blank
Alio Keršulio (dešinėje) sumanymą įgyvendino dailininkas Arūnas Augutis. V. Bičiūnaitės nuotr.

Šiais laikais tiek „lineikos“, tiek važiai ar nieko bendra su vasara neturinčios rogės  virsta gėlių vazonų stovais ir iš jų verčiasi surfinijos, pelargonijos…  Tarsi pamestos jaunamartės kiemuose stypso atnaujinti, perdažyti ir likimo valiai saulėje ir lietuje palikti verpimo rateliai.  Dar kai kas sumąsto į obelį įkelti senovines alaus statines, kurios tabaluojasi vėjyje pakabintos ant ilgų metalinių grandinių.

Todėl prieš metus  Lailūnų kaimo (Pandėlio sen.) šventėje išgirstas  vieno dalyvio prašymas atsiliepti ūkininkus, turinčius  keletą nebereikalingų akėčių, sukėlė dvejopų minčių.  Ar tai nebus dar vienas bergždžias bandymas  nebereikalingus, senovę primenančius daiktus pakabinti ant vinies ir teigti, kad tai esą labai gražu ir modernu?..

Toji mintis galbūt taip ir būtų likusi dvejone, jei ne intriguojantis skaitytojos skambutis: atvažiuokite į Lebedžius pas Alį Keršulį pažiūrėti paveikslų, sukurtų iš akėčių, jau net pavadinimą straipsniui sugalvojome… Lebedžiai – tai kaimelis, įsikūręs šalia Lailūnų.

Bežiūrėdamas į langines, sugalvojo kitą planą

Tarp laukų ir medžių gojelių pasislėpusią sodybą ne vietiniams būtų sunkoka surasti.  Tačiau tai nėra Dievo užmirštas kraštas, mat visai šalia stovi žemės ūkio bendrovės fermos, kuriose verda ūkiškas gyvenimas. Pro šalį žvyrkeliuku rieda traktoriai, sukeldami dulkių debesis, todėl „paveikslų atidarymo“ dieną keliuką ties savo namais Alis palaistė vandeniu. Kad nedulkėtų. Šios vietos jam gimtosios. Sodyboje praleidžia didelę laiko dalį, mat dirba gydytoju Biržų rajone.

„Esu Rokiškio patriotas. Nuvažiuodavau į langinių tapymo plenerus. Rokiškėnai turi langines, tai kodėl pas mane negali būti?“ – pasakojo Alis rodydamas dar 2012 m. dailininko Arūno Augučio tapytas langines.

Susipažinus su dailininku, galvoje užgimė ir kita mintis – ant namo sienos, tarp langų, įterpti originalius tapytus paveikslus, kurių rėmus atstotų… akėčios.

Kūrybinis rezultatas stebina. Iš anksto nežinant, sunku būtų net įtarti, kad taip gali atgimti metalinės konstrukcijos.

Akėčių paieškos, arba ko neatlaikė meistro kantrybė

„Kai kaimo šventėje paskelbiau, kad ieškau akėčių, jau kitą dieną atsiliepė Alfonsas Vaitiekūnas. Sako, turiu šešias, dar žolėje guli. Perleido keturias. Dar davė giminaitis iš Rokiškio… Galvoje seniai buvo planas, tik akėčių trūko. Jei ieškojau, vadinasi, man jų labai reikėjo. Iki tol daug ūkininkų apklausinėjau. Kas buvo turėjęs, išgabeno į metalo supirktuves kaip nereikalingus padargus. Atsivežiau, pasistačiau prie daržinės, dvi dienas sėdėjau ir žiūrėjau – ką išpjauti, kad liktų didesnis plotas ištapyti“, – apie sumanymo pradžią kalbėjo šeimininkas.

Sugalvojęs, kurias pertvarėles teks išpjauti, ėmėsi veiklos. „Akėčias vežiau į Biržus, kur apdirbamas metalas. Jaunas vaikinas suprato mintį – čia nupjaunam, čia privirinam juostelę, kad vieno paveikslėlio medis su kitu medžiu nesueitų. Tada vežiau į Paliūniškį, kur jas nušveitė ir nudažė rudai“, – porino Alis.

Bežiūrint kilo nauja idėja – prisukti variu padengtą aliumininę traktoriaus veržlę ir taip pagražinti rėmus. Tuomet iš medžio reikėjo išpjauti kiekvieno paveikslėlio tikslius kontūrus. Tai pasirodė keblu, nes akėčios darbinės, galbūt ir traktoriaus pervažiuotos, tad tarpai tarp jų dalių skirtingi, todėl kiekvieno paveikslėlio parametrus teko derinti atskirai. Pirmojo meistro kantrybė tokių išbandymų neatlaikė, nes tai kruopštus darbas, reikia darbuotis rankiniu pjūkleliu. Teko ieškoti kito, kantresnio, kuris ir įgyvendino sumanymą.

Ką tapyti?

Pasak Aliaus, dailininkas iš pradžių dar nežinojo, kokį tiksliai gaus darbą, buvę tik apsitarta.

A. Augutis pasiūlė paveiksluose vaizduoti žalčiukus, nes rėmo (akėčių) vingyje raitosi S raidė. Tačiau šeimininkas nesutiko: „Nemėgstu žalčių, nors sodyboje gyvena.“ Tuomet sutarta tapyti gėles, drugelius, paukščius, „gyvybės medžio pajautimą“, mat namas nudažytas žalia spalva, yra senos konfigūracijos. Be to, kieme stovi dvi „šepkiško“ stiliaus medžio skulptūros, kurtos tautodailininko Vido Jatulevičiaus iš Vabalninko (Biržų r). Jis yra dalyvavęs medžio drožėjų pleneruose, skirtuose Lionginui Šepkai. „Šepkiškos“ skulptūros čia atsirado neatsitiktinai, mat garsusis dievdirbys gyveno tame pačiame Lebedžių kaime, palaidotas vietos kapinaitėse. L. Šepką pamena pats Alis, apie jį pasakodavo ir senelis.

Kaip ir langinės, paveikslai tapyti akrilo dažais, nes jie „vaikšto“ kartu su medžiu ir metalu, todėl netrūkinėja. Alis pastebi: „Tai sunkus darbas. Dažų nesuliesi, jei nudažei žiedlapį, lauk, kol sudžius.“

Sumanymas veja sumanymą

Alio sodyboje galima užtikti ir daugiau keistenybių. Pavyzdžiui, akmeninį patrankos sviedinį. Po žeme nutiestu kabeliu elektra ateina iki rankomis sumūrytų stulpų, paspaudi ant jų esantį vieną mygtuką – kieme įsižiebia šviestuvas, paspaudi kitą – užgroja radijas…  Kamaroje stovi 1931 m. iš žymios Lietuvos pianistės pirktas pianinas. Tiesa, jis pirktas tuomet Aleksandravėlėje gyvenusiam vargonininkui Kaziui Pugžliui, o į Alio sodybą atkeliavo vėliau. Penki vyrai instrumentą vos įgabeno į kamarą.

Panašu, kad šeimininkas neketina nurimti – užsimena, jog vienas bendradarbis minėjo turįs akėčių, ir mįslingai pradeda skaičiuoti, kiek dar paveikslų išeitų.

Dera, jeigu…

Ar dailininkui šitas užsakymas išskirtinis? „Tokio nėra buvę. Yra pasitaikę keistų  keramikos temų, tačiau susijusio su tapyba nebuvo“, – komentavo A. Augutis.

Tačiau palikime akėčių temą ir grįžkime prie aplinkos puošimo atitarnavusiais rakandais. Ar tai visada dera?

„Noriu paaiškinti, iš kur ta mada kilo. Viešėdamas Vokietijoje, Tiuringijos žemės Tabarzo mieste, stebėjausi senos statybos namo fasadu, kuris buvo papuoštas visokiais senoviniais grėbliais, keistomis šakėmis, dalgiais. Šeimininkas papasakojo, kad jiems gali būti daugiau nei 150 metų. Man toje vietoje senoviniai daiktai labai tiko“, – prisiminė pašnekovas.

Pasak jo, Vokietijoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo populiarus jugend stilius. Tuo metu pagaminti daiktai yra tarsi meno kūriniai, dalis jų atkeliavo ir į Lietuvą. Be to, vienas iš japonų grožio principų yra toks: jeigu senas, tai ir gražus.

Dailininko pozicija aiški: „Man priimtina tradicija, kai žmonės aplinką puošia senais padargais. Vien todėl, kad 90 proc. šitų daiktų jau yra nukeliavę į metalo laužą, perlydyti. Tie, kas išlaikė šiuos daiktus, atlieka įdomią misiją. Aišku, išdėliojus senovinius daiktus miesto vidury, šalia prašmatnios sodybos, jie atrodytų kaip šuniui penkta koja. Bet jie tinka sodyboje kaime, šalia ūkinių pastatų ar sode. Žmonės labai kūrybingai juos panaudoja. Vienas tokių pavyzdžių – Eugenijaus Raugo (dusetiškio dailininko – aut. past.) sodyba Bradesiuose. Jis prisitempęs tokių daiktų. Šalia šimtametės pirtelės stovi arklinis grėbimo mechanizmas, runkelių pjaustymo mašinos su dideliais ratais, keistomis, išpintomis kojomis. Man tai dera.“

Projektą iš dalies remia:

blank

blank
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments