  protėviai baudžiavos laiku tiesiog neturėjo laiko puošybai. Taigi darželiai atsirado tik po baudžiavos panaikinimo, t. y. XIX a. antrojoje pusėje. Tada žmonės pradėjo ieškoti augalų. Apskritai iš tolimų kraštų į Europą atvežti augalai būdavo auginami kitose šalyse, o į Lietuvą pakliūdavo per dvarus ir vienuolynus. Pastarieji galėjo pasigirti augalų įvairove, už jų sodinimą ir priežiūrą būdavo atsakingi tam tikri vienuoliai.

Kvapnūs, suderinti

Nors mūsiškiams gėlių darželiams nėra net 200 metų, bet jau susiformavo jų auginimo tradicija. Šalia lango augdavo krūmas arba aukštas kvepiantis augalas, pavyzdžiui, jazminas, jonpapartis. Toliau nuo lango augindavo žemesnius augalus ir gėlių klombas, kurias puošdavo akmenėliais. Populiaresnės buvo daugiametės gėlės, nes jos reikalauja mažiau priežiūros nei vienmetės.

Darželį dažnai aptverdavo lazdyno ar nugenėtų eglišakių tvora, kartais apie gėles sukalinėdavo apvalius ar perpus perskeltus kuoliukus. Dažnai darželio vidury augdavo aukštesnė gėlė (pinavija/bijūnas), o pakraščiuose – žemesnės. Derinamos ir žydinčių gėlių spalvos.

Darželių gėles (rūtas, nasturtas, pinavijas, šaltmėtes, medetkas ir kt.) naudodavo ir vaistams. Gėlių darželiai nebūdavo labai dideli, nes turimoje žemėje žmonės sodino kitus naudingus augalus. Jei sodyboje yra kryžius, darželis būna ir apie jį.

Regionai turi savų ypatumų

Rytų Aukštaitijoje gėlių lysves apdėliodavo akmenukais, iš pievos atpjautomis velėnomis, plytų puselėmis arba apipindavo žaliomis karklų vytelėmis. Takeliai tarp lysvių būdavo išravimi arba išbarstomi smėliu bei žvyru. Pakraščiuose sėdavo tankiai augančias gėles – svogūnėlius, saulutes. Daugiausia darželiuose buvę jurginų, bijūnų, astrų, našlaičių/broliukų, nasturtų, rūtų. Iš medelių – jazminų, alyvų. Erškėtrožių krūmas augdavęs kur nors darželio kampe.

Kiti žydintieji krūmai buvo sodinami prie takų, arčiau klėties, o „gonkelius“, esančius prie įėjimo, puošdavo patys gražiausi krūmai.

Prižiūrėdavo jaunos mergaitės arba marčios

Kaip atrodė senieji gėlių darželiai, žinoma iš etnokultūros šaltinių (posakių, liaudies dainų), grožinės literatūros.

Vien dainose paminėta apie 60 augalų. Pagal kai kurių rašytojų kūrinius netgi galima rekonstruoti darželių planus, kurie buvo skirtingi ir priklausė nuo mergelės kūrybiškumo. Ištekėjusios moterys buvo labiau užsiėmusios, todėl darželius puošdavo jaunos mergelės. Neprižiūrinti darželio mergina laikyta nerimta, tingine.

Dar XIX a. pabaigoje rinkęs etnografinę medžiaga P. Višinskis rašė: „Prie kiekvienos pirkios būtinai turi būti gėlių darželis – visas mergaičių turtas ir džiaugsmas; jeigu darželio nėra arba jis apleistas, reiškia tame name nėra mergaitės. Tos mergaitės didžiuojasi savo darželiais, kurių jis puikesnis ir gražesnis, ta ir mergaitė kitų akyse stovi aukščiau.“  Pareiga prižiūrėti darželius atitekdavo vyriausiajai dukrai. Jai ištekėjus, priežiūrą perimdavo jaunesnė. Jei nebūdavo dukterų, o atitekėdavo marti, darželio priežiūra tekdavo jai.

Iš gausybės garbingiausiomis laikytos rūtos

Žinių apie želdinius galima rasti monografijų serijoje „Lietuvos valsčiai“.  Monografijoje apie Kamajų valsčių pabrėžiama, kad gėlėms auginti buvo renkama vieta pietų pusėje. Bet ne visada galėjo to žiūrėti. Gatviniuose kaimuose dažnai darželis būdavo tarp gyvenamojo namo ir gatvės. Nutikdavo, jog gale namo, prie gatvės, augdavo dideli medžiai, tada darželis atsidurdavo kieme priešais namą, jei tik rėžis buvo kiek platesnis ir vežimas dar galėjo įvažiuoti į kiemą. Darželio pakraščiuose, prie tvoros, sukasdavo pailgas lysveles.

Centrinės lysvelės dažniausiai būdavo apvalios, pasitaikydavo ir keturkampių. Jų kraštus tvirtindavo akmenukais, augalais (nasturtomis, saulutėmis), vytelėmis, akmenukus balindavo pavasarį. Karklų vyteles kišo po tris ir išpindavo kraštelį.

Didžiąją dalį gėlių sudarydavo daugiametės: dailieji auskarėliai („zavušnikai“), balzaminis skaistenis (plačiosios mėtos), bijūnai („pivonijos“), daigiamečiai flioksai (karkliukai), vaistinė juozažolė (yzopas), mėlynosios kurpelės („čebatėliai“), balzaminis skaistenis (šaltmėtės), rūtos, vaistinis smidras, mirtos, baltosios ir tigrinės lelijos, narcizai. Iš vienmečių vešėdavo dviragės leukonijos (naktinukai), nasturtos, kvapieji pelėžirniai, kininiai ratiliai (astrai), darželinis šlamutis, žiovenis („levažundis“). Akį traukdavo dvimetės gėlės: šiurpiniai gvazdikai (šiurpės),  našlaitės, saulutės (dobiliukai), paprastosios piliarožės.

Augino sodybose ir kitus augalus. Pavyzdžiui, jei laukuose nebūdavo karčiųjų kiečių (pelynų), tai juos augindavo kieme. Visas gėles vertino, nes vienos žydi, kitos kvepia.  Vis dėlto garbingiausios buvo rūtos, o mylimiausia spalva – balta.

Žaviesi jurginais? Dėkok Kolumbui

Visgi rūta nėra tradicinis lietuvių augalas. Jos, kaip ir daugelis kitų augalų, į Lietuvą atkeliavo ne taip jau seniai. Gamtininko A. Kulbioteigimu, operos „Pilėnai“ tekstas apie žirgo papuošimą pinavijomis neatitinka tikrovės, mat šis augalas į Lietuvą atkeliavo gerokai vėliau. Pilėnų laikais nebūta ne tik rūtų, bet pinavijų, bijūnų, jurginų. Pastarieji atrasti tik Kristupui Kolumbui nukeliavus į Ameriką.

Kiti tyrinėtojai rado duomenų, jog  XX a. pr. dar nežinota, kad kambarinė gėlė pelargonija (jeronimas) gali būti ir gėlių darželyje. Ji „persikėlė“ į lauką todėl, kad moterys išmoko šią gėlę padauginti ūgliais. Lauko gėlė pelargonija rudenį nebesugrįžta į kambarį, ji prapuola, o kambary jau veši jos vaikai.

Kur gauti žinių?

Šiais laikais tiriamųjų darbų imasi muziejininkai, studentai.

2000-ųjų vasarą Rokiškio krašto muziejaus darbuotojai surengė ekspediciją į Vilkolių kaimą netoli Suvainiškio. Tuomet Dalia Kiukienė nuotraukose įamžino ten gyvenusią

Janiną Kiselienę ir jos gėlių darželį. Įdomu tai, kad šioje sodyboje užfiksuotas ir kitas, gale daržo esantis gėlių darželis, prižiūrimas Janinos dukros Vidos. Šiame gėlyne augo daugiau kaip 50 rūšių gėlių.

Muziejuje saugomas Kauno kolegijos Kraštotvarkos fakulteto studentės Neringos Bagdonaitės baigiamasis darbas, rašytas 2009 m. Jame analizuojamos netoli Žiobiškio esančio Buteikių kaimo penkių sodybų želdinimo tradicijos. Pastebėta, kad  gėlių darželiuose dominuoja stačiakampių, kvadratų, apskritimų ar pusapskritimių gėlynų formos. Juose auginamos žaliosios rūtos, žieminiai jurginai, darželinės tulpės, narcizai, kardeliai, ilgalapiai flioksai, baltosios snieguolės, paprastosios pakalnutės, diemedžiai, sinavadai, vilkdalgiai, lelijos, krūminiai bijūnai, šiurpiniai gvazdikai, plunksnalapės rudbekijos, neužmirštuolės.

Etnografai ir gamtininkai apgailestauja, kad labai trūksta literatūros šia tema, tad norintieji prie savų sodybų įsirengti senuosius gėlių darželius dažniausiai priversti pasikliauti intuicija arba atsitiktinėmis žiniomis. Daugeliu atvejų gelbsti tik muziejuose išlikę duomenys.

Anksčiau atkeliaudavo per vienuolynus ir dvarus, dabar padeda internetas

Net ir turint žinių, senųjų darželių atgaivinimas reikalauja nemažai pastangų ir noro, nes neretai susiduriama su keletu problemų.

Viena jų – autentiškumas, mat kiekvienas regionas ar vieta turi savų ypatumų, kuriuos reikia išmanyti. Taip pat lemia šeimininkų finansiniai ištekliai, mat keblu susirinkti senuosius augalus. Pavyzdžiui, Rokiškio krašto muziejaus archyvarė, augalų mėgėja Vilė Sarulienė balzaminio skaistenio (plačmėtės) sėklų internetu užtiko tik Didžiojoje Britanijoje. Tik jis pražydo ne gelsvais (kaip būdavo anksčiau), o baltais su gelsvu vidurėliu žiedais.

Kai kas renkasi kitą, nuo seno žinomą kelią – susikeičia augalais. Tačiau tam privalu turėti bent keletą, kad galėtum pradėti keistis. Be to, norint gauti tinkamą, tenka pakalbinti nemažai žmonių.

Tradicija išskydo

Šiais laikais kitaip suprantama tradicija, nes daug ką diktuoja mados. Žmonės linkę kopijuoti kitų Europos šalių tradicijas arba tiesiog tai, ką pamato žurnaluose. Gamtininkai, etnografai pataria apsilankyti senuosiuose etnografiniuose kaimuose, saugomose teritorijose ir bandyti juos kopijuoti arba vadovautis tokiu kriterijumi:  jeigu  darželyje auga diemedis, jurginai, bet nėra kičo elementų, galima sakyti, kad jis tikrai tradicinis.

Randa tik kruopelytes

Rokiškio krašte išvysti autentiškų senųjų darželių keblu. Pastaraisiais metais bent jau Etninės kultūros globos taryba kviečia Lietuvos kaimo turizmo sodybų šeimininkus dalyvauti etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos konkurse. Pernai Rokiškio rajono sodybų tarp laimėtojų ar nominuotųjų nebuvo. Pasak rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausiosios specialistės kultūrai Janinos Komkienės,  mūsų kaimo turizmo sodybose pastebimi tik atskiri etnokultūriniai elementai. Kituose rajonuose autentiškų sodybų, taigi ir darželių, įmanoma rasti. Jos nuomone, norint galima suplanuoti taip, kad nors viena sodybos kertelė būtų skirta istorijai ir svečiams parodoma, iš kur atėjome. „Turėtų išlikti mūsų savastis“, – pabrėžė J. Komkienė.

Projektą iš dalies remia:

blank

Rokmelsta
Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Comment
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
Super straipsnis!
Super straipsnis!
2020 14 rugsėjo 20:08

Man kaip tik tokio reikėjo. Ačiū!