blank
Aukštaitiškas kapų paminklas. L. Klimkos nuotr.

– Žmogus visur ieško praktiškumo, o kadangi dažnai artimųjų kapinės išbarstytos po visą Lietuvą, tai einama lengviausiu keliu – kapavietės uždengiamos granito plokštėmis, plytelėmis. Vėjas nuo jų nupučia medžių lapelius, neželia žolė, kapas atrodo išpuoselėtas, neapkalbamas kitų giminių ir kaimynų dėl netvarkos. Kokia Jūsų nuomonė apie madą kapavietes uždengti akmeniu?

– Tame nematau jokio praktiškumo. Nemanau, kad bus negražu, jei koks lapelis nukris ant kapo. O didelis akmeninis paminklas reiškia, jei pažiūrėsime filosofiškai ir pasiremsime lietuvių mitologija, kad savo artimojo atminimą tarsi norime atstumti nuo savęs, neprisiminti kape palaidoto žmogaus. Juk tarp jo ir savęs įterpiame akmeninę plokštę… Totoriai turėjo tokį įdomų paprotį – ant kapo nestatydavo didelio akmens, nes jų mitologija pasakoja, kad mirusysis turi pereiti siaurą lieptelį į  anapusinį pasaulį ir neštis ant pečių savo paminklą. Jeigu tas paminklas slegia, tai mirusysis labai sunkiai pasiekia dausų kraštą. Pamokantis pasakojimas…

Su kapinių priežiūra ir tvarkymu mūsų krašte tikra bėda. Liūdniausia, kad jose masiškai kertami medžiai. Tai bjaurus kultūrinio kraštovaizdžio niokojimas! Kartu ir nusižengimas mūsų tautinei tradicijai, etnokultūrai. Juk lietuviai kitados vaizduodavosi, kad vėlė per medį pakyla į dausas. Dabar mes kaip kokia klajoklių tauta iškirtome visus kapinių medžius, o plyname lauke pristatėme akmeninių paminklų. Atviras klausimas skaitytojams: ar kiekvienas iš mūsų vertas, kad jo vardas ir pavardė išliktų tūkstančiui metų į priekį? Mano vardas ir pavardė tikrai to nėra nusipelnę, todėl paprašysiu artimųjų, kad mano būsimo kapo neslėgtų joks akmuo. Teauga žolynėlis… Medinis ąžuolo paminklas išsilaiko apie 50 metų. Ar daugiau siekia žmogaus atmintis? Paklauskite anūkų, ar jie prisimena savo senelių vardus, – sulauksite labai netikėtų atsakymų. Todėl esu įsitikinęs, kad iškirsdami kapinaites puošusius šimtamečius medžius ir galvodami, jog labai pagerbiame savo protėvius ant jų kapo užrioglindami akmens luitą, parodome labai prastą estetinį skonį. Nieko nebesuprantame apie grožį…

Niekada Lietuvoje taip nebuvo daroma. Tie šlifuoto akmens paminklai pagaminti pagal vieną kurpalį, visi jie vienodoki, įvairuoja tik kaina – didesnė, mažesnė… Kaimynai (gretimas kapavietes prižiūrintieji mirusiųjų artimieji – aut. past.) lenktyniauja, kas brangesnį akmenį nupirks. Bet liūdniausia, kad taip prarandamas ryšis su supančia gamta. Prarandama harmonija, kurią pasiekdavo paprasto kaimo žmogaus išdrožtas kryžius, kalvio nukalta saulutė… Šlifuoto akmens luite nei grožio, nei estetikos, o privalumas tik tas, kad nuo jo vėjas nupučia lapelius. Mirusiojo atminimą vis tik reikia nešioti širdyje… Kas lanko kapą? Tik šeimos nariai.  Nebent į Rasų kapines ir į Rašytojų kalnelį Vilniaus Antakalnio kapinėse nueina daugiau žmonių, kurie prisimena ir pagerbia talentingus kūrėjus, meno korifėjus, tautos iškiliuosius veikėjus, o kitas kapavietes lanko tik šeimos nariai, artimiausi draugai. Daugiau dėmesio reiktų skirti gyviesiems…

– Užsiminėte apie kertamus kapinių medžius. Betgi didelių priekaištų iš visuomenės susilaukia tie seniūnai ar kapinių prižiūrėtojai, kurie vengia pašalinti senus, pavojingus medžius…

–  Vasarą patyriau kultūrinį šoką, aplankęs kaimo kapinaites, kuriose palaidoti mano seneliai ir proseneliai (vienos – Aukštaitijoje, kitos – Žemaitijoje). Kapinaitės seniau nebūdavo be galingų medžių pavėsio, dabar jų visai nebelikę. Esu priblokštas, kaip žmonės nesupranta, kad tikrasis grožis yra gamtoje… Išties daromės emigrantų tauta, todėl ir kapinėse nebepakenčiame medžių. Neduok, Dieve, kokia šakelė nukris ant paminklo, kuris toks baisiai vertingas… Tačiau išnaikinus pavėsį, tenka kas antrą dieną važiuoti gėlių laistyti. Net ir žolynėlis nebeauga, vėjas smėlį pusto. Tad kur tas praktiškumas? Liūdna, kad šitaip lietuviai nusigyveno; kito žodžio nerandu. Beje, kultūringų šalių parkuose seni medžiai prižiūrimi ir net “remontuojami”. Labai dažnai kapinės ir yra parkai. Kiek metų reiks laukti, kol vėl bus jauku vaikštinėti ūksmingais kapinių takeliais? Matyt, tik kita karta ateis į protą…

Kapinių kultūra – labai svarbus tautos kultūros požymis. Lietuviškoji kryždirbystė įrašyta į UNESCO pasaulio nematerialios kultūros šedevrų sąrašą. Kiek šios tradicijos liko šiandien? O juk kiekvieno Lietuvos etnografinio regiono, kaimo ar miestelio kapinaitės iki XX a. pradžios buvo labai skirtingos. Pajūrio kapinaitėse buvo išlikusi bene seniausioji antkapinio paminklo forma – krikštas. Tai iš storos lentos išpjautas medžio siluetas. Dzūkų kryžiai stiebėsi į aukštį, lenktyniaudami su variniais pušų kamienais, ir tik aukštybėse skleidėsi mediniais spinduliais tarsi saulės šviesos pluoštai pro medžių šakas. Aukštaičių laibieji akmenstulpiai, pražydę viršūnėse ažūrinėmis kalvio saulutėmis, puikiai derėjo su supančių klevų ir uosių kuplumu. O žemaičių kresnųjų ąžuolinių kryžių vingrybes galima palyginti tik su žemaitiško charakterio bruožu viską daryti savaip. Svarbiausias šių mūsų tautodailės dirbinių bruožas – puiki dermė su aplinkiniu kraštovaizdžiu. Kaip stipriai tai pajuto tautos genijus M. K. Čiurlionis, nutapydamas paveikslą „Žemaičių kapinės“ !

Niekas per daug netvarkė, nes gyveno savus gyvenimus

Kaip kapais būdavo rūpinamasi mūsų krašte? Savo vaikystės prisiminimus pasakoja pandėlietė Elena Stankevičienė.

„Ką iš vaikystės prisimenu apie kapinių tvarkymą? Vieni mano seneliai buvo palaidoti Pandėlyje, kiti – Kvetkuose (Biržų r.). Gyvenome 7 kilometrai nuo Kvetkų, tai kas ten vaikščios tvarkyti, užsukdavo nebent į bažnyčią eidami. Kas arčiau gyveno, tas dažniau nueidavo. Specialiai kapinėms gėlių niekas neaugino. Kai kas pasodindavo daugiamečių. Mane, vaiką, į kapines vesdavosi pavasarį ir prieš Vėlines. Pamenu, kaip tvarkydavo. Už kapinių tvoros stovėdavo keletas į medinius neštuvus panašių rėmų, siaurėjančių į viršų. Tai būdavo formos. Kapo žemę sukasdavo kastuvu, ant jos apvoždavo tą formą, žemes gerai suspausdavo, formą nukeldavo ir vėl pastatydavo už tvoros. „Čia, matai, visų“, – apie formas sakydavo mama. Kas jas sukaldavo, nežinau. Akyse man išlikęs ir kapo puošimas: ant viršaus užberdavo juodų, iš namų atsivežtų žemių. Ant jos smėliu išbarstydavo kryžių, kartais jį sudėliodavo iš baltų uogyčių (baltauogių meškyčių – aut. past.), jų padėdavo ir kapo kampuose. Dar papuošdavo eglės šakutėmis. Uždegdavo paprastą vaško žvakę. Niekuo neapgaubdavo, galbūt ji degdavo tik tol, kol prie kapo stovėdavo žmogus. Tiesiog sutvarkė, uždegė, pastovėjo ir išėjo… Tik daug vėliau žvakutes pradėjome dengti stiklu, plastmase, ant kapaviečių dėti metalinius vainikus… Dar ir dabar galvoju, kaip tokie kapai neapaugdavo žole? Ko gero, ji nebeželdavo dėl to, kad žemė būdavo pajudinama, suspaudžiama.

Vėliau, kai mirė bobutė ir ją palaidojo šalia senelio, tik tada užsakė nulieti antkapį su kryželiu. Jį pastatę, ant kapo pasodino pinaviją, o laikui bėgant pats kapas apaugo pakalnutėmis. Niekada nereikėdavo ravėti. Rudenį taip ir žaliuodavo. Niekas per daug netvarkė, nes vyko gyvenimas. Mano mama vengė puošti, tik kai prasidėjo našlaitės, gvazdikėliai, tada apsodindavo. Iš kapinių kryžių atminty išlikę įspūdingiausi. Vienas jų su kažkokiu stogeliu, po juo – Marijos statulėlė. Ne medinė, išlieta. Tokie prisiminimai išlikę panašiai iki 1960 m., o vėliau viskas pradėjo modernėti.“

Projektą iš dalies remia:

blank

blank
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments