Folkloro ansamblio „Gastauta" archyvo nuotr.

Rasos – senoji lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė, dar vadinama Kupolės, Saulės švente. Atėjus krikščionybei, sutapatinta su švento Jono diena ir pavadinta Joninėmis. Pamažu nyko senoji šventės prasmė, tačiau pagrindiniai elementai išliko – ypatinga reikšmė teikiama vandeniui, augmenijai, ugniai. 1881 m. Rasas ant Rambyno kalno atgaivino filosofas, rašytojas Vilhelmas Storosta (Vydūnas). 1967 m. Kernavėje šventę ėmė švęsti „Romuva“ (senovės baltų religinė bendrija). Nors paprastai šiandien Rasos vadinamos krikščionišku Joninių vardu, yra siekiančiųjų atsiriboti, švęsti Rasas, tęsti senąsias tradicijas. Tokių mažuma. Apie šios šventės prasmę, kurią bando perimti Joninės, kalbėjomės su Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centro folkloro ansamblio vadove Nida Lungiene ir baltų tikėjimo propaguotoja, etnokultūrininke Egle Samulyte.

Perėmė „Gastauta“

Mūsų rajone romuviečiai Rasas švęsdavo prie Sartų ežero. Rokiškyje 1981 m. gruodžio mėnesį suburtas folkloro ansamblis „Gastauta“. Taip susiklostė, kad nuo devintojo dešimtmečio pradžios šventimo tradiciją perėmė „Gastauta“ ir jai vadovavęs Algirdas Svidinskas. Dabartinė ansamblio vadovė Nida Lungienė prisimena: „1989 m. atvažiavau dirbti į Rokiškį. Tais metais Rasų šventė vyko prie Keležerio ežero. Paskui esame šventę Trumponių kaime prie Aleksandravėlės. Tai nebūdavo masinės šventės, tiesiog susiburdavo bendraminčiai, apsijungdavo folkloro ansambliai, važiuodavome vieni pas kitus.“

Kodėl nutrūko?

Paskutinės „Gastautos“ Rasos švęstos 1995 m. Pasak N. Lungienės, tokia situacija susidarė dėl kelių priežasčių. Svarbiausia buvo ši: kuo toliau, tuo smarkiau folkloro ansamblius pradėjo spausti kultūros centrų vadovai, kad jie reikalingi Joninėse. „Pamatėme, kad blogai. Jei organizuojame Rasas, tai visa šventė su pasiruošimu trunka beveik parą. Kitą dieną Joninėse koncertuoti tiesiog fiziškai sunku“, – prisiminė vadovė.

Paskui atsirado problemų dėl šventimo vietų, mat laukai tapo privačia nuosavybe, šeimininkai nesutikdavo įsileisti į nešienautas pievas. Buvo atvejis, kada A. Svidinsko laikais ansamblio vyrai pirmiau važiavo šienauti pievos, kad vėliau galėtų toje vietoje švęsti. Laikui bėgant, iškilo naujų problemų – ansamblio jaunimas sukūrė šeimas, augino mažus vaikus, tad išvažiuoti darėsi vis sunkiau.

Kuriamas filmas

Anot N. Lungienės, norėdami „gražiai užbaigti etapą“, 1995 m. jie sugalvojo Rasas nufilmuoti. Rokiškėno Gintauto Dainio filmuota medžiaga guli „Gastautos“ archyve, ji perkelta į DVD. Iš jos sumanyta sukurti filmą, prie kurio darbuojasi Darius Baltakys. Deja, prieš 25 metus filmuoti kadrai „apkramtyti“, kai kur „netraukė“ video, tad rokiškėnai įrašų pasiskolino iš zarasiškių, mat Zarasų kultūros centro folkloro ansamblis „Seluona“ (vad. Rima Vitaitė) 1995-aisiais kartu su „Gastauta“ (vad. N. Lungienė, Giedrius Viduolis) ir organizavo Rasas. „Prikelsim ir paleisim į eterį“, – džiugiai reziumavo N. Lungienė.

Sakralumas – tik prisiminimuose

Labai svarbi senųjų švenčių dalis yra pasiruošimas joms. Šiais laikais apie tai pamirštama arba susikoncentruojama tik į šventę. Pasiruošimas suteikia sakralumo.  N. Lungienė nostalgiškai pasakoja, kad į Rasų šventimo vietą dalyviai suvažiuodavo apie pietus ar net iš ryto. Vyrai ruošdavo laužą, stebulę, sukaldavo vartus. Moterys  vainikais apipindavo vartus, šakotą kupolę, šiaudais aprišdavo stebulę ir vežimo ratus, kuriuos naktį ridendavo nuo kalno. Darbo pakakdavo iki vakaro. Po darbų išsiprausdavo, apsirengdavo tautinius rūbus.

Šventė prasidėdavo prie vartų. Vienas ratelis eidavo apkabinęs vieną vartų ašį, kitas – kitą. Vartų vidury susitikusi pora pasibučiuodavo. Prie vartų, įeinat į sakralią šventės vietą, būdavo simboliškai apsiprausiamas veidas ir rankos.

Apeigose svarbu vanduo, ugnis, laužai, saulė, rasa. Dalyviai ant galvų dėdavosi jau dieną nusipintus vainikus, merginos rinkdavosi lauko žolynų puokštes norėdamos išsiburti, netekėjusios merginos, stovėdamos nugara į kupolę, mesdavo nuo galvos nusiimtą vainiką – iš kelinto karto jį pavykdavo užmesti, po tiek metų lemta ištekėti. Saulės palydėjimas, laužas, uždegtos stebulės, dainos, sutartinės ir šokiai iki paryčių, saulei tekant nuo kalno ridenami šiaudais aprišti vežimo ratai, į vandenį paleisti merginų vainikai, kurių traukti brisdavo vyrai – visa tai kartu su tam momentui skirtomis dainomis, sutartinėmis ir šokiais sukurdavo nepakartojamą atmosferą be jokio alkoholio. Šventusieji namo grįždavo maloniai pavargę ir iš naujo atgimę.

Tačiau vieną apeiginį momentą – laukų apėjimą – tekdavo atmesti. „Nes ne mūsų rugiai, ne mūsų laukai, tiesiog praleisdavome, nevaidindavome“, – akcentavo N. Lungienė ir pridūrė, kad šventimo vietą tekdavo sutvarkyti patiems.

Rasas švęsdavo bendraminčiai, tačiau pasitaikydavo ir pašalinių. Jie mandagiai, kultūringai įsijungdavo į šventę. Jei kas nors drįsdavo atbirbti motociklais ir triukšmauti, tai arba nuščiūdavo ir prisitaikydavo, arba turėdavo rūkti lauk. Bet dažniausiai pasilikdavo, nes susidomėdavo, kas čia vyksta.

Kur ieškoti paparčio žiedo?

Šiandieninių tradicinių švenčių dalyviai ateina tik paspoksoti, pažiūrėti reginio.  Tokią mintį rutulioja abi pašnekovės ir pabrėžia rengimąsi šventei bei dalyvavimą joje.

„Dėl ko Užgavėnės žiūrovams nebūna smagios? Nes jie laukia spektaklio. Spektaklio neturi būti. Tu privalai dalyvauti pats ir į šventę ateiti blaivus. O ką mes matome per Jonines? Tai masinio gėrimo šventė. Kitaip Joninių nevadinu. Tokiomis tapo visos masinės šventės. Jei žmogus pats padėtų įrengti tą sakralią šventės vietą, paskui jos neterštų gėrimais, riksmais ar pan. Didžiausia blogybė, kad į Jonines ateinama kaip į spektaklį – pažiūrėti, bet ne dalyvauti. Tada blogai, nes, matote, neišvydo nieko naujo… O kas gali būti naujo? Ta pati šventė, tas pats dainų repertuaras. Anksčiau žmonės mokėjo džiaugtis ruošdamiesi, dainuodami ir šokdami be alkoholinių gėrimų, todėl šventė praeidavo sakraliai“, – sakė Nida.

„Būtinai turi dalyvauti pats. Jei švęsi triukšmingai, tik su trankia muzika, tai bus ne šventė, o eilinis vakarėlis, skirtas kūnui išprakaituoti. Tai kam tada vadinti Joninėmis? Reikia ir trankios muzikos, tačiau pirmiau pajusk, kad tai energetiškai svarbi naktis, skirta žmogaus dvasiai, ne fiziniam kūnui. Paparčio žiedas  simbolizuoja visažinystę. Miške jo nerasi. Jo reikia ieškoti savo dvasioje, sieloje, ne papartyne“, – dėstė E. Samulytė.

Kupolės iš „dyvinų“ laukų

Pasak Eglės, laikas eina ratu. Keturios pagrindinės šventės – Kalėdos, Velykos, Rasos, Ilgės – yra atsvara viena kitai. Rasas būtinai reikia švęsti, nes taip pagerbiami augalai, vanduo ir ugnis. Žolynai tuo metu turi didžiausią energetinę galią. Ne veltui žolininkės renka juos likus dviem savaitėms iki Joninių ir trumpąją naktį (išskyrus subręstančius vėliau). Augalai suteikia gyvastį, naudojami maistui, grožiui, kaip vaistas. Kupoles visiškoje tyloje reikia rinkti ne iš devynių laukų, o iš „dyvinų“ – nepaprastų, stebuklingų – laukų. Eglės manymu, tai, matyt, neteisingas vertimas iš mūsų senosios kalbos. Kupolės keliamos ant stebulės, jomis iškaišomos namų kertės, kad išvalytų energetiką. Protėvių palikimas sako, kad iš kupolės susirinktos vaistažolės veiksmingos septynerius metus.

Prievarta neteks mokytis taisyklių, jeigu…

Etnokultūrininkė E. Samulytė sako, kad augalo gyvenimas atspindi žmogaus gyvenimą, o darnaus gyvenimo receptų nereikia toli ieškoti. „Kada būna vaiko pavasaris? Kai jis kūdikis, paskui paauglys. Kol žmogus nesubrendęs, jis negali pradėti naujos gyvybės. Dabar viskas sujaukta. 13–14 metų mergaitė negali turėti vaikų, juk ir augalas, turintis žydėti per birželį, nepražysta balandžio mėnesį. Dabar liaupsinamas lytinis švietimas. Bet reikėtų ne šviesti, kokias apsisaugojimo priemones įsigyti, o aiškinti, kad tokį gyvenimą turėtų pradėti tik fiziškai, emociškai, mentališkai, psichologiškai subrendęs žmogus. Kada žmogaus vidurvasaris? Kai jis sulaukia pilnametystės, augina vaikus, tada jis darbingiausias, kūrybingiausias. Kada gražiausias, vešliausias augalo sužydėjimas? Joninių taške. Kai žinai šituos gamtos dėsnius, nereikia atskirų taisyklių, kaip gyventi. Vanduo simbolizuoja moteriškąjį  pradą, ugnis – vyriškąjį. Rasos šventės prasmė – sujungti į visumą abi energijas. Pasaulis atsirado iš gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos, vyro ir moters. Vienas dalykas negali egzistuoti. Šita šventė skirta žmogaus dvasiai, atsinaujinimui, suvokimui, kad esame du pradai, kuriuos reikia sujungti į vieną. Mes esame gamtos dalis. Turime išmokti gyventi darnoje. Visa prasmė – harmonijos, pusiausvyros atradimas. Kai žinai, už ką atsakingas, nereikia jokių priverstinių taisyklių gyvenime“, – regis, paprastas tiesas konstatuoja Eglė.

Palinkėjimas

Rasų šventimo tradicija nutolo, tačiau pagrindinius jų akcentus išsaugojo Joninės. Kaip jas švęsti? „Per šventes nesusipykite, ištverkite be konfliktų, keiksmažodžių, nes energetiškai užsiprogramuojate keliems mėnesiams į priekį, net metams. Visų kalendorinių švenčių pagrindinis akcentas – aš programuoju savo gyvenimo kokybę ateinančiam laikotarpiui iki kitos šventės. Kalėdas puikiai akcentuojame kaip atraminį tašką, o kodėl taip nesielgiame su kitomis šventėmis? Per Jonines užsiprogramuoji iki Kalėdų laikotarpio. Pirmiau atlikite sakralų motyvą, ateikite bent jau nusipynę vainikus, o tada šokite ir dainuokite. Jei pynei vainikus, dainavai, sėdėjai prie ugnies, jutai šventės esmę ir prasmę, tikrai seksis ir kiti reikalai“, – palinkėjo Eglė.

Apie Rasas – iš „Gastautos“ lūpų

Išliko tradicija Rasas švęsti Kernavėje, Rumšiškėse, Verkių parke, Molėtų etnokosmologijos muziejuje… Tačiau, jei nemėgsti folkloro, smagiau pasiausti Joninėse. Birželio 24-osios vakare rokiškėnai turi progą dalyvauti Rasų šventės tradicijų pristatyme „Oi ta ta, kupole graži“. Jį ruošia „Gastauta“. Šiuo pristatymu L. Šepkos parke pradedamos tradicinės „Vasaronės“.

Projektą iš dalies remia:

Prie Dirdų

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
1 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Algirdas Svidinskas Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Algirdas Svidinskas
Algirdas Svidinskas

Puikios būdavo Rasos.