Prie Dirdų

Padėk, Dieve, atsikelti…

„Pasnigta, šalta, lyja, tamsu, slidu. Einu su dviem ryšuliais knygų rankose keliu. Paslydau, nugriuvau ir atsikelti negaliu. Pro šalį skrieja gražios, prabangios mašinos. Nė viena nesustojo, niekas neišlipo padėti. O aš guliu pakelėje. Ir meldžiuosi: „Padėk, Dieve, atsistoti.“ Ir pagalba atėjo. Priėjo žmogus, pakėlė mane, sako, mesk tu tas knygas. Negaliu. Prie tilto, jungiančio Lietuvą ir Rusiją, vėl pargriuvau. Atsistoti padėjo rusų kareiviukas. Einu toliau. Šlapias paltas net slegia prie žemės. Taip ir eidavau dirbti…“ – apie savo dvidešimties metų kasdienybę, keliones į Kaliningrado sritį mokyti tenykščių lietuvių vaikų gimtosios kalbos, pasakojo mokytoja.

Vanda Vasiliauskienė teigia, kad jos pirmoji mokytoja, sakiusi, kad pedagogo kelias yra labai sunkus, išpranašavo ateitį.
Vanda Vasiliauskienė teigia, kad jos pirmoji mokytoja, sakiusi, kad pedagogo kelias yra labai sunkus, išpranašavo ateitį.

Išsaugoję tautiškumą

Vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jauna valstybė susirūpino lietuviais, esančiais už jos ribų. Karaliaučiaus srityje jų buvo gausu. Daugelis, kaip pasakojo V. Vasiliauskienė, tremtinių šeimos, užaugę jų vaikai, įleidę šaknis svetimoje žemėje. Sovietmečiu, paleistiems iš tremties vietų, jiems buvo draudžiama grįžti į tėvų žemę, todėl jie kūrėsi namus ten, kur Lietuva, atrodytų, ranka pasiekiama – Latvijoje, Karaliaučiaus srityje.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šie žmonės turėjo galimybę grįžti į protėvių kraštą. Tačiau ja pasinaudojo nedaugelis. Kodėl? V. Vasiliauskienė pasakojo, kad daugelis lietuvių šeimų savo darbu sukūrė gražius namus, ūkius ir tiesiog nebepanoro iš naujo kurtis. Juk Karaliaučiaus srityje iki šiol sakoma: „Kur bepasisuksi, ten – lietuvis.“

Nors ir apsisprendę likti Rusijoje, lietuviai neketino apleisti savo kalbos, tikybos. Mažosios Lietuvos lietuvninkai buvo protestantai, jų dabar mažai likę, tačiau į ją atvykę lietuviai katalikai Martyno Mažvydo, Kristijono Donelaičio palikimą priima kaip savo. „Čia Mažvydo, čia Donelaičio žemė“, – sako V. Vasiliauskienė. Ir protėvių kalba jiems nesvetima. Daugelis ja tebekalba. Tik rašyti nebemoka.

Noras kalbėti lietuviškai – didžiulis. V. Vasiliauskienė neslėpė – valdžios nustatytų pamokų skaičiaus jai neužteko, viršydavo jį kelis kartus. Mokytis ateidavo ir suaugusieji: jie puikiai kalbėjo savąja kalba, tačiau nemokėjo skaityti ir rašyti. Netgi rusų tautybės žmonės, ypač vaikai, eidavo į lietuvių kalbos pamokas. Jos buvo tokios populiarios, kad netrukus patraukė vietos švietimo sistemos valdininkų dėmesį. „Atvažiavę tikrintojai barė, kam aš pamokų skaičių viršiju. Po įspėjimo pamokas retinau, bet nustatytą skaičių, žinoma, vis tiek viršijau“, – pasakojo mokytoja.

Norėjo, bet nesugebėjo išprašyti

Kaip Rokiškio mokytoja atsidūrė Karaliaučiaus srityje? „Buvo toks metas: mokytojai buvo kviečiami į Karaliaučių mokyti vietos lietuvius gimtosios kalbos. Norinčiųjų nebuvo daug. Važinėjome po universitetus, kvietėme jaunus specialistus. Aš lankiausi Šiaulių universitete. Susidomėjo dvi mokytojos, tačiau jos, pamačiusios, kokiomis sąlygomis teks dirbti, grįžo namo“, – pasakojo V. Vasiliauskienė.

Ir jos pačios Jasnos kaime, į kurį nuvyko mokytojauti, niekas išskėstomis rankomis nelaukė. Atvirkščiai, vietos žmonės, mokyklos vadovas bandė sudaryti kuo nepatrauklesnį kaimo įspūdį, kad viešnia apsisuktų ir grįžtų, iš kur atėjusi.

„Mokyklos direktorius tiesiai šviesiai pasakė: iš kur čia atsiradai? O po to ėmė gąsdinti, kad už 30 rublių algą neišgyvensiu. Žinoma, kad aš jam nė neužsiminiau, jog Rokiškio rajono savivaldybės Švietimo skyrius pagal susitarimą su Švietimo ir mokslo ministerija man mokėjo algą už 18 pamokų“, – dvidešimt metų trukusios viešnagės Karaliaučiaus srityje pradžią prisiminė mokytoja. Nemaloniai sutikta, ji nepasimetė: „Sakiau, iš taip toli atvažiavau, labai pavargau, bent pailsėti norėčiau. O mokyklos sekretorė ir sako direktoriui: „Ji tikrai neišvažiuos iš čia.“ Taigi nuvedė mane į mokytojų namą – triaukštį pastatą. Kambarys tuščias, tik kampe stovi labai graži vokiška krosnis. Virtuvėlėje – tik dujinė viryklė. Na, pamaniau, visai neblogai, dujų balioną nusipirksiu ir bus galima gyventi. Moksleiviai atnešė palaikį stalą, tokį, kokie būna mokyklų valgyklose, lovą su išgulėtu tarsi lopšys čiužiniu. Ir aš nesiskundžiau: ir dirbti, ir kojas ištiesti turėsiu kur.“

Betemstant darėsi neramu: o jei kas pabels į duris… Juk neramūs laikai, žmonės nepažįstami. „Ir tarsi nusitariau: beldimas į duris. Sukaupusi drąsą, atidariau jas. Atėjo toji mokyklos sekretorė: ji, pamelžusi karvutę, atnešė šilto pieno, blynų iškepė“, – pasakojo V. Vasiliauskienė.

Smulkaus sabotažo atvejų pasitaikė ir daugiau. Mokytojų namas buvo šildomas malkomis. Kiekvienam pedagogui jų atveždavo, tik V. Vasiliauskienę malkų vežėjai vis aplenkdavo… O jau ruduo, žiema artėja… Nėra nei kaip sušilti, nei kur šlapius drabužius, avalynę išdžiovinti. „Einu sau į mokyklą, o prie jos rogėse, pilnose malkų, vyras sėdi. Jis paklausė manęs, ar ne mokytoja būsiu. Pasirodo, tas malkas iš Šilutės atvežė. Gerus dvidešimt penkis kilometrus“, – pasakojo mokytoja.

Daug kartų pagalius į ratus steigiant lietuvišką mokyklą kaišiojo ir vietos švietimo skyriaus vadovė. „Ji – ukrainietė. Matyt, jai skaudu buvo, kad ne ukrainiečiai, o lietuviai savo mokyklą kurti nori“, – prisiminė V. Vasiliauskienė.

O kiek vargo buvo pastato mokyklai beieškant. Antai, rado vieną tinkamą, bet „staiga“ paaiškėjo, kad jis… parduotas. Kitas būtų tikęs, bet statybos inspektoriams pasirodė begriūvantis. Galop buvo rastas trečias tinkamas statinys, bet šis neįtiko sanitarinės-epidemiologinės stoties darbuotojams: esą ten kadaise buvo saugotos pavojingos medžiagos. „O mes, lietuviai, juokavome: pasižiūrėkite, kaip mus Karaliaučiaus valdžia myli: savi žmonės dešimtmečius prie to pavojingo pastato gyveno, ir nieko… O baisu, kad jis lietuviams nepakenktų“, – juokėsi mokytoja.

Ir tokių smulkmenų, kuriomis vietos valdžia prikišamai rodė, kad mokytoja čia nereikalinga, buvo nemažai. Juk išvaryti, kaip ji sako, negalėjo, vadinasi, tikėjosi, kad nebeapsikentusi smulkių kiaulysčių gausos ji pati išvažiuos į Lietuvą ir nebegrįš. Bet neišvyko. Laikė, kaip pati sako, pareigos jausmas ir noras, kad Karaliaučiaus srityje būtų kuo daugiau lietuviškai kalbančių žmonių.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis mokytojai Vandai Vasiliauskienei buvo gaivaus oro gurkšnis. Nuotraukoje ji sako kalbą Sąjūdžio mitinge Rokiškyje.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis mokytojai Vandai Vasiliauskienei buvo gaivaus oro gurkšnis. Nuotraukoje ji sako kalbą Sąjūdžio mitinge Rokiškyje.

Pelnė net komunistų pagarbą

Kaip buvo sutikta Karaliaučiaus krašte, V. Vasiliauskienė aprašė savo knygoje „Godų duženos tikrovėje“: „Jaučiau – nebus lengva, bet ryžausi… Pirmoji diena mokykloje neapvylė. O džiaugsme! Aktų salė pilna mokinių!.. Paprašiau direktoriaus pavaduotojos sudaryti pilną lietuvių vaikų sąrašą. O ji man liepė pasiimti visus lietuvius ir vežtis juos į Lietuvą… Kai į direktoriaus kabinetą susirinko lietuvių vaikų tėvai, direktoriui akys iššoko ant kaktos. Paleido žodžių tiradą: „Jūs, avantiūriste, nesąmones krečiate. Jūs, tėvai, negausite darbo, jūsų vaikų nepriimsiu į mokyklą!.. Netrukus švietimo skyriaus vedėja atsiuntė direktoriui raštą, kuriame pranešė: gautas skundas apie mano nusikalstamą veiklą, man gresia baudžiamoji byla.“

Rusijos Federacijos baudžiamuoju kodeksu jai grasinta ne kartą. Ir ne tik juo. „Buvo Vyšniovkoj toks mokyklos direktorius. Raudonas raudonas, pirmarūšis komunistas. Kaip jis pyko, kad Lietuvos komunistų partija nuo TSKP atsiskyrė. O aš jį raminau – ko gi pyksti, jie visi yra komunistai. Kartą tas žmogus man prasitarė, kad buvo slaptas susirinkimas, kuriame tartasi mane „ubrat‘“ (nuimti, patraukti – rus.). Tas direktorius kaip šoko į tribūną, ėmė šaukti. „Mūsų vaikus moko, po Lietuvą vežioja, o jūs – „ubrat“?! Taip ir sužinojau, kiek grėsmės aš keliu vietos valdžiai“, – sakė V. Vasiliauskienė.

Ji prisipažino, kad kartą iš tiesų buvo bandyta ją „ubrat“: ją, grįžtančią iš darbo, persekiojo automobilis, apakino šviesomis ir taikėsi suvažinėti. Laimė, pasirodė grupė žmonių, kurie, pamelžę karves, grįžo iš laukų keliu. Prie liudininkų V. Vasiliauskienės persekiotojai nedrįso įvykdyti savo užmačių.

Vėliau į persekiojimą jau įsijungė ir srities valstybinės institucijos. Į Karaliaučiaus sritį V. Vasiliauskienė paprastai vykdavo autobusu. Kertant sieną jį tikrindavo Rusijos pareigūnai. „Jie įlipdavo dviese. Vienas stovėdavo autobuso priekyje, kitas gale. Galinis priekiniam sako: „Ona jest‘“ – (ji yra – rus.). O priekinis atsako: „Vižu“ (matau – rus.). Išsiveda mane neva dokumentų patikrinti. Ir laiko pusvalandį. Autobusas stovi, laukia. Keleiviai, žinoma, pyksta, jie namo nori. Klausiu pasieniečių, kodėl mane taip ilgai laiko. Sako, nieko tokio, įprastas reikalas, mano pavardė neva kažkuo užkliuvo. Pavyko išsikviesti pamainos viršininką. Jo klausiau, kas atsitiko. Tas vėl aiškina, kad nieko tokio, čia dėl pavardės užlaikė ir leidžia važiuoti toliau. Ir tokių nesklandumų buvo ne vienas“, – pasakojo V. Vasiliauskienė.

Dar daugiau nemalonumų ji sulaukė dėl savo laikraščio „Naujoji Aušra“. Jį savo lėšomis ir jėgomis leido V. Vasiliauskienės šeima: ji, sūnus, marti ir anūkas. 14 metų leidžiamas laikraštis nuo keturių puslapių išaugo iki dvylikos ir pasiekdavo viso pasaulio lietuvių bendruomenes. Bet ir vėl V. Vasiliauskienė „užkliuvo“: srities pareigūnai apkaltino ją, kad laikraštis – nelegalus. Mat jo tinkamai neregistravusi. „Laikraščio leidėja – „Birutės“ draugija. Jos įstatuose numatyta galimybė leisti laikraštį, taigi nieko neteisėto nedariau. O už tai man buvo grasinama baudžiamąja byla. Kreipiausi tiesiai į srities gubernatorių. Nuo to laiko mane nusprendė palikti ramybėje“, – sakė ji. Laikraščio temos būdavo lietuvybė, Lietuvos bei Karaliaučiaus krašto istorija. „Vadinasi, gaivindama lietuvybę šiame krašte, buvau it rakštis…“ – nutęsė mokytoja.

Devyniasdešimtmečio proga už Vandos Vasiliauskienės sveikatą buvo aukojamos šv. Mišios Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje. Redakcijos archyvo, V. Kazlausko ir Rokiškio krašto muziejaus nuotr.
Devyniasdešimtmečio proga už Vandos Vasiliauskienės sveikatą buvo aukojamos šv. Mišios Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje. Redakcijos archyvo, V. Kazlausko ir Rokiškio krašto muziejaus nuotr.

Algą pamiršo… metus

Didelio entuziazmo puoselėti lietuvybę Karaliaučiaus krašte nerodė ir Lietuvos valdininkai. Kiek į juos V. Vasiliauskienė besikreipdavo, vis išgirsdavo standartinę frazę „trūksta lėšų“. Jų „trūko“ taip, kad algą mokytojai mokėti buvo „pamiršę“ metus. O ir kuklias išlaidas kelionei padengdavo tik kartą per kelis mėnesius. Kovodama dėl paramos lietuviškoms mokykloms, V. Vasiliauskienė kreipėsi ir į tuometinį premjerą, kraštietį Algirdą Mykolą Brazauską. „Bet jis manęs nenorėjo girdėti. Kai paklausiau, kodėl nepadeda steigti lietuviškas mokyklas, jis tiesiog nuėjo“, – prisiminė pašnekovė.

Nepaisant visų iššūkių, išgyvenimų, paklausta, ar dar kartą ryžtųsi atiduoti lietuvybės puoselėjimui 20 metų, V. Vasiliauskienė nedvejodama sako „taip“. Ir priduria, kad, įgijusi neįkainojamos patirties, dabar sugebėtų savo tautos labui nuveikti dar daugiau. „Skaudu tik, kad lietuviais gimę vienas kitą patys smaugiam“, – sakė ji.

Karaliaučiaus krašto lietuviai mokytojos akimis

Kokius ji prieš dvidešimt metų sutiko Karaliaučiaus lietuvius? Pašnekovė teigė, kad lietuvybė ir katalikų tikėjimas jų šeimose perduodami iš kartos į kartą. Tarpusavyje, šeimose kalbama dažniausiai lietuviškai. Išvyka į sekmadienines šv. Mišias tuomet taip pat būdavusi šventas reikalas. Viena moteris specialiai važiavo gimdyti į Lietuvą, kad tik vaikas būtų lietuvis, pase galėtų įrašyti jo tautybę. Lietuvių šeimose tuomet mažylių gimdavo mažokai, mat dauguma šeimų jau buvo vyresnės, augino 13–14 m. paauglius.

Vietiniai juos kaip ir dabar pravardžiuodavo „labusais“, juokdavosi, kad per juos nė pasisukti nėra kur. Tačiau ir gerbė: lietuviai garsėjo darbštumu, kūrė stiprius ūkius. Didesnių pretenzijų ir reikalavimų srities valdžiai lietuviai nekėlė, kol neatsirado galimybės steigti lietuviškas mokyklas. Jos sulaukė didelės sėkmės. Nors ir vaikai, ir suaugusieji lietuviškai kalbėjo neblogai, tačiau skaitančiųjų, rašančiųjų buvo maža. „Teko ir vaikus, ir suaugusius mokyti nuo pat pradžių, nuo abėcėlės. Padėti jiems iš karpomojo raidyno raidelių sudėlioti pirmuosius žodžius „mama“, „tėtis“, „Lietuva“, „tėvynė“. Išgirsti, kaip dėdami raidę prie raidės, skiemenuodami jie skaito pirmuosius sakinius gimtąja kalba“, – pasakojo V. Vasiliauskienė.

Jos dėka dešimtys lietuvių vaikų pamatė savo gimtąją žemę, susipažino su jos istorijos turtais, papročiais, dalyvavo įvairiuose konkursuose. Keletas jaunųjų lietuvių išvyko į Lietuvą mokytis, studijuoti. „Gaila, kad dabar šis gražus darbas nunyko“, – atsiduso mokytoja.

Ji neslepia iki šiol sulaukianti auklėtinių laiškų, kviečiančių grįžti į Jasną ir kitus lietuviškus kaimus. Kurių tikruosius pavadinimus pirmą kartą išgirdo iš V. Vasiliauskienės lūpų. „Jasna – tai Kaukėnai, Sovetskas – Tilžė, Kaliningradas – Karaliaučius. Po mano pamokų Jasnos žmonės didžiuodamiesi sakydavo – mes esame iš Kaukėnų“, – prisiminė mokytoja. Ji ne kartą mokiniams sakydavusi, kad jiems reikia jaunesnių, šiuolaikiškesnių pedagogų, tačiau vis išgirsdavusi: „Mums nereikia jaunų, mums reikia jūsų.“

Deja, 2014-aisiais mokytoja atsisveikino su Kaliningrado srities lietuviais, kurių širdyse sėjo meilę gimtajai kalbai ir savajam kraštui, padėjo pažinti jo papročius, istoriją.

Už šią veiklą 2007 m. Prezidentas Valdas Adamkus ją apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Sveikinimų ir šventinės popietės parapijos namuose akimirka.
Sveikinimų ir šventinės popietės parapijos namuose akimirka.

Išugdė smetoniškoji mokykla

Kas davė tiek daug tvirtybės nedidukei smulkiai moteriai? Ji teigė, kad lietuvybės daigus prieš gerus aštuonis dešimtmečius jos širdyje pasėjo smetoniškoji mokykla. Tuometiniai mokytojai neprikišamai, be skambių frazių, lozungų ir vėliavų mokė meilės savajam kraštui. Pradinėse klasėse per pertraukas vaikai su mokytojais žaisdavo liaudiškus žaidimus, ratelius, mokėsi dainuti liaudies dainas. Ant sąsiuvinių buvo Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus portretai. „Mokėjo tie žmonės įrašyti į vaiko širdį žodį „tėvynė“, – apie Jiezno pradinės mokyklos pirmąją mokytoją Angelę Bereišienę ir jos vyrą – patriotus, šaulių organizacijos narius – kalbėjo V. Vasiliauskienė.

Ji, dar pradinukė, prasitarusi apie savo svajonę būti mokytoja, išgirdo pedagogės pranašiškus žodžius: „Tau bus labai sunku.“ „Mokytoja ir jos vyras buvo šauliai, jie jautė artėjančią grėsmę“, – sakė pašnekovė.

Juk jai, Alytaus gimnazijos mokinei, teko išvysti, kaip vokiečių kariai su šunimis veda sušaudyti miesto žydus. Juk tai jos kartos vaikinai vos iš mokyklos suolo išėjo į miškus kovoti už Lietuvos laisvę. Juk tai jai, pasipylus areštų bangai, teko slėpti ir naikinti klasės draugų, dalyvavusių prieš sovietinę okupaciją nukreiptos organizacijos veikloje, įduotus dokumentus.

Juk ir Kaune studijuojant klasikinę filologiją teko iš tarpukario profesūros, likusios Lietuvoje, semtis žinių ir vertybių. Kai dvasią sotino pasaulinės literatūros šedevrai, vakare namo tekdavo parsinešti už talonus gautą duonos gabalą ir šiek tiek marmelado. Tiek, kiek suvalgydavo vienu prisėdimu. Davinio būta tokio skurdaus, kad pasilikti jo rytdienai nebuvo galimybių.

Studijų metais teko atsispirti spaudimui stoti į komjaunimą, vėliau į komunistų partiją.
Ir dirbti buvo nelengva. Ypač matant, kaip sovietinė okupacija naikina tautiškumą, vertybes, paversdama žmogų bedvasiu padaru, kaip visuomenėje įsigalėjo abejingumas, alkoholizmas, neviltis.

Mokytoja sakė, kad jos svajonė buvo dėstyti literatūrą. Bet… „Aš dėsčiau vaikams gyvenimą. Kalbuosi su buvusiais mokiniais: jie pasakoja, kaip aš per pamoką knygą prie krūtinės spaudžiau, kaip kalbėjau. Vadinasi, tos pamokos įsirėžė jiems į atmintį“, – sakė ji. Mokytoja teigė, kad svarbiausia jai buvo neužgauti, neįskaudinti vaiko širdies. Kalbėti apie vertybes ne tik žodžiais, bet ir tyla „tarp eilučių“.

Nenuostabu, kad prasidėjus atgimimui V. Vasiliauskienė bemat įsijungė į Rokiškio sąjūdiečių gretas.

Atgaiva – rašymas

Prieš maždaug mėnesį V. Vasiliauskienė šventė devyniasdešimties metų jubiliejų. Iškilmingą jo minėjimą su šv. Mišiomis Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje, su mokinių, draugų, bendražygių sveikinimais surengė parapijos bendruomenė. Rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje vyko vakaras, skirtas šiai žymiai kraštietei. Dar ir dabar jos pasveikinti užsuka svečiai, o jaukius namus puošia gėlės…

Guvi, energinga V. Vasiliauskienė labiausiai bijo… tylos ir neveiklumo. Jie sunkia našta prislegia trapius pečius. Tačiau gyvenimo užgrūdinta moteris moka surasti savyje šviesos ir energijos. Jos atgaiva tampa rašymas. „Rašau – esu laiminga. Kiekvieną laišką širdyje išnešioju, bent tris kartus perrašau. Jaučiu, kad gyvenu. Baisus tas tuščias tarpas tarp rašymų“, – prisipažino V. Vasiliauskienė.

O jos laiškus kone kas savaitę turi galimybę perskaityti „Gimtojo Rokiškio“ skaitytojai šeštadieninėje laikraščio rubrikoje „Laiškai“.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie