blank
Medinis Baltijos kelio kryžius rokiškėnų stovėjimo vietoje pastatytas 1989 m. Jis neatlaikė gamtos stichijų. Dabar šioje vietoje plevėsuoja Rokiškio vėliava.

Pasaulyje – unikali

Menotyrininkai teigia, kad kryždirbystė netelpa į tradicinio amato sampratą ir neapsiriboja kryžiaus sukūrimu. Joje telpa visa tradicinio medinio paminklo istorija nuo pradžios iki pabaigos: jo idėja, vietos ir meistro parinkimas, kūrybos procesas, kryžiaus pastatymas, pašventinimas, lankymas ir bendravimas, sunykusio kryžiaus sudeginimas ir jo pakeitimas nauju. Formų įvairove pasižymintys lietuviški kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės ir jose apgyvendintos šventųjų statulėlės tarsi peržengia mažosios architektūros paminklų statusą.

Tradiciniai lietuviški kryžiai – unikalus reiškinys tuo, juose jungiasi amatas, menas, tikėjimas, architektūra, skulptūra, kalvystė ir tapyba. Kryždirbiai sugebėjo suderinti krikščionybę, archajišką gamtos ir žmogaus santykį.

Jau nuo XV a. Lietuviai statė kryžius norėdami paminėti mirusiuosius, reikšdami pagarbą dvasioms, tikėdamiesi malonės, siekdami padėkoti už suteiktą malonę ar ieškodami apsaugos bei dvasinės ramybės. Anksčiau žmonės nepraeidavo pro šalį nenukėlę kepurės, nesustoję pasimelsti, išsipasakoti širdies sopulius ar džiaugsmus. Net okupacijos laikotarpiais, kuomet kryžių statymas buvo draudžiamas ar ribojamas, kryždirbystė išliko. Šie paminklai įsitvirtino kaip tautinės tapatybės ir vienybės simbolis.

Kodėl statė ir kaip?

Kryžių statymo priežastys grupuojamos įvairiai. Jos gali būti susijusios su atskiro asmens ar šeimos gyvenimu, su kaimo bendruomenės pasaulietinių, religinių sambūrių veikla. Statomi tautai svarbiais tarpsniais, ypač išgyventais istorinių lūžių metais.
Menotyrininkų teigimu, kryžius įkūnija tris didžiąsias krikščionybės vertybes: tikėjimą, viltį ir meilę.
Labiausiai paplitę Aukštaitijoje daugiausia augaliniais ornamentais puošti aukšti mediniai  kryžiai. Atskirą grupę sudaro turintys šalia koplytėlę. Trečiajai grupei priklauso padabintieji karūnomis kryžiai. Ketvirtajai – turintys nukryžiavimo įnagius ir priemones (kopėčias, ietis, plaktukus). Lūžiniams įvykiams (karams, marams ar kitoms didelėms nelaimėms)  atminti būdavo statomi keliakryžmiai kryžiai. Aukštaičių kryžiai yra vieni iš aukščiausių memorialinių Lietuvos paminklų, jie siekia nuo 3-5 iki 7-9 m aukščio. Kai kur spindulių gausumas nustelbia net pačią kryžmą. Greta palyginti kuklių krašto pastatų jei atrodydavo labai įspūdingai.

blank
Redakcijos archyvo nuotr.

Kryždirbystei reikia užsakovų

Apie medinius kryžius, puošiančius Lietuvos kultūrinį kraštovaizdį, ir apie tuos, kurie primena tik reikalavimus, kalbėjomės su etnologu Libertu Klimka.

– Apie 1990 m. ir po jų, Atgimimo pradžioje, lietuviai siekė atstatyti sovietmečiu sunykusius kryžius. Iškilo jų ir visiškai naujose miestelių bei kaimų vietose, kapinėse. Šiuo metu įsivyravo savotiškas štilis. Ar taip tik atrodo?

Noriu priminti skaitytojams, kad šie metai yra tautodailės metai. Mes didžiuojamės  auksarankiais amatininkais, tautodailininkais, kurie išreiškia lietuvio sielą. Kryždirbystė, kaip mūsų tautos kultūrinis fenomenas, yra pripažinta pasauliniu lygiu ir įtraukta į pasaulio nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą. Tai labai aukštas įvertinimas ir reikėtų šią tradiciją puoselėti bei palaikyti.  Galbūt pastaraisiais metais ši tradicija šiek tiek pasimiršo arba prarado naujumą, nes atstatant  nepriklausomybę buvo sureikšminta viskas, kas lietuviška. Prieškaryje Lietuva ne veltui buvo vadinama Marijos žeme, nes buvo daug talentingai sukurtų sakraliosios dailės kūrinių. Sakykime, profesorius Končius, važiuodamas per gimtąją Žemaitiją, skaičiuodavo pakelės kryžius, koplytėles, stogastulpius. Tie skaičiai įspūdingi, viename kilometre būdavo 2 – 3 tokie paminklai.  Žmonės juokaudavo: žemaitis su arkliuku važiuoja ir vis  kilnoja kepurę, nes kiekvieną kryžių reikia pagerbti, jam nusilenkti.  Buvome unikalūs šiuo požiūriu visoje Europoje, niekur taip gražiai nebuvo įsiliejusi tautos dvasia į tuos dirbinius.  Labai malonu, kad kiekvienas etnografinis regionas turėjo savitas, įprastines stilistikos  formas. Tai labai puošė kultūrinį kraštovaizdį. Manau, ši tradicija turėtų tęstis, nes talentingų žmonių tikrai turime, tik reikia jiems sudaryti sąlygas, kad jie  savo nuostabų gebėjimą, kartais tampantį amatu, toliau plėtotų.  Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad turi būti užsakovų. Labai būtų puiku, jei mediniai kryžiai, kaip paminklai, grįžtų į kapines.  Kapinės rodo, kad dabar įsivyravusios mados yra labai prasto skonio. Senovėje medinis kryžius kapinėse su tautodailės elementais būdavos statomas visai šeimai. Jis puošė ir mūsų kraštovaizdį. Prisiminkime  Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslą „Kapinės“. Koks yra susiliejimas su aplinka ir gamta!  Tikrai reikėtų, kad mūsų žmonės atsigręžtų į tautos paveldą ir pamatytų jame nepaprastai gražius dalykus ir pratęstų šią tradiciją užsakydami mūsų meistrams. Kaip pavyzdį noriu pateikti netoli Trakų kuriamą Angelų kalvą, kurioje šįmet yra pastatytas 50-asis koplytstulpis.  Mūsų geriausi meistrai, gavę užsakymus iš kokios nors šeimos, organizacijos su tam tikra intencija pastato gražius koplytstulpius. Jie kokiu nors būdu būna susijęs su angelo dvasia. Ši kalva gimė netoliese esančio kaimo žmonių iniciatyva. Ji tampa reiškiniu ir yra lankoma. Nuo jos atsiveria Galvės ežero toliai. Taigi matome, kad tradicija nėra pamiršta, ją galima sėkmingai plėtoti toliau, pažymint  tautai ar šeimai svarbias datas, įvykius. Manau, kad nuo to laimėtų mūsų krašto ir kraštovaizdžio ateitis.

Kaip vertinate laukuose žemdirbių pastatytus žaliuosius kryžius?

Kartais pozityviais siekiais kryžiaus simbolika panaudojama bet kur.  Nemanau, kad tai sėkmingi dalykai. Jiems priskiriu ir žaliuosius kryžius. Jie neturi nei kokių nors ornamentų, nei lietuviškos raiškos, tik primena paprastą reikalavimą. Žinoma,  žemdirbiai nusipelno dėmesio ir paramos, matome, kad jų reikalavimai sėkmingai vykdomi, bet, manau, kryžiaus simbolika ten netinkama. Nereikia tokių utilitarinių, kasdieninių dalykų painioti su dvasiniais reikalais, kurie šimtmečiais buvo labai svarbūs kaip dvasinė žmogaus parama. Per tai prašyti padidintų išmokų, man atrodo, yra žema, neatitinka mūsų tautos siekių ir dvasios.

Grįžkime prie medinių kryžių kapinėse. Šiuolaikiniam žmogui jie atrodo nepraktiški – juos tenka perdažyti, atnaujinti gamtos stichijų gludinamas puošmenas, po keleto dešimtmečių pakeisti ir patį kryžių.  O kai nemaža dalis žmonių emigracijoje, toks rūpestis tampa našta…

Reikia pasižiūrėti, kaip seniau lietuviai pagerbdavo savo mirusiuosius.  Ąžuolinis kryžius stovėdavo 50 metų, paskui jį pakeisdavo nauju, toje pačioje laidodavo kitą šeimos narį. Taip tęsdavosi šimtmečiais. Jei medžio lapelis nukrenta ant kapo, tai ne tragedija.  Kapinių kultūra – labai svarbus tautos kultūros požymis.  Deja, tai rodo, kad mes gerokai nusigyvenome.  Mūsų tradicijos išsigimė. Visų pirma, uždengti kapą granitu, kaip dabar dauguma daro, reiškia praeitį atstumti nuo savęs (pagal tautos mitologiją), neprisiminti palaidoto žmogaus. Tarp jo ir mūsų pastatoma akmeninė plokštė. Mirusįjį reikia nešioti širdyje, o ne akmeniniame luite. O mes dabar  būtinai savo pavardę norim iškalti. Kas gi lanko kapą? Tik šeimos nariai.  Nebent į rašytojų kalnelį Vilniaus Antakalnyje  nueina daugiau žmonių, kurie prisimena kūrėjus, tautos korifėjus, o kitas kapavietes lanko tik šeimos nariai, artimiausi draugai.

Projektą iš dalies remia:
blank

Rokmelsta
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments