– Esate baigusi Klaipėdos universitete folkloro studijas ir R. Lymano muzikos mokykloje sukūrusi etnomuzikos dalyko programą. Kodėl folkloras?

– Mokiausi Rokiškio muzikos mokykloje, po to Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje solinio dainavimo.  Pradėjusi dirbti Rokiškyje susimąsčiau, kad solinio dainavimo mokytojų yra kelios, bet nėra nė vieno žmogaus, kuris perduotų jaunajai kartai liaudies muzikavimo, dainavimo ir kitas tradicijas. Suprasdama tai, kad kiekvienais metais mažėja tų, kurie muzikuoja liaudies instrumentais, o po kelių dešimtmečių jų visai nebeliks, parašiau dvi programas – inovatyvią pilietinio ugdymo ir etnomuzikos. Pagal jas dirbu jau du dešimtmečius. Pajutusi žinių stygių 2000 m. ir ryžausi studijuoti Klaipėdos universiteto Menų fakultete folkloro specialybę. Gavau labai daug žinių, kurias stengiusi perduoti savo mokiniams.

Atgimstančioje Lietuvoje, besiblaškydami tarp Rytų ir Vakarų, sunkiai skynėmės vertybinį kelią. Man buvo labai svarbu jaunąją kartą vesti tautiškumo, pilietiškumo keliu. Vykdžiau ir vykdau įvairaus pobūdžio projektus: organizavau išvykas į partizanų bunkerius, bridome per pelkes, pajusdami to meto sunkumus, dalyvaujame konkurse „Kovų už laisvę ir netekčių istorija“ ir pagal tam tikrą autentišką istoriją kuriame dainas. 2005 m. išleidome mokinių kūrybos pilietinių dainų kompaktinę plokštelę „Suklupusi jaunystė“. 2015 ir 2017 m. su Dariumi Baltakiu ir Indre Baltakyte nufilmavome du edukacinius trumpametražius filmus apie liaudies tradicijas Aukštaitijoje, važinėjome su mokiniais po visą rajoną pristatinėdami ir pasakodami apie tai.

– Kokiais liaudies instrumentais grojate?

– Visais – armonika, penkiastygėmis ir devyniastygėmis kanklėmis, skudučiais, skrabalais, lumzdeliais, net prie smuikelio porą metų teko liestis universitete.

– Kuo Jums ypatingi liaudies instrumentai?

– Visi liaudies instrumentai yra netobuli, juos reikia labai saugoti, sunku sureguliuoti, suderinti, pvz., gavę per daug drėgmės lumzdeliai skyla. Visi jie yra individualūs, gaminti su meile, trapūs, kiekvienas turi savo garsą, kuris priklauso nuo to, iš kokio medžio pagaminti. Tiesa, dabar juos tobulina, daro iš įvairių plastmasių.

Kiekvienas instrumentas turi savo vardą, kartais sukurtą iš natų pavadinimų, kartais svarbų jo savininkui. Naujam instrumentui rengiamos krikštynos. Mes juos labai mylime ir labai saugome – kankleles vystome, kad nesušaltų žiemą ir neišsiderintų.

– Koks liaudies instrumentų privalumas?

– Juos gali lengvai nešiotis ir groti visur, ypač gamtoje. Be to, turint muzikinių gebėjimų juos nesunku įvaldyti.

– Po to, Kai Martynas Levickis laimėjo projektą grodamas akordeonu, galbūt pajutote išaugusį susidomėjimą šiuo instrumentu?

– Akordeonas visada buvo populiaresnis instrumentas nei kiti. Muzikos mokykloje juo mokosi groti dešimt mokinukų. Džiaugiuosi, kad šiuo metu trys vaikinukai mokosi griežti armonika. Turiu tris suaugusius mokinius, pildančius gyvenimo svajonę įvaldyti šį instrumentą. Armonika – lengvesnis instrumentas, jei kalbėtume apie svorį, bet groti juo nėra paprasta, nes, kaip minėjau, visi liaudies instrumentai yra netobuli. Mygtukai nesužymėti, turi „atsiskaičiuoti“ arba pataikyti iš intuicijos. Juk seniau ir mokydavosi groti iš klausos, juk dauguma liaudies muzikantų net natų nepažinodavo. Stengiuosi tęsti tas tradicijas – mokyti iš klausos.

– Mokote vaikus groti įvairias instrumentais, dainuoti liaudies dainas ir sutartines, o ką dar veikiate per pamokas?

– Daug ir visko – svarbu sudominti mokinius, kad jiems neatsibostų ir tęstų mokslus. Per pamokas susipažįstame su laiko ratu, tradicinėmis šventėmis, papročiais. Štai neseniai mokėmės Kūčių vakaro burtų. Rišame juostas, darome papuošalus savo instrumentams, audžiame, mename ir kuriame mįsles, pasakas ir dainas. Ypač smagios pieštinės mįslės. Nagrinėjame patarles, šokame ratelius, bet svarbiausia – tai darydami, dirbdami dainuojame.

Žaidžiame gamtoje ir su gamta bei jos gėrybėmis. Šitaip vystosi ir atsiskleidžia vaikų kūrybiškumas. Pamokos – tai nuolatinė kūryba. Juk kanklių stygos, kol pirštukai neįpratę, pjauna, ilgai groti negali, reikia pailsėti, o armonika – sunki – ir keliai, ir pečiai, ir rankos pavargsta ją tampant.

Mokomės dainų, eilėraščių, kuriame pasakas, ruošiamės skaitovų konkursams. Juk šnekėti savo tarme būtina. Kad išliktų tauta, tereikia žinoti, iš kur atėjome, tada žinosime, kur einame. Kad nebūtų –  „ruseno, ruseno, kol suanglėjo“…

Kūrybiškumas – labai svarbu. Kas yra liaudies kūryba? Tai juk vieno žmogaus sugalvota, sukurta muzika, tam tikra istorija, dainos, o kiti perėmė, naudojo, visi autorių pamiršo ir tapo liaudies kūryba.

– Pernai Senamiesčio progimnazijoje vyko rajono moksleivių liaudies dailės konkursinė mugė drožėjo Juozo Čepulio prizui laimėti. Ar šiemet planuojate panašų renginį?

 – Žinoma, kartu su Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centru J. Komkienės iniciatyva sukūrėme alternatyvą Kaziuko mugei – Juozapo turgų. Šiemet jis vyks Pempės dieną, kovo 19-ąją. Dabar mokomės dainų ir ratelių apie paukščius. Tikimės sutraukti ne tik vaikus, bet ir tautodailininkus bei kitus amatininkus. Mugė skatina vaikus pažinti tradicijas ir jas puoselėti. Tikimės, visi jau ruošiasi.

– Ar populiarus etnomuzikos dalykas?

– Mokinių turiu dėl to, kad, vykdydama edukacinę, metodinę veiklą ne tik rajone, supažindinu su liaudies kultūra pradinių klasių mokytojus, tėvelius, bendruomenes. Kiekvienais metais atsiranda vaikų, kurie pirmą kartą pravėrę klasės duris nustemba, kad čia galima ne tik muzikuoti begale instrumentų, bet ir daryti daug įdomių darbelių, žaisti senovinių žaidimų, kurių seniai niekas nebeatmena. Yra sąmoningų tėvelių, kurie paskatina prisiliesti prie liaudies kūrybos lobyno.

Tarp mokytojos ir mokinių jaučiamas labai šiltas, šeimyniškas glaudus ryšys, todėl neatėjimų į pamokėles būna labai mažai, mokinukai ateina net sirguliuodami. Ką čia pamokėlės… Tiksliau vadinti mažytėmis šventėmis.

Stengiuosi mokinių neįsprausti į rėmus, suteikdama visišką laisvę kūrybiškumui. Beveik iš kiekvienos pamokos vaikas išsineša savo sukurtą, atrastą natą, posmą, mįslę, pasaką ar dar kai ką.

Kartais jaučiamės kaip pamotės vaikai – nepopuliarūs, nemadingi, bet džiugu, kad yra jaunų žmonių, kurie nebijo eiti sunkesniu keliu, jiems svarbu tęsti tai, ką gavo iš savo šeimos ir aplinkos. Žodžiai  „senovinis“, „liaudies“ jiems kelia ne pasibjaurėjimą, o susižavėjimą.

– Subūrėte mokinių tėvelių grupę, giedate giesmes. Ką labiau mėgstate – liaudies dainas ar giesmes?

– Giesmės labiausiai tinka tam tikru laikotarpiu – per adventą. O šiaip mūsų arkliukas – pilietinės dainos. Savo pamokomis siekiu pažadinti domėjimąsi etnine kultūra, kad stiprėtų mūsų tautinė tapatybė.

Mokau kelis savo mokinių vaikus, kelintą kartą. Skatinu šeiminį muzikavimą, trejus metus rengiu rajoninius šeimyninio muzikavimo festivalius. Kai viešėjau Vokietijoje, susižavėjau tenykšte tradicija netoli gyvenantiems giminaičiams susirinkti vakare ir kartu pagroti, padainuoti, pašokti. Galbūt ir pas mus atgims ši tradicija?

– Ačiū už pokalbį.

Aurika AURYLĖ

Projektą iš dalies remia

azija

2
Rašyti komentarą

avatar
2 Comment threads
0 Thread replies
2 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
2 Comment authors
RitaŠaunu Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Rita
Rita

Kas Jus pažįsta asmeniškai, tam lengva įsitikinti, kad branginama gimtoji žemė ir tradicijos teikia gyvenimo ir žmonių meilę, o pažįstantys iš Jūsų nuverstų darbų kalnų suvokia, kokią galią suteikia liaudies kūrybos versmė. Didelis džiaugsmas, kad ieškantieji galime Jus rasti čia pat ir būti kuo nuoširdžiausiai priimti.

Šaunu
Šaunu

Labai džiugu, kad yra tokių degančių ir entuziastingų MOKYTOJŲ!!!