Pernai Velykų bobutė (priešmokyklinio ugdymo pedagogė Albina Kasparienė) mokė vaikus ridenti margučius. Lopšelio-darželio „Varpelis“ archyvo nuotr.

Atvelykio margučius daužo tik vaikai

Tradiciškai iki Atvelykio reikėdavo aplankyti savo krikštavaikius, apdovanoti juos margučiais, skanėstais ir kitomis dovanomis. Per Velykas laikas leidžiamas tarp šeimos narių ar artimiausių draugų, o Atvelykis – proga pasibūti su tolimesniais giminaičiais, bendruomene. Šią dieną vėl dažomi kiaušiniai, ridenami margučiai, supamasi. Per Atvelykį kiaušinius daužo tik vaikai. Anksčiau kaime po velykinių kiaušinių dažymo likusių dažų, svogūnų lukštų, ąžuolo žievės, vantų lapų mirkalų neišpildavo, laikydavo puodą visą savaitę ir per Atvelykį nudažydavo visus kiaušinius, kuriuos per savaitę sudėjo vištos.

Senovėje visą Velykų savaitę laikas buvo leidžiamas su šeima, lankomi giminės, poilsiaujama. O štai praėjus Atvelykiui, prasidėdavo didieji pavasario darbai.

Svajonė – atgaivinti seną skambančią tradiciją

Mokytoja Laima Bieliūnienė prisipažino svajojanti apie senųjų tradicijų atgaivinimą: per Atvelykį Rokiškio tikintieji į bažnyčią galėtų rinktis pasipuošę tautiniais drabužiais, o vaikai atsineštų švilpynių, švilpukų. „Svajoju, kad dekanas jiems leistų bažnyčioje čiulbėti ulbėti kaip paukšteliai čiulbuonėliai – taip būdavo kadaise“, – sakė mokytoja.

Pasak L. Bieliūnienės, vis labiau įsigalint pavasariui, atgimstant gamtai, kartu su saulės šiluma laukiame širdžiai mielos, skambios paukščio giesmės ir nesvarbu, jog kartais tas paukštis nulipdytas iš molio – svarbu apie ką jis gieda, ką nori mums papasakoti. Švilpynė, jos teigimu, – senas lietuvių liaudies muzikos instrumentas iš molio, karklo žievės, nendrių, naudotas piemenų, ganiusių gyvulius.

Kiaušiniauti, velykauti

Apie Atvelykio tradicijas nėra žinoma labai daug, galime tik spėlioti. Atvelykis daugiau kaip Velykų aidas. Per Užgavėnes žmonės eidavo per kaimą su kaukėmis, o per Velykas ir Atvelykį vaikai – kiaušiniauti, velykauti.

Knygoje „Lietuvių kalendorinės šventės“ rašoma, kad Rokiškyje kiaušiniautojai sakydavo: „Aš mažas bernelis, kaip pupų pėdelis, sėdėjau ant kelmelio. Jojo Viešpats Jėzus, numetė rūtų kvietkelį, ne dėl manęs vieno, dėl viso svieto. U-tu-tu nušalau. Nuėjau ant šv. Joną, davė man šiaudų žiponą; nuėjau ant Jeruzolimo miestą, davė kiaušinių ir sviesto.“

Senovėje kiaušiniai būdavo aukso vertės – jei piemenukas gaudavo dovanų du margučius, jausdavosi laimingas. Prisirinkę kiaušinių tikrindavo, kieno stipresni, ridendavo. Margučių ridenimas simbolizuoją žemės pabudimą iš žiemos miego. Veliuonoje sakydavo, kad „pavalgius pirmosios Velykų dienos rytą, maisto likučius reikia laikyti ant stalo visą savaitę, iki Atvelykio, kad visus metus būtų skalsa“.

Ugdymo kryptis – etnokultūra

Šiemet ir Atvelykį švęsime netradiciškai – namuose. Tai puikus laikas pasigilinti į lietuvių liaudies papročius ir tradicijas.

Virtualioje erdvėje kalbinau skambiausią ir muzikaliausią pavadinimą turinčio Rokiškio lopšelio-darželio „Varpelis“ meninio ugdymo mokytojas Jurgitą Raugienę ir Ingą Šablinskienę.

„Varpelio“ viena iš pasirinktų ugdymo krypčių – etnokultūra. Čia sukurtos visos būtiniausios vaikų ugdymo sąlygos: etnografinis muziejus, gamtos mokslų tyrinėjimų erdvė, kūrybinės dirbtuvėlės. Suburta pedagogų, tėvų ir vaikų kapela, veikia etnobūrelis.

Pasak mokytojų, „Varpelis“ atrinko, kurios tradicijos atitinka įstaigą lankančių vaikų etnokultūrinę patirtį, ir į tai atsižvelgęs pritaiko gyvenamosios vietos senąsias tradicijas. „Atspindime savo etnografinio regiono tarmę, tautosaką, tautodailę, darbų tradicijas, valgius, lankytinas istorines, kultūrines ir gamtines vietas, kitus ypatumus“, – pasakojo I. Šablinskienė.

Šiemet Velykėlės kitokios

Pasak „Varpelio“ mokytojų, lopšelyje-darželyje sukurtas kalendorinis ratas, į kurį sutelpa visos tradicinės šventės. Ratas suprantamas kiekvienam vaikui. Kai kurias šventes švenčiame kas dveji metai, bet vaikų Velykėles – kasmet. „Tai mūsų visų mėgstama pavasario šventė. Per Atvelykį tikimės gero oro, kad šventę galėtume surengti lauke. Turime tam puikią erdvę – kiemelį prie namuko. Mūsų šventėse dalyvauja įvairūs personažai. Pernai į vaikų Velykėles užsuko vilkas, lapė, šarka, pempė, kiškienė, pro šalį skubėjusi Velykų bobutė“, – pasakojo J. Raugienė.

Per Velykėles „Varpelio“ vaikai sukasi lietuvių liaudies rateliuose, šoka, žaidžia žaidimus, pasakoja aukštaitiška tarme, ridena ir daužo margučius. „Supimasis skirtas jaunimui, stengtasi išsisupti kuo stipriau, pakilti kuo aukščiau, kad linai duotų gerą derlių. O mažesniuosius tėvai gali sūpuoti sunėrę rankas“, – sakė I. Šablinskienė.

Šiuo metu „Varpelio“ auklėtojos su vaikais ir jų tėvais bendrauja virtualiai. „Ruošiame vaikams muzikines užduotis, atitinkančias jų amžių. Artėjant Velykėlėms, parinkome tematiškai susijusius muzikinius kūrinius“, – sakė. J. Raugienė

Namų dirbtuvėlėse – gamtos medžiagos

Ką dar karantino metu mokytojos siūlo šeimoms nuveikti namuose?

„Varpelyje“ įrengtos kūrybinės dirbtuvėlės ir sukurtos įvairios edukacinės programos. Viena jų – „Mūsų margutis“. Deja, darželio dirbtuvėlėmis karantino metu naudotis negalima, todėl pedagogės rekomenduoja namuose skirti kampelį šeimos kūrybinėms dirbtuvėlėms. Čia verta pabandyti padirbėti su moliu, augalais, kita gamtine medžiaga ir jos pakaitalais: modelinu, plastilinu, popieriumi ir kt.

Medžio žievė puikiai tiks loveliui margučiams ridenti. Iš medžio žievės net muzikos instrumentus galima pasigaminti. Aišku, netradicinius. Tai bus natūralūs gamtiniai instrumentai, skleidžiantys garsą patys iš savęs: tarškynės, barškučiai, brauktukai ir pan. Iš žievės pasidirbintų instrumentų skambesys išgaunamas stuksenant, braukiant, naudojamos abi pusės. Kartais vaikai patys sugalvoja, kaip jais groti. Jie kūrybingi, jų fantazijai nėra ribų.

Pasak mokytojų, darželio vaikai labai mėgsta groti moliniais švilpukais. „Mes muzikuojame net senoviniais rakandais. Tam tinka senovinis lyginimo prietaisas,  maža lazda, vadinama „ritiniu“, ir gofruota lenta, turėjusi daug pavadinimų – „rublis“, „šonkaulis“, – pasakojo I. Šablinskienė.

Krikšto tėvai – antrieji tėvai

Iki Atvelykio krikšto tėvai turėdavo pasveikinti ir apdovanoti savo krikštavaikius. Vaikai irgi gali sukurti sveikinimus savo krikšto tėvams, seneliams ar giminaičiams, mokytojams, draugams, kitiems jiems svarbiems žmonėms, su kuriais šiuo metu gali bendrauti tik virtualiai. Sveikinimai, atvirukai gali būti irgi virtualūs.

Šeimos Velykų istorija

Šeimoms, leidžiančioms laiką namuose, „Varpelio“ mokytojos duoda dar vieną kūrybinį patarimą: sukurti šeimos velykinę istoriją arba Velykų knygelę. „Ji gali būti rašyta ranka arba elektroninėje erdvėje, su nuotraukomis ar piešiniais. Tai bus puikus prisiminimas, šeimos metraštis. Juk tai labai svarbus ir brangus procesas – visa šeima kuria kartu – taip ir gimsta bendrystė“, – apie namų karantino šviesiąsias puses kalba mokytojos ir primena, kad dar ne laikas atverti duris.

Aurika AURYLĖ

Projektą iš dalies remia

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie