blank
Kriaunų kapela. „Kai kolektyvas labai susiburia, kai daug repetuojam ir daug koncertuojam, pasidarome vieni kitiems svarbesni už gimines“, – sako Vita Mačiulienė (pirmoje eilėje, antra iš dešinės). Vadovas – Alvydas Fijalkauskas (stovi už jos). Kapelos narių archyvų nuotr.

Jos pirmininkas Gvidas Vilys išgirdęs, kad domimės, kaip sekėsi Kriaunų kapelai, sureagavo labai linksmai: „Buvo uch! Tai brandus, smagus kolektyvas, užvedantis publiką, tuo panašėja labiau į šou kolektyvą. Labai gerai susigrojęs. Labai gerai surepetuoti kūriniai. Matosi, jog tai ilgų darbo metų rezultatas.“ Pasak jo, smagu buvo pamatyti kitokios stilistikos kapelas, nei įprasta Panevėžio rajone. Tiek kriauniečiai, tiek pakruojiečiai ir pasvaliečiai įnešė visai kitokių spalvų.

Tai dėl ko mūsiškiai nepateko į baigiamąjį etapą? G. Vilio pastebėjimu, koją pakišo pats paskutinis privalomas kūrinys. Tai neįprasta daina, kurią specialiai „Kapelmaušiui“ sukūrė vienas iš kompozitorių. „Gal pristigo laiko jį surepetuoti? O gal tik per daug energijos išlieta priešpaskutiniame kūrinyje?“ – svarstė specialistas. Pasirodo, būtent šiam kūriniui atlikti pritrūko kvapo tiesiogine prasme. Atrankos komisijos sprendimu į didįjį finalą kviečiamos geriausiai, įdomiausiai pasirodžiusios 8 panevėžiečių kapelos ir vienintelis ne Panevėžio rajonui atstovausiantis kolektyvas – Pasvalio rajono Daujėnų kapela ,,Smiltelė“, atrankai atsiuntusi tik savo pasirodymo įrašą. Finalinės kapelų varžytuvės turėjo įvykti lapkričio viduryje, tačiau dabar  nukeltos.

Kokiomis nuotaikomis gyvena Kriaunų kapela ir prie jos besišliejantis šokių kolektyvas? Apie tai kalbėjomės su vyresniąja specialiste kultūrai Vita Mačiuliene ir su dabartiniu kapelos vadovu Alvydu Fijalkausku.

V. Mačiulienė: „Turime labai gabių ir entuziastingų žmonių“

– Kaip kapela pateko į „Kapelmaušį“?

– Ne kartą koncertavome Panevėžio rajone, Trakiškyje. Vietiniai kultūros darbuotojai ir paragino dalyvauti. Padrąsino. Žinojom, kad į varžytuves renkasi profesionalios kapelos ir vyksta rimta atranka.

– Ar iš tiesų pritrūkote kvapo privalomam kūriniui – „Kapelmaušiui“? Kas atsitiko?

Priešpaskutinis kūrinys buvo „Smuklės polka“, su kojų pakilnojimu. Ir mums buvo amen. Paskutinį atlikom privalomą „Kapelmaušį“, jame nėra pragrojimo – kaip pradedi dainuoti, taip ir turi traukti, išartikuliuoti… Orą gaudėme (kvatojasi – aut. past.). Ką ten beprigaudysi, žiūrim, veidai mėlynyn, o daina dar nesibaigia. Tas privalomas kūrinys labai ilgas atrodė…

– Varžytuvės skirtos Tautodailės metams. Repertuare turėjo būti dainų apie amatus ir amatininkus…

Iš Pakriaunio kaimo yra kilusi Gražina Pitrėnienė (mūsų krašto literatė – aut. past.).  Mes paėmėm jos vieną eilėraštį, Alvydas (vadovas – aut. past.) sukūrė muziką, taip gimė daina apie audimą. Varžytuvėse ją atlikome pirmą kartą. Gražina dar net nežino… Taigi „Kapelmaušiui“ buvo ruošti du nauji kūriniai. Per repeticijas daugiausiai juos ir zulinome. Naujas kūrinys turi pagyventi, kad įaugtų, kad jį atliktumėm nebegalvodami.

– Ar tų šou elementų, kaip sakė atrankos komisijos pirmininkas G. Vilys, sugalvojate publikai palinksminti, ar tai įaugę į jūsų kraują?

Pavyksta pagal charakterius. Mums taip ir einasi – daug ką imam „iš kepurės“. Ištobuliname, ir prilimpa. Kai susitinkame, būna daug anekdotų, juokų. Esame linksma kompanija. Mėgstam bendradarbiauti ir važiuojame pas kitus kolektyvus. Toliausiai buvome Raseiniuose.

– Papasakokite, kaip susikūrė kapela.

Ji susikūrė 2008 m. Tam buvo poreikis, nes aplinkui matydavome daug muzikuojančių žmonių. Kiekvieno krašto garbės reikalas turėti savo kapelą. Taip ir susikūrėme. Tuomet meno vadovu dirbo šviesios atminties Vladimiras Matulevičius. Jis tapo pirmuoju vadovu. Į kapelą įsijungė vietiniai – Zenius Kazanavičius, Vladas Žilinskas, pats Vladimiras, aš ir pora rokiškėnų. Vladas – labai stiprus armonikierius. Žiūrim – pavyksta. Pirmą pakvietimą gavome į Juodupę. Nuo to prasidėjo koncertai. Keitėsi sudėtis, vienu momentu buvome likę keturiese (visi kriauniečiai), vėliau vėl pradėjome plėstis. Kapelos vairą perėmė Vladas Žilinskas. 2012 m. atėjo naujas vadovas – Alvydas Fijalkauskas. Atėjo, apšilo kojas ir pradėjo. 2018 m. Kupiškyje dalyvavome atrankoje į Dainų šventę. Mums suteikė pirmąją kategoriją. Išvykom į Dainų šventę. Ten – nauji potyriai, nes dalyvavome pirmąkart. Ji išėjo į naudą – gavome naujų instrumentų.

– O kai susikūrė kapela, iš kur gavote instrumentų? 

Kultūros namuose jų nebuvo. Mes patys susinešėm. Aš atsinešiau šimtametį būgnelį. Jį įdomiai gavau. Mano vyras tuo metu dirbo veterinarijos gydytoju, už paslaugą jam vieni žmonės padovanojo būgnelį. Tas šimto metų būgnelis ir dabar dar veikia. Vladas atėjo su sava armonika. Kažkokiuose kultūros namuose radome kontrabosą, kuriuo niekas negrojo. Pasiskolinom. Mano dėdė išdrožė ornamentuotą kočėlą, juo irgi „grojau“. Tokia buvo pradžia. Kiekvienąkart susirinkę į repeticijas paminim anapilin išėjusį būgnininką Laužadį. Galima sakyti, jis talkino nuo kapelos pradžios. Buvome labai susidraugavę. Žinote, kai kolektyvas labai susiburia, kai daug repetuojam ir daug koncertuojam, tai pasidarome vieni kitiems svarbesni už gimines. Žinom vieni kitų charakterius, ydas… Žmones labai vienija muzika. Šiuo metu repeticijos uždraustos, tai ypač vieni kitų pasiilgstame.

– Dabar turite naują būgnininką?

Taip, labai puikų, gabų vaikiną rokiškėną Dovydą Kundrotą. Bet jis pabaigė gimnaziją ir mokosi Vilniuje. Jam sudėtinga atvykti. Ruošdamiesi „Kapelmaušiui“, daug repetavome. Alvydas jį iš autobuso atveždavo tiesiai į repeticijas. Parepetuodavom šeštadieniais, sekmadieniais, ir vėl Alvydas jį veža tiesiai į autobusų stotį. Taip ir reikia derintis. Šis vaikinas nustebino. Buvo atvejis, kai mažiau parepetavome, o reikėjo važiuoti koncertuoti. Man neramu – kaip bus su naujuoju būgnininku. Alvydas nuramino: „Buvom susitikę, pamokiau, paaiškinau, padarėm mini repeticiją. Dieve, galvoju, kaip jis muš? O jis sėdo ir būgnijo. Gal dvi savaites negalėjau atsitokėti – koks gabus. Taigi turime labai gabių ir entuziastingų žmonių. Jeigu išvykoms gauname seniūnijos autobusiuką, tai visi netelpame, kažkas vienas veža dar ir savu automobiliu. Taigi prisideda ne tik grojimu, bet ir kitkuo: aukoja laiką, lėšas, transportą. Būna, kad koncertuoja parlėkę iš laidotuvių. Ir negali parodyti scenoje, kad tau kažkas blogai…

– Kokių linksmų nutikimų yra pasitaikę išvykose?

Kartais į koncertus tenka atvažiuoti tiesiai iš darbo. Vienos valstybinės šventės proga buvome pakviesti į Panemunėlį. Vladas Žilinskas prižiūri kelius, tenka važiuoti į kitus rajonus. Jis atlekia iš darbo tiesiai į koncertą. Mes išsidabinę, susistygavę jo  laukiame, jau reikia lipti į sceną. Jis išsitraukia iš dėklo armoniką, bet… Armonika ne tos tonacijos! Visi sustingome, nebėra laiko pagalvoti, kaip kiti turi groti. Į sceną išėjome marmuriniais veidais ir laukiame, kas čia dabar bus, kaip užgros… Kita užduotis buvo dainininkams pataikyti į tą tonaciją. Pavyko, bet įtampa neatslūgo per visą koncertą. Atrodo, žiūrovai nesklandumų nepastebėjo. Štai ką reiškia susigrojimas.

– Rajono žiūrovai žino – su kapela kartais atvažiuoja ir šokių kolektyvas. Kokia jo susikūrimo istorija?

Jis susikūrė metais anksčiau nei kapela. Su seniūnijoje dirbusia žemėtvarkininke Aušra Tičkiene pradėjome tartis – reikia šokių kolektyvo. Paaiškėjo, kad šokius statyti gali Nijolė Tautkevičienė. Dar keliese susėdom prie popieriaus lapo, mintimis ėjome per gatves ir pradėjom poruoti, kas su kuo galėtų poroje šokti pagal charakterį, ūgį… Derinom, kad žmona ar vyras nebūtų labai pavydūs. Priporavom 8 poras. N. Tautkevičienė išmokė šokti „Jievaro tiltą“, „Sukčių“. V. Matulevičius – „Jonkelį“. Būta daug entuziazmo. Pirmąkart pasirodėme savame miestelyje. Pašokom 2–3 šokius ir užėjo liūtis, išvaikė žiūrovus, nebespėjome sušokti paskutinio šokio. Ir tebešokam, nors buvome padarę pertrauką: peržiūrėjome videoįrašus – pasenėjom, jau žemiau pakeliam koją… Pabuvome pusmetį be šokių ir vėl susilipdėme, nes yra poreikis. Turime pasisiuvę tautinius rūbus. Tiek kapelos, tiek šokių kolektyvo labai linksmos kompanijos, važiuojam ir į ekskursijas. Šokių kolektyvo nejungiame prie kapelos, nes susidaro labai daug žmonių, sudėtinga išvažiuoti. Šiuo metu šoka 7 poros, kai kurie šokėjai gyvena Rokiškyje, tačiau yra kilę iš Kriaunų. Kolektyvui 3 metus vadovauja Arūnas Skardžius. Bent pusė kapelos – irgi rokiškėnai.

– Kur repetuoja kapela ir šokėjai?

Kriaunose neturime kultūros namų. Repetuojame bibliotekos fojė, seniūnijos salytėje, buvusios mokyklos koridoriuje. Parepetuoti prieš svarbesnius renginius, pasirodymus geranoriškai priima Rokiškio R. Lymano muzikos mokyklos Choreografijos skyrius (tuomet kriauniečiai važiuoja į Rokiškį). Jei Kriaunose repetuoja abu kolektyvai, tai repeticijas esame rengę lauke. Su kapelos vadovu Alvydu jaučiuosi kaip Dievo ausy. Būtinai parašykite, kad jis lapkričio mėnesį šventė gražų savo jubiliejų. Apskritai man labai pasisekė su „darbiniais“ vyrais – Vladimiru, Alvydu, Arūnu (juokiasi – aut. past.).

Alvydas Fijalkauskas: „Priimu visus, norinčius groti“

Pažvelgus į Kriaunų ir kitas kapelas, susidaro įspūdis, kad į jas susiburia žmonės iš skirtingų vietovių…

Priimu visus, kurie nori groti, dainuoti. Nebūtinai iš Kriaunų. Kartais padėti atvažiuoja draugas net iš Utenos.

„Kapelmaušio 2020“ atrankos komisijos pirmininkas ypač gyrė tarpusavyje susigrojusius Kriaunų kapelos muzikantus. Smalsu, keli iš jų turi muzikinį išsilavinimą?

Keletas turi muzikinį išsilavinimą, yra baigusių muzikos mokyklas, bet dauguma – savamoksliai. Susigrojame dažnai koncertuodami ir repetuodami. Dalyvaujame Rokiškio ir aplinkinių rajonų miestų bei miestelių šventėse. Surengiame per 30 koncertų per metus (kai nebuvo suvaržymų – aut. past.). Esame tapę kapelų varžytuvių „Anykščių gaida“ nugalėtojais, dalyvavę konkursuose Širvintose ir Molėtuose.

– Pavardinkite, kas šiuo metu groja ir dainuoja kapeloje.

Branduolį sudaro Vladas Žilinskas (armonika, vokalas), Zenius Kazanavičius (perkusija, vokalas), Vita Mačiulienė (vokalas, perkusija), Virginija Aleksejeva (vokalas, perkusija), Aldona Vingelienė (vokalas, perkusija), Nomeda Idienė (smuikas, vokalas), Valdas Buika (basetlė), Algirdas Kurklietis (trimitas), Sigitas Kiburys (akordeonas, vokalas), Dovydas Kundrotas (mušamieji), Alvydas Fijalkauskas (klarnetas, vokalas). Kai tik galimybės leidžia, prie branduolio visada prisijungia smuikininkės Jūratė Budrienė, Laima Plepienė, Dalia Bartininkienė, Austėja Bučytė, Nijolė Butkevičienė (akordeonas), Eugenijus Kudrinas (mušamieji), Vytautas Zazirskas (armonika), Arūnas Paškevičius (klarnetas), Armutis Aleksiejus (trimitas). Ilgą laiką būgnais grojo šią vasarą mus palikęs a. a. Rimantas Laužadis.

Projektą iš dalies remia:

blank

LAUKSVA
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments