Kriaunų (Rokiškio raj.) vyresnioji specialistė kultūrai, puikiai šnekanti rytų aukštaičių tarme, Vita Mačiulienė sako, kad „tarmės vis kinta – kasdien jos kitokios, juk kai aplink girdi gramatinę kalbą, netyčia pradedi ją kopijuoti. O kartais nugirsti kokį žodelį ir prisimeni- ir pas mus kaime taip sakydavo. O kitus žodelius atpažįsti kaip svetimybes- čia iš lenkų, latvių, o čia iš baltarusių, o kaip, kokiais keliais, kal mūsų krašte jie prigijo? Man labai įdomu buvo, klausdavau močiutės, ji atsakydavo nežinanti kaip čia atsitikę, kaip perėmėme.(…) Senovėje žmonės mažiau maišėsi, sėslesni būdavo, kiek gi su arklaliu kokiu nuklebėsi, kaime dažniausiai beveik visi susigiminiavę , mažam rate, stabilumas tarp žmonių. Tai ir tarmė gryna buvo . O dabar kartais per dieną sutinki tiek žmonių, kiek prieš šimtą metų žmogus per visą gyvenimą nesutikdavo. Todėl svarbu tarmę puoselėti, užrašyti, o dar geriau įrašyti“.

Rokiškio krašte yra tarmiškai rašančiųjų. „Gimtasis…“ pakalbino gerai žinomą mūsų krašto literatę, rašančią rytų aukštaičių tarme, rokiškėnų patarme Gražiną Pitrėnienę, gimusią Pakriaunyje, Rokiškio rajone. G. Pitrėnienė yra išleidusi 2 poezijos knygas, viena iš jų parašyta tarmiškai – „Atadariau lunginyčias : ailutes ir kiti paprovijimai rytų aukštaičių tarmi ir rakiškėnų patarmi „(2018).

– Dauguma jus žino, kaip rašančią tarmiškai, o kur pati jūsų kūrybos pradžia?

Pomėgis rašyti atėjo iš vaikystės. Mano tėtis – iš Pakriaunio kaimo, Rokiškio rajono. Kai mirė jo tėvai, liko jiedu su seserimi Levute. Tėtis susituokė su mano mama Ona Streikute iš kaimyninio Zarasų rajono Maniuliškių kaimo. Jie susilaukė 5 vaikų. Tėvo sesuo padėjo mus auginti. Tetulytė Levusiutė, kaip ją meiliai vadindavome, žinojo ir mums papasakodavo  be galo daug pasakojimų, šmaikščių istorijų. O tėtis labai skaitė knygas, mėgo pasakas. Bibliotekoje perskaitė visą „Drąsiųjų kelių“ seriją. O perskaitęs knygą mums, vaikams, ją perpasakodavo, bet nuo pirmo asmens- suasmenintai: kaip jis kariavo su piratais, ieškodavo užkastų lobių, kaip keliavo, kaip nugalėdavo slibinus. Vėliau pas mus apsigyveno močiutė, mamos mama iš Zarasų krašto, tad jau dvi tarmės mūsų namuose skambėjo.

– Gal atsimenate savo pirmąjį kūrinį ir kada jį parašėte?

Pirmuosius eilėraščius sukūriau dar ketvirtoje klasėje. Deja, teksto neatsimenu, kažkas apie meškiukus, eglutes buvo. Atsimenu, kad perkirpau sąsiuvinį pusiau, surišau jį storu raudonu vilnoniu siūlu ir prirašiau eilėraščių, pati piešinius nupiešiau – sukūriau pirmąją savo eilėraščių knygelę. Deja, ji neišliko.

O išliko pirmieji meilės eilėraščiai. Jauna ištekėjau, vyrą paėmė į kariuomenę, aš auginau mūsų pirmagimį Tomą, o vyrui rašiau meilės eilėraščius. Turiu jų prirašiusi pilną pusstorį sąsiuvinį. Jie liks man šviesiu jaunystės prisiminimu. Turiu išsaugojusi ir visus vyro iš kariuomenės man atsiųstus laiškus. Kai grįžo vyras iš kariuomenės, dirbau, neakivaizdžiai mokiausi, dar daržai. Vėliau gimė antras sūnus Tadas. Auginome vaikus, eilėms nelikdavo laiko. Be to, kultūros namuose visada buvo kūrybinio darbo: rašyti scenarijus, sveikinimus. O tada … Tragiškai žuvo brolis – užmušė arklys. Ir iš skausmo, sukrėtimo  pradėjau rašyti poeziją. Aš galvoju, kad dauguma kuria iš skausmo, vienatvės, iš didelio džiaugsmo tikrai mažiau eilių parašyta. Man pačiai , kad galėčiau bet ką parašyti , reikia būti vienai. Mėgstu grybauti, klajoti, tada ir dėliojasi eilės. Eilėraštį kuriu iš karto, todėl vis dažniau pagalvoju, kad vaikštant, reikia lapuką ir pieštuką kartu nešiotis, kad mintis nepabėgtų. Dabar dar ir naują hobį turiu – fotografuoju patikusius vaizdus  telefonu.

– O kada pradėjote rašyti tarmiškai?

Pradžioje nerašiau tarmiškai. Dabar rašau ir taip, ir taip. O rašyti tarmiškai mane paskatino literatų svetainėje „Žalia žolė“ organizuojami respublikiniai tarmiškos kūrybos konkursai bei vienas iš jų organizatorių Algirdas Svidinskas, kurį laiką buvęs Rokiškio etninės kultūros puoselėtoju. Prasidėjo nuo tarmiškos kūrybos konkursų. Pabandžiau – pavyko. Eiles eiliuoju rytų aukštaičių tarme, rokiškėnų patarme. Dalyvavau keliuose respublikiniuose tarmiškos kūrybos konkursuose bei šventėse Raudondvaryje. Mano kūrybą spausdino rajono laikraštis „Gimtasis Rokiškis“ skyrelyje „Pasirokavimai“, eilių rasite ir tarmiškos kūrybos almanache „Bundanti versmė“. Savo kūrybą spausdinu ir tarmiškos kūrybos puoselėtojų grupėje „Suskalbėjimai”… Šiemet buvau aktyviai įsitraukusi į tarmių žodyno kūrimą, pateikdama mūsų tarmės žodžius, įdomesnius posakius.

– O kaip kiti reaguoja į tai, kad kalbate ir rašote tarmiškai?

Vieni labai žavisi, bet liūdna, kad vis dažniau išgirstu, jog tarmė nebe visiems labai svarbi. Vis dažniau ir , kas keista, ne iš jaunimo, o iš vyresnių žmonių išgirstu: „kodėl tu rašai tarmiškai, juk ta mūsų tarmė tokia prasčiokiška, stačiokiška“. Kokia yra , tokia! Norisi, kad ji išliktų. Juk tarmė nyksta, asimiliuojasi, skiriasi. Žmonės keliauja, kraustosi iš vieno regiono į kitą, jų tarimai kitokie, žodžius kitokius vartoja. Ir grynai, teisingai tarmiškai kalbančių vis mažiau. Kažkoks mišinys gaunasi, kinta tarmė. Mano mama, kaip ir mano močiutė , kilusi iš Zarasų krašto, už Antazavės, iš Maniuiškių kaimo ,gal todėl mano šnektoje jaučiasi ir to krašto tarmės atspalvių.

– O kaip Jūs kuriate tarmiškus eilėraščius? Iš pradžių parašote, o paskui pakeičiate į tarmiškus žodžius ar dėliojate iš tarmiškų žodžių, kol kas nors gausis ?

Oi, ne, eiliuoju iš karto, susidėlioja visas eilėraštis tarmiškai arba ne. Iš bendrine kalba  parašytų nebeperdėlioju į tarmišką. Koks susikūrė, toks tegul ir lieka. Man labai svarbu rimas. O mano jauniausia sesė Virginija rašo kitokias, „baltas eiles“, kai susitinkame, viena kitai paskaitome savo kūrybą. Ji gimė, kai aš buvau jau dešimtokė, bet ryšys tarp mūsų yra, ypač per poeziją. Geriausias laikas kūrybai ruduo, žiema, vasarą daug veiklos- daržai, anūkai.

– Ar pažįstate dar tarmiškai rašančių žmonių?

Taip – Audrius Pauliukas iš „varlynės prie Obelių“ – Stasiūnų kaimo. Tiesa, dabar jis gyvena Vilniuje. Jo slapyvardis Paulius Audronis, o mano slapyvardis buvo Kriauna, dabar jo nebenaudoju.

– O kaip tapote „nekrologų rašytoja“?

Kai iš Obelių perėjau dirbti į Antanašę, kolūkio pirmininkas ar sekretorius vis prašydavo pakalbėti prie mirusiojo kapo duobės, Taip tapau „nekrologų rašytoja“. Jau 30 metų. Paeiliuodavau ką nors apie žmogų, parašydavau. Galima sakyti, kad beveik prie visų Pakriaunio kaimo mirusiųjų esu kalbėjusi. Kai kurie senoliai iš anksto prašydavo : “ Kai numirsiu , tu būtinai pakalbėk“. Anksčiau mintinai pasisakydavau, o dabar vis dažniau ir stipriau jaudulys užvaldo, juk viską per širdį perleidi. Labai jaudinuosi, kaskart vis daugiau, atmintimi nebepasitikiu- pasirašau lapelį. Norėčiau, kad šią gražią tradiciją perimtų kas nors kitas. Juk geras žodis, jeigu vertas žmogus, visada reikalingas.

– Kaip atsitiko, kad tapote pardavėja?

Visą gyvenimą sakydavau, kad nenorėčiau dirbti pardavėja. Bet… Niekada nesakyk, niekada.  Antanašės kultūros namuose panaikino mano etatą, likau be darbo. Kaimynė, dirbusi parduotuvėje buhaltere,  pasiūlė eiti dirbti į parduotuvę, labai bijojau – pinigai, prekės, bet… Nuo 2002–2003 m. dirbau pardavėja Antanašėje, 2003–2004 m. UAB „Raminta“, o nuo 2005 m. – UAB „Svaita“ Obeliuose .  Išmokau, pripratau, darbas patinka. Kiekvieną savo pirkėją vardais pažįstu, kiekvienas nori pasipasakoti, pasidalinti. Jau tiek istorijų išklausyta, išgirsta… Audžiu mintį parašyti tarmiškų pasakojimų knygutę – neeiliuotai.

Kitą rudenį abu su vyru išeisime į pensiją ir rašysiu. Žinokite, jau turiu medžiagos dviem poezijos knygoms – vienai tarmiškai, kitai – ne. Beliko tik rėmėjus susirasti.

– Pavartykime Jūsų visagalį sąsiuvinį, kuriame sugula Jūsų eilėraščiai ir mintys. Gal galite pasidalinti savo eilėraščiu ir keliais įdomesniais tarmiškais žodžiais arba posakiais?

Tarmiškai? Gerai. Pas mum saka:

Šitas žmagelis tikra Dieva aplaidžia.(niekam tikęs)

Anas kiaulas pinčia navortas.(penties nevertas)

Raskažis šik… draska.(prabanga}

Sumušiau sviestų – puse baikelas didžiasvesčia.(Sviesto muštukės)

Pačiupa mani ažu čiuprynas ir parvede nama.(nugaros pusė)

Nupirk krautuvej citnas.(baltos duonos)

Tas myžnius visų vakarų sugadina.(verksnys)

Unt krašta – gaidys šik… krapšta, vidury –kiaulių pirduly, pasieny – Dieva šieny. (kai seniau vaikai lovose miegodavo ne po vieną, o ypač žiemą, tai būdavo nepatogu. Ant krašto gulinčiam trūkdavo antklodės, tas kuisdavosi neramiai, vidurinis – suspaustas, kaip kokiame migyje, nei pajudėt, o pasienyje – saugiausia, nei iškrisi , nei ką.).

Šulnys būva viškei dykas.(šulinys buvo visiškai tuščias)

Nupirk mastelas, kad runkas naskilinėtų.(tepalo)

Eilėraštis tarmiškai:

 A mūsų tarmela

 

Mūsų tarme- ana mūsų apiera.

Mūsų tarme- mūsų didelis skarbas.

Iš sanaja sodžiaus skumbumų sugėrus,

Iš ti, kur vešėja vien skurdas ir vargas.

Gal iš ti,kur iš kanika marga sanelas

Vyniojas abrūsai ir marškas austines.

Kai žodis vis klupa, vis klupa ir kėlas,

Kad išliktų mažu šveselu gimtinej.

  

A mūsų tarmela, a mūsų žadeliai.

Ilgas ir nalingvas mūsų tarmes kelias.

Nešpetnai mas kalbam, na visi suprunta.

Navatnų žadelių yra visas tuntas.

Mėgstam pasrakuote mas kai kur sustikį.

Saugam, kas mum brungu, kas iš bočių likį.

Kanikan sudėti mūsų tarmes žodžiai.

Gal anys ir skumba kai kam ir nabadžiai.

Mūsų tarme švinta – dūšiaj ažrakinta.

 

– Ačiū už pokalbį.

 

Literatė Gražina Degutytė PITRĖNIENĖ gimė 1958 05 01 Pakriaunyje , Rokiškio rajone. Gyvena Obeliuose. Yra Rokiškio literatų klubo „Vaivorykštė“ (nuo 2012 m.), Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė (nuo 2013 m.).

Išleido 2 poezijos knygas : “ Širdis motulės meilei sutverta : eilėraščiai “ (2012)  ir „Atadariau lunginyčias : ailutes ir kiti paprovijimai rytų aukštaičių tarmi ir rakiškėnų patarmi „(tarmiškai parašyta, 2018) .

Kūryba įtraukta į rinkinius ir almanachus: „Aimanos brūzgynuos“ (2016), „Ant asfalto duona nežydi“ (2016), „Bundanti versmė“ (2014), „Čia, kur Nemunas…“ (2019), „2019 kalendorius“ (2018), „Ginkime kalbą, žemę, jos būdą…“ (2017), „Jau saulelė…“ (2014), „Kai mūsų knygnešių keliai…“ (2013), „Mes laisvei gimę“ (2018), „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę…“ (2016),„Mūs laisvė krauju apšlakstyta…“ (2015), „Rokiški, Aukštaitijos krašte žavingas!“ (2019),„Vaivorykštė“ (2016), „Žiobiškio vėjas“ (2016) ir kt.

Aurika AURYLĖ

Projektą iš dalies remia

 

 

 

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie