Tiems, kurie jaučia žemę po kojom…

„Kanklelės kilusios iš medžio, žemėn nutūpusios, liūdna ir linksma proga graudina iki širdies. Jų skambesyje galima įžvelgti visus žemės kampelius: sodus, laukus, miškus, upes, gėles ir vandenynus. Jų garsas nuvilnija ir aidėdamas netyla. Tai tarsi amžina gyvybės tėkmė, kuri suvirpina ir nepalieka abejingų. Giesmei pritarti ar dainai, groti šokių muziką – tai tarsi gyventi vienumoje su gamta. Juk tik gamta gali užpildyti mūsų sielas kvapais, skoniais ir vaizdais. Tokia ir kanklelių muzika. Ji beribė savo skambėjime… – pasakoja L. Bieliūnienė ir tęsia: – Senovėje jomis vyrai skambindavo, bet dabar skambina tie, kurie jaučia žemę po kojom, gamtos grožį ir turi lietuvišką dvasią. Kanklelėmis groja vaikai, kurie yra mūsų tautos perlai. Ir ne tik groja. Jie supažindinami su kalendorinėmis šventėmis, papročiais, tradicijomis. Mokosi mįslių, patarlių, žaidimų, liaudies dirbinių. Senovę atkurti neįmanoma, o pratęsti būtina. Labai džiaugiuosi tais tėveliais, kurie, suprasdami savo tautos vertybes, leidžia vaikams prisiliesti prie jų.“

Kiekvienas unikalus

L. Bieliūnienė sako neturinti daug mokinių, užtat kiekvienas turimas unikalus ir išskirtinis. „Kokie keliai atveda vaikus mokytis groti liaudies instrumentais? Labai įvairūs. Pirmiausia šeimos pavyzdys: jei bent vienas šeimos narys groja ar dalyvauja folkloro kolektyvuose, susidomi ir kiti. Ateina suaugusieji pasimokyti groti kuriuo nors instrumentu – įgyvendinti vaikystės svajonę, ateina mano buvusių mokinių vaikai. Liaudies muzika mažuosius sudomina vaikų darželių auklėtojos ir muzikos vadovės, pradinių klasių mokytojos“, – pasakoja L. Bieliūnienė.

Mi-la-si ir Olizija

Muzikos mokyklos antrokės Karolina Žemaitytė ir Rugilė Kavoliūnaitė klegėdamos suguža į klasę ir iš karto gauna sučiulpti medaus po šaukštelį, kad ligos nekibtų. Sugroja „Pūsk, pūsk, vėjelėli“, bendros kūrybos kūrinį „Sniego senis“, linksmai suskamba „Tindi rindi riuška“.

„Man patinka senoviniai liaudies instrumentai, – sako Rugilė. – Kartą mokytoja per pamoką rodė instrumentus, pasakojo apie juos, aš labai susidomėjau ir pradėjau mokytis jais groti.“ Karolina prisipažįsta nuo trejų lankiusi vaikų folkloro ansamblį „Čirulis“, kuriam vadovavo Jūratė Garnelienė. „Man ten patiko, todėl tęsiu čia, muzikos mokykloje“, – sako mergaitė.

Antrokių kanklelės turi vardus. Rugilė pasakoja susirašiusi visų natų pavadinimus ir bandžiusi sudėlioti kombinacijas. „Pabandykite ir jūs, pamatysite, kokie įdomūs pavadinimai gaunasi“, – patarė. Pasirinko – mi-la-si. Skamba kaip „mylėsi“. O Karolina savąsias pavadino Olizija.

Kūryba ir scenos baimė

Viktorija Markovaitė ir Ugnė Miškeliūnaitė, pamokos pradžioje pagrojusios kanklėmis ir lumzdeliais, padainavusios, vėliau nagrinėja patarles, priežodžius. Ką galėtų reikšti: „Vaikšto kaip katė su vėdaru“, „Būk sveikas kaip buvęs, kaip brokas supuvęs“? O kur daugiausiai kryžių? „Ne, tai ne kapinės, tai – siūlų kamuolys“, – mįslę įmena mergaitės.

L. Bieliūnienė teisi – šeimos pavyzdys užkrečia: Viktorijos jaunesnė sesuo groja smuiku, Ugnės dvi vyresnės seserys grojo smuiku, kanklėmis, o mama dainuoja ansamblyje „Gelmės“. Šeimos pavyzdžiu seka dauguma muzikos mokslą pasirinkusių vaikų. Ugnės visa plati giminė yra muzikali, dalyvauja šeimų muzikavimo konkursiniuose festivaliuose visoje Lietuvoje.

Kamilė Bagdonavičiūtė pradėjo nuo solinio dainavimo. „Dainuoti man nelabai patiko, dažnai skaudėdavo gerklę… Vieną dieną mokytoja Laima padavė man kankleles ir pasiūlė pabandyti jomis pagroti. Su jomis nesiskiriu jau 10 metų. Muzikos mokyklą baigiau būdama septintokė, treti metai mokausi savo malonumui“, – pasakoja Kamilė.

Kanklelės ją tiesiog užbūrė. Prisipažįsta, jog skambindama atsipalaiduoja, nurimsta, užmiršta visus nesklandumus.

Kamilė bando kurti įvairias melodijas penkiastygėmis ir devynstygėmis kanklėmis. Viena mėgstamiausių ir populiariausių – „Žirgelis“. O štai koncertai, pasirodymai jos nevilioja. „Jaučiu didelę scenos baimę. Dabar groju tik savo malonumui“, – prasitaria mergina. „Bijoti scenos yra normalu, tik reikia išmokti susitvarkyti su savo baime“, – pamoko mokytoja.

Kartais nutinka kuriozų. „Kartą konkurse Panevėžyje pamiršau tautinio kostiumo prijuostę, kartą, kai reikėjo autentiškai prisistatyti, vietoj „penkiastygės kanklės“ pasakiau „penkiakanklės stygės“. Dabar ima juokas, o tada buvo didelis stresas, ir šiaip dėl kiekvienos mažiausios klaidelės jaudiniesi“, – pasakoja Kamilė, paklausta apie smagius nutikimus.

Džiazas ir vyresniųjų išmonė

Kanklelės nėra liūdnas ar nuobodus instrumentas, viskas priklauso nuo įgūdžių, o kartais – drąsos ir fantazijos. Netgi džiazo improvizacijas jomis galima groti. Šiuos gebėjimus kanklininkės pademonstruos jau netrukus.L. Bieliūnienė pasakojo, kad vasarą Užpaliuose vyksta stovyklos, ten mažieji pamato, ką su kanklėmis „išdarinėja“ vyresnieji, ilgiau grojantys. „Jie kankleles laiko ne tik ant kelių, horizontaliai, bet ir vertikaliai, iš kairės ir dešinės, kaip ukulėles ir pan. – mažieji būna sužavėti“, – apie motyvaciją kalba mokytoja.

Kanklių gamintojų yra nemažai ir įvairių, bet muzikos mokykla instrumentus perka iš laiko patikrinto Vilniaus rajone gyvenančio meistro Egidijaus Virbašiaus, paukščio formos kankleles Rugilei Kavoliūnaitei tėveliai nupirko iš šiauliečio meistro Alberto Martinaičio. Šių instrumentų kainos svyruoja nuo 100 iki 200 eurų.


Kanklės – tradicinis styginis lietuvių liaudies muzikos instrumentas, gnaibomasis chordofonas, daugiastygė citra su trapecijos formos rezonatoriumi. Drauge su latvių kuoklės, lyvių kandla, estų kanele, suomių bei karelų kantele ir rusų guslėmis įeina į Baltijos sritims būdingų ir giminingų instrumentų šeimą, bendrasis jų pavadinimas – Baltijos psalteriumas. Tradicinių kanklių korpusas išskobtas iš lapuočių medienos, trapeciškas, su žvaigždutės pavidalo išpjova arba su apskritimu (kartais keliais) iš skylučių. Dangtis dažniausiai daromas iš eglės. Išilgai korpuso dažniausiai ištempta 5–12 stygų. Šiaurės rytų aukštaičių kanklės – luotelio, karsto, dažniausiai šešiabriaunio pavidalo, drūtgalys truputį įstrižas, aukštesnis už plonąjį galą, turi 5–7 stygas. Vakarų aukštaičių ir žemaičių kanklės plokščios, drūtgalys įstrižas, turi 9–12, kartais ir daugiau stygų. Kilmė ir vartosena susijusi su pirmykščiais tikėjimais. Gamybos papročiuose yra mirusiųjų kulto reliktų – medis kertamas ir kanklės dirbamos mirus šeimos nariui. Kanklių pavidalas ir spalva primena senovines transporto ir ritualines priemones (luotą, karstą), stygų skaičius sutampa su magiškaisiais skaičiais (5, 7, 9, 12), ornamentikoje yra saulės, šviesos ir kt. kosmologinių simbolių. Kanklės galėjo būti ir totemai: šiaurės rytų aukštaičių kanklės turi ir vandens paukščio bruožų. Vakarų aukštaičių ir žemaičių kanklės būna šaltųjų vandenų žuvies pavidalo. Tradicinėmis kanklėmis šiaurės rytų aukštaičiai skambino piršto nagu keturines (kartais dvejines) sutartines (melodinis kankliavimas), vakarų aukštaičiai, žemaičiai ir suvalkiečiai nagu ir brauktuku, kartais pirštais – liaudies dainas ir šokius (akordinis kankliavimas).

Vikipedija

Aurika AURYLĖ

Projektą iš dalies remia

azija

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
1 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
mama Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
mama
mama

Ačiū Mokytojai Laimai už meilę ir atsidavimą savo darbui, vaikams.