O. Tumėnaitės-Bražėnienės archyvo nuotr.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado margučiai?

Papasakosiu tai, ko nėra knygoje. Mūsų jau trys kartos užsiima margučių puošyba – mano a. a. mamytė Antanina Tumėnienė, gyvenusi Kriaunose, aš ir mano dukra Adelė Bražėnaitė. Mes margučius ir skutinėjame, ir vašku išrašome. Darome ne tik Velykų stalui, bet ir parodoms, ilgam laikymui. Mūsų tikslas – išsaugoti tradicinius marginimo būdus. Esu kūrėja praktikė.

– Kodėl knyga pavadinta „Margučių marginimas Aukštaitijoje“? Ar todėl, kad Aukštaitijos regione jie išskirtiniai?

Taip pavadinau todėl, kad šioje knygoje pristatau tik šio regiono margučius ir jų kūrėjus. Lietuva – maža šalis, todėl jos regionuose nei margučių raštai, nei spalvos labai neišsiskiria.

Įdomu tai, kad, atliekant tyrimus, Rytų Aukštaitijoje nerasta vašku margintų kiaušinių. Manoma, kad čia vyravo skutinėjimo tradicija. Šiuo metu išrašymas vašku čia populiarus, bet tai nėra labai sena tradicija, gal net būtų galima atsekti, iš kurio Lietuvos regiono ir kas ją atitekėdamas atnešė.

– Kuo anksčiau dažydavo margučius ir kokiomis spalvomis?

Seniausias marginimo būdas – dažais, pasigamintais iš augalų. Tokios spalvos švelnios, pastelinės. Geltonų dažų pasidarydavo iš svogūnų lukštų, geltonųjų ramunių žiedų, išdžiūvusių eglės kankorėžių, galima iš ciberžolės, kario. Žalius dažus išgaudavo iš beržų lapelių ir pumpurų, javų želmenų, bruknių lapų; mėlynus – iš mėlynių uogų, raudongūžio kopūsto, rugiagėlių. Rusvai dažo riešutų kevalai ir arbata, juodai – pora savaičių rauginta juodalksnio ar ąžuolo žievė su surūdijusiais gelžgaliais, barščių ar raugintų kopūstų rasalu. Dažomąsias jų savybes sustiprina druska. Gavau dovanų juodalksnio, bet jį reikia prieš mėnesį užmerkti.

Pokariu atsirado cheminių dažų – anilinių, todėl ir spalvų gama išsiplėtė. Jie nuodingi, todėl kiaušinius juose laikė trumpai, kad per lukštą neprasisunktų. Na, vieną kitą suvalgęs gal nesusirgsi… Dabar yra visokių maistinių dažų.

Jei dažote natūraliai, nebijokite kiaušinių ilgiau pamirkyti, pavirti, vėl pamirkyti – kuo ilgiau laikai natūraliuose dažuose, tuo ryškesnės spalvos. Net Velykų rytą galima margučius, laikytus iš natūralių augalų pagamintame mirkale, dėti į švarų vandenį ir išvirti.

– Kaip atsirado kiaušinių marginimo tradicija?

Margutis – tai pavasaris, saulė, gamtos atsibudimas. Mūsų protėviams buvo labai svarbu – išgyvens ar neišgyvens per žiemą, nes maisto trūkdavo, o sugrįžus saulei ir paukščiams, lengviau atsidusdavo. Ieškodavo kiaušinių ir juos valgydavo patys arba dovanodavo artimiems, brangiems žmonėms. Esu skaičiusi, kad kapuose rasta molinių margučių, išraižytų kiaušinių, ypač ančių, mat jų lukštas tvirtesnis.

Patys pirmieji margučiai, žinoma, buvo vienspalviai, nudažyti augalais. Jie lyg atvirukų pirmtakai – juos dovanodavo kokia nors proga kaip linkėjimą. Kiekviena spalva turėjo savo prasmę. Vėliau vien tik skirtingų spalvų pagalba išreikšti savo jausmus pasirodė per maža – pradėjo kiaušinius puošti, raižyti ir jau žinią perduodavo ornamentų pagalba.

– Savo knygoje nerašote ir neaiškinate margučių simbolių. 

Lietuvoje nėra nė vieno menotyrininko, kuris rimtai tyrinėtų margučių tradicijas.  Aišku, etnografai teikia įvairius reikšmių išaiškinimus, bet tai daugiau primetama, interpretuojama, nes pertrūkusi tradicija. Saulės spindulėliai, vištos kojelės… Galime spėlioti apie senąją prasmę, improvizuoti šia tema. Vis dėlto nėra palikta senųjų raštų,  neužrašyta ši tradicija, todėl negalime teigti, kad tiksliai žinome, ką žmonės galvojo. Sakytinė informacija mūsų nepasiekė. XXI a. negalime tvirtinti, kad visiškai tiksliai žinome baltų ženklus.

– O kaip kitose šalyse?

Labai išsamiai margučiai ištyrinėti Ukrainoje – ten žinomos kiekvieno regiono spalvų, raštų prasmės. Net truputį pavydu. Jie gali teigti žinantys ženklus, jie netgi turi specialų įrankį, kuriuo vašku gali išpiešti linijas, mes – tik taškučius ir brūkšniukus. Lenkų margučiai skutinėti smulkiai, lyg adata, rusų, rumunų ryškūs. Turiu net iš Balio salos, su drambliais (jie tradicijos neturi, bet jei turistai perka, padarys ir parduos). Amerikoje ypač populiarūs ukrainietiški margučiai.

Mes pačios šeimoje kuriame negalvodamos apie konkrečią simbolių prasmę, ne iš knygų, be reikšmių, bet jeigu pavartai knygas, matai, kad raštai atsikartoja – matyt, veikia kultūrinis pasąmonės laukas.

– Ir kokie tie margučių raštai Lietuvoje?

Skutinėti margučius – menas, grafika. Ar žinojote, kad anksčiau skutinėdavo vyrai, nes tai ilgas darbas? Prieš Velykas jie turėdavo daugiau laisvo laiko, o moterims tuo metu buvo labai daug darbų – tai laikas sutvarkyti namus, kiemus, maisto prigaminti ir sutikti Velykas švariems kūnu ir siela.

Jeigu kiaušinis išskutinėtas smulkiu raštu, visko daug, lyg apnertas, įvairūs vaizdai – tai nebe mūsų tradicija. Mūsų margučio raštas statiškas, netgi grubus, nenusmulkintas, dažniausiai gyvybės medis ir augaliniai ornamentai. Didelės detalės.

Dabar mes labai nusismulkiname, turime įvairių įrankių prisigaminę, yra netgi tokių, kurie skutinėja elektriniais, bet senojoje tradicijoje skutinėta geležėle, peiliuku arba perlaužtu skutimosi peiliuku.

– Kaip vaškuojama?

Kiaušinių išrašymas karštu vašku – amatas. Jeigu laikaisi tradicijų, sausą kiaušinį imsi į rankas ir vinuku dėliosi taškiukus arba brūkšniukus. Svarbiausiai – kuo trumpesnis atstumas nuo vaško iki kiaušinio. Galvoti, kaip sudėlioti raštą, gali ilgai prieš pradėdamas dirbti, bet kai jau pradedi „rašyti“ – kiaušinį laikyk kuo arčiau vaško ir dėk greitai. Vienas bakstelėjimas į vašką – vienas taškiukas arba brūkšniukas. Vaškas turi būti karštas, ne šiltas. Kad būtų lengviau, meistrės neryškiai pieštuku pasižymi centrą, kitas linijas.

– Ar dažnai būnate Rokiškyje?

Po mamytės mirties retai, nes gimtosios sodybos vietoje tik numelioruoti laukai. Atvažiuoju į parodas arba edukacijų vesti. Tautodailininkes ir kūrėjas iš Rokiškio krašto pažįstu, todėl knygelėje rasite ne tik tai, kaip kiaušinius paruošti dažymui, parodoms, kaip skutinėti ar kitaip dekoruoti, bet pasigrožėsite ir kitų autorių, tarp jų ir rokiškėnių, darbais.

– Kurių rokiškėnių darbai atsidūrė knygelėje?

Pirmiausia mano mamytės Antaninos Tumėnienės margučiai. Daug įdėta iš rokiškietės Elenos Matuzonienės kūrybos, kuri kiaušinius margina daugybe būdų. Vienas iš jų netradicinis – E. Matuzonienė storai vašku išrašo margučius, jų nenuvalo, o nudažo šviesiais akriliniais dažais, jeigu dar bronza padengia – išeina tikras auksinis kiaušinis. Yra kriauniečių Janinos Rudinskienės, Sigitos Kirstukienės, obeliečių Gitos Kolosovienės karpiniais puoštų, Reginos Širvienės, kuri aplikuoja smulkintomis vytelėmis, odos skiautėmis, obuolių sėklomis, sukarpytais plastikiniais šiaudeliais darbų. Taip pat Marijos Kurklietienės darbų, Nijolės Čirūnienės indelių kiaušiniams kolekcijos pavyzdžių, įvairių paukščių kiaušinių iš Birutės Dapkienės ūkio nuotraukų.

– Kaip jaučiatės šiuo metu, per karantiną?

Aš esu laisva menininkė. Anksčiau šis laikas būdavo labai intensyvus – vykdavo edukacijos, mokymai, mugė, štai šiemet turėjau vykti į užsienį vesti edukacijų, bet viskas sustojo. Dabar yra laiko kūrybai – prigaminti naujų margučių, susitvarkyti jų kolekcijas. Turiu svajonę perkelti juos iš kiaušinių dėkliukų į vitrinas. Turime prisipirkę daug baltų kiaušinių, bet dar tik vašku marginame, tikiuosi, spėsime išskutinėti.

Aš praktikė, todėl norėčiau sukurti kolekciją margučių pagal Antano Tamošaičio studiją „Lietuvių velykiniai margučiai“, išleistą Kanadoje. Ir noriu ramiai atšvęsti Velykas. Kad tik sveikatos būtų.

– Ką patartumėte kitiems, dabar daug laiko leidžiantiems namuose?

Neribokite fantazijos. Šiemet kaip niekada kiaušinių marginimas gali tapti pramoga visai šeimai. Prisiminkite savo šeimos tradicijas, išbandykite naujus būdus.

Labai daug būdų yra išpuošti margučius – nuo tradicinio marginimo augalais (net kambarinių gėlių lapeliais, rūtomis, paparčiais) ar saldainių popierėliais, akvarele nudažytomis popieriaus juostelėmis, skutinėjimo ir išrašymo karštu vašku iki šiuolaikinio puošimo šiaudais, karpiniais, džiovintomis žolelėmis, pjaustytomis vytelėmis, siūlais, tekstile, dekupažo technika, kruopomis, makaronais, prieskoniais, kiaušinių lukštais, išpiešimu flomasteriais, markeriais, lipdukai ir t. t.

– Ačiū už pokalbį.


Odeta Tumėnaitė Bražėnienė gimė 1964 m. birželio 10 d. Keležerių kaime (Rokiškio r.). Baigė Keležerių pradinę ir Obelių vidurinę mokyklas.

Vilniaus pedagoginiame universitete įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę.

Surengė per 100 personalinių parodų. Jos apkeliavo įvairias galerijas Europoje, Kinijoje, Rusijoje ir JAV. Dalyvavo per du šimtus rajoninių, regioninių, grupinių, respublikinių ir tarptautinių parodų įvairiose šalyse. Apdovanota prizais ir laureato diplomais. Savo karpiniais ir grafika iliustravo per dešimtį knygų. Jos kūrinių yra įsigiję ne tik Lietuvos, bet ir užsienio muziejai.

2005 m. jai suteiktas meno kūrėjo statusas, o 2006 m. Utenos miestui nusipelniusio žmogaus apdovanojimas.

2007 m. nominuota geriausiu respublikos liaudies meistru vaizduojamosios dailės srityje ir apdovanota „Aukso vainiku“.

2014 m. Lietuvos nacionalinis muziejus išleido knygą „Liaudies meistrė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė. Karpiniai. Raižiniai. Margučiai“.

2018 m. išleista knygos „Margučių marginimas Aukštaitijoje“ II papildytas leidimas.

Aurika AURYLĖ

Projektą iš dalies remia

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie