Rokiškėnės sužibėjo

Pernai pirmosios Lietuvos mokinių etninės kultūros olimpiados antrosios vietos laimėtoja tapo Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos mokinė Livija Jegorovaitė. Ji, padedama Viktorijos Trumpaitės, atliko dvejines sutartines. Tąkart specialistai negalėjo atsistebėti, kaip puikiai jaunos mergaitės atlieka sudėtingus kūrinius. „Sustoja viena prieš kitą. Viena gieda (ne dainuoja!), kita ją „pjauna“. Galima sakyti „sumuša“, „sukulia“, „gieda“, tik, jokiu būdu, nesakyti „dainuoja“. Paprasčiau sakant, du žmonės ,,susimuša“ gerąja prasme per sekundę“, – apie repeticijų kasdienybę pasakoja muzikos mokytoja Laima Bieliūnienė.

Atlikimo tradicijos

Knygoje „Sutartinių atlikimo tradicijos“ etnomuzikologė Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė teigia, kad šiaurės rytų Lietuvoje gyvavusios polifonijos atlikimas buvo gana sudėtingas iš kartos į kartą perduodamas giedojimo menas.Pasak knygos autorės, sutartinių giedojimas buvo ne bendruomeninė, bet šeimyninė tradicija. Kiekviena sutartinių giedotojų grupė žinojo tik jai būdingų giedojimo būdų: vienos – trejinių bei keturinių, kitos – atitartinių sutartinių, trečios giedojo įvairiais pakaitiniais būdais, skyrėsi ir balsų derinimas: vienur tarp balsų susidarydavo aštresni, kitur – švelnesni sąskambiai. Jei pagrindinės giedotojos nebelikdavo, sutartinių grupė iširdavo, ir reikėdavo nemažai laiko, kad susidarytų jaunesnių giedotojų grupė.“ Etnomuzikologė teigia, kad pirmasis balsas „rėkia“, „šaukia“, „krankia“, antrasis – „gaudžia“, „zirzia“, „ūžia“. Pasak D. Račiūnaitės-Vyčinienės, giedojimas neįprastu balsu yra svarbus bruožas, apibūdinantis jos rekonstruojamą reiškinį – senovinį sekundinį daugiabalsumą, kuris atpažįstamas iš daugelio tarpusavyje susijusių savybių: polifoninės sandaros, siauro garsaeilio, griežtos ritmikos, sekundos sąskambio laikymo konsonansu.

2010 m. lapkričio 16 d. sutartinės buvo įtrauktos į UNESCO reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Mokslininkės nuomone, XXI a. ši tradicija yra tarsi medis, kurio šaknys tebėra Aukštaitijoje, regione, kur sutartinės kadaise gyvavo, skambėjo ir buvo užrašytos. „Todėl svarbu, kad tos šaknys nenudžiūtų. Tradicijos saugotojai yra tarsi kamienas, kuris turi būti pakankamai tvirtas. O medžio šakos jau šakojasi ne tik po visą Lietuvą, bet ir visą pasaulį“, – rašoma knygoje.

D. Račiūnaitės-Vyčinienės nuomone, sutartinės galėtų tapti lietuvių dvasinės kultūros pamatu, tikru etninės tapatybės simboliu. Kad taip atsitiktų, dar reikia įdėti labai daug pastangų: skleisti sutartines įvairiomis formomis mokyklose, dainų konkursuose, organizuoti patrauklias sutartinių mokymo stovyklas, festivalius ir pan.

Kartų kartos

„Apžvelgus atskirų sutartinių pateikėjų, gimusių XIX–XX a. sandūroje, biografijas, galima išryškinti kai kurias bendras ypatybes: visi jie – ryškios asmenybės, tikri liaudies talentai; jie išsiskiria puikia muzikine klausa, paveldėta arba iš motinos (dažnai garsios sutartinių giedotojos), arba iš tėvo (pagarsėjusio skudučių ar ragų pūtėjo, gero dainininko, kartais – smuikininko). Akivaizdu, kad giedamos sutartinės daugumos pateikėjų paveldimos iš motinos. Pvz., Emilijos Kuzavinienės (1903–1992), kilusios iš Obelių apylinkių, Rokiškio r., giminėje galima atsekti net šešias giedotojų kartas (šią tradiciją jos duktė Edita Meškuotienė palaiko ir šiandien)“, – rašo D. Račiūnaitė-Vyčinienė.

Iš Obelių kilusi Emilija Kuzavinienė savo autobiografijoje pasakoja: „Kai grįžau iš Tautosakos archyvo įdainavusi motinos dainas (Obelių krašto dainos ir sutartinės), ėmiau domėtis, kaip dainuojamos sutartinės. Pirmiau ji sakydavo: „Šito sutartine giedama trijos, a šito keturios.“ Aš pagalvodavau: mes gi tik dvi, tai vis tiek neišeis sutartinė. Ir neprašydavau plačiau paaiškinti. Kai pagaliau supratau, kad vienu metu vis tiek dvi tedainuoja, ar sutartinė būtų trejinė, ar keturinė, o kitos dvi ilsisi, ėmiau prašyti motinos, kad mudvi pabandytume dainuoti. Nors ji kosėjo ir labai greit uždusdavo, bet mudvi keletą sutartinių pabandėme dainuoti ir trejinių, ir keturinių. Tada ji man pasakė: „Ne kožna sutartines galia gedot. Raikia parinkt balsai, kad nebūtų venodi, tada sutartine bus gera. A jegu balsai bus venodi, tadu sutartine neišeis, nebus gera. Jegu vienas balsas skardus, untras turia būt duslus, a trečias vėl ka nars skirtis na tu dvejų. Rinkėja turia žinot žodžius, a kitas, atatarėjas, tik labai gerai klausyt ir sekt rinkėjų. Jegu gera rinkėja, tai ana vietoj žodžius kuria.“

Sutartinių giedojimas ir tradicinės polifoninės muzikos atlikimas ragais, skudučiais, kitais liaudies muzikos instrumentais šiandien gyvuoja įvairiomis formomis. Jos būna ne tik giedamos, bet ir instrumentinės (pučiamos arba kankliuojamos), šokamosios arba žaidžiamosios. Smagu, kad prie to prisideda ir Rokiškio R. Lymano muzikos mokykla.

Pradedi kitą girdėti, bet ir savo nepameti

Livija JEGOROVAITĖ ir Viktorija TRUMPAITĖ R. Rudolfo muzikos mokykloje mokosi devintus metus. Abi merginos griežia smuiku, Livija groja dar ir ukulėle, o Viktorija – fortepijonu bei gitara.

– Smuiku griežiate tik klasiką ar mokate ir liaudiškai?

– L. J. Taip, moku, ir „Tramtatulyje“ esu griežusi, ir mokytojos ansambliui kartais pritariu

– V. T. Liaudiškai dar nepradėjau mokytis.

– Koks Jūsų kelias sutartinių link?

– L. J. Pradėjome pernai, kai pasiūlė dalyvauti olimpiadoje. Mokytoja rodė įvairias dvibalses dainas, o aš pasakiau – atsibodo tos dainos, gal pabandome sutartines. Mokytoja Laima sakė, kad bus sunku, bet juk kuo sunkiau, tuo įdomiau.

– Kaip mokėtės, nuo ko pradėjote?

– V. T. Iš pradžių buvo sunku susigaudyti, kaip reikia giedoti. Pirmiausia išmokome žodžius, tada mokytoja sustatė mudvi su Livija labai toli viena nuo kitos – priešinguose klasės kampuose, kad „nesueitume“ į vieną balsą. Toli stovi – kitą blogiau girdi. Kai ausys pradėjo „susigaudyti“, tada artėjom, artėjom, kol sustojome viena prieš kitą. Prireikė 2–3 mėn. O dabar, kai jau žinome, kaip giedoti, daug lengviau – naują sutartinę greičiau išmokstame.

– L. J. Kiekviena gieda savo partiją, kol išmoksta išgirsti save. Išbandėme vieną kitą sutartinę, vis nesusidaužė, nesusimušė garsai, trūko patirties. O tada vis arčiau ir arčiau, kol pradedi kitą girdėti, bet ir savo nepameti.

– Kokių įgūdžių reikia sutartinėms atlikti?

– L. J. Stipraus balso, susidainuoti, klausytis, kaip skamba. Kai ruošiamės rimtam konkursui, visą pamoką vien sutartinę giedame.

– Sutartinėse nedaug žodžių, jie kartojasi, ar neatsibosta giedoti vis tą patį?

– L. J. Mums patinka sutartinių melodija ir ritmo pojūtis.

– O kiek sutartinių jau mokate ir kuri labiausiai patinka?

– V. T. Mokame kokias 3–4, man patinka „Mes dvi sesitėliu“.

– L. J. Gal kokios 5–6 bus, o man visos patinka.

– Ką veikiate karantino metu?

– L. J. Piešiu, skaitau, žiūriu filmus, man patinka fantastika.

– V. T. Šoku, dainuoju, savarankiškai mokausi naują kalbą.

Išskirtinių balsų beieškant

„Dvejines sutartines merginos moka tris, nes jų išlikę nedaug. Tik aštuonios tėra įrašytos. Sutartinių tradicijos perdavimo būdas buvo sakytinis, užrašyta mažai tekstų ir melodijų. Štai aš iš savo giminės perėmiau dvibalsį dainavimą, o sutartinių nebebuvo iš ko perimti. Ankstesniais laikais kanklėmis, armonikomis grojo tik vyrai, sutartines giedodavo tik moterys, įvairius darbus dirbdamos. „Kai vyrai užtraukdavo dainą, net lempos troboj užgesdavo“, – sakydavo mano senelis“, – pasakojo mokytoja Laima Bieliūnienė.

Ji norėtų pamokyti giedoti trejines sutartines, bet tam reikia rasti trečią merginą, turinčią autentišką gerklinį balsą.

„Livija likimo apdovanota puikia klausa ir labai stipriu balsu. Be vargo ji gali dainuoti tiek pirmu, tiek antru balsu. Ji aktyvi, smalsi ir pareiginga. Ilgus metus ieškojau, kas galėtų padėti Livijai dainuoti tokiu pat stipriu balsu. Ir štai pernai Viktorija pati mane susirado, nes panoro dainuoti. Iškart supratau, kad ji turi labai gerą klausą ir stiprų balsą liaudies dainoms. Abi merginos yra smuikininkės, o tai ištobulina klausą. Dvejinių sutartinių giedojimas pasiduoda toli gražu ne visiems. Tai ne vaikų dainos, bet šioms mergaitėms jos patinka. Abi mažakalbės ir tvirtai stovinčios ant žemės, klausantis jų jaučiama darna, archajiškumas ir netgi rūstumas. Iš pradžių kiekvienai teko atrasti savo balso tembrą, išmokti atsilaikyti prieš kitą giedotoją, vis bandančią išmušti iš vėžių. Tos, kurios pajuto sutartinių skonį – nebeatsisakys jo iki gyvenimo pabaigos, nuolat tobulins savo giedojimą“, – pasakojo mokytoja.


Sutartinės – daugiabalsinės lietuvių liaudies dainos. Dar vadintos saugėmis, nes jų atlikimas yra stiprus ir grubokas, tačiau šis terminas baigiamas užmiršti. Lietuviškos sutartinės yra labai specifinės. Joms būdingi aštrūs disonansiniai sąskambiai, sekundos intervalai tarp atskirų balsų ir sinkopuoti ritmai. Lietuvių sutartinių tekstuose labai mažai žodžių, jie kartojasi, gausu garsažodžių, priedainių. Melodijos trumputės ir siauros apimties. Jas sudaro du–penki skirtingo aukštumo garsai. Tačiau įdomiausia sutartinėse – tai ritmas ir harmonija. Ritme dažnai girdimos sinkopės, o harmonija – tai nuolat skambančios sekundos. Todėl sutartinės skamba aštriai ir kaprizingai. Sutartinės yra archajiškas aukštaičių dainavimo stilius. Sutartinės yra vieni seniausių dviejų–trijų balsų polifonijos pavyzdžiai. Joms būdingi 3 pagrindiniai senovinės polifonijos principai: heterofonija, paralelizmas, kanonas ir imitacija. Seniausių užuominų apie sutartines randama XVI a. rašytiniuose šaltiniuose, tačiau pačios sutartinės surinktos XIX–XX a. Sutartinės iš kitų stilių išsiskiria aiškia sinkopuota ritmika, sekundiniu derinimu. Yra nemažai variantų, pagal kuriuos klasifikuojamos sutartinės, viena jų – pagal atlikėjų skaičių: dvejinės sutartinės atliekamos dviejų dainininkų arba jų grupių. Abu balsai vienu metu dainuoja skirtingas melodijas, tačiau dažniausiai tais pačiais žodžiais. Tarp melodijų atsiranda gausybė sekundos intervalo sąskambių. Viena iš dvejinių pavyzdžių yra aukštaičių liaudies daina „Kaip sėjau linelį“.

Vikipedija

Aurika AURYLĖ

Projektą iš dalies remia

azija

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
1 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Dievaži! Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Dievaži!
Dievaži!

Sutartinių besiklausant galima panirti į transą – taip užliūliuoja dainininkės tegul ir aštriais balsais. Bet šiandien lietuviai su lietuvėm, ar seni, ar jauni, nuo jų bėga lyg nuo ugnies. Gal per karantiną turės laiko įsiklausyti?