rezidencija

Pabaiga. Pradžia 2016 09 10

 

Rugsėjo 10 d. rašėme apie Onuškio kaime gyvenančią muziejininkę entuziastę Eleną Blažienę,  beveik keturis dešimtmečius renkančią eksponatus, liudijančius kaimų ir žmonių gyvenimo istorijas. Kaimo muziejuje – tikras lobynas: nuo buities rakandų, prašmatnių aprangos ir namų puošybos detalių, senų vertingų knygų, nuotraukų iki senųjų atvirukų, atvirlaiškių, paveikslėlių. Visi jie, atsiųsti iš pačių įvairiausių Lietuvos vietovių, Amerikos, Sibiro tremtinių, užrašyti ant atvirukų ir atvirlaiškių, atspindi ne tik svarbiausius to meto įvykius, bet yra ir rašytinės kalbos liudininkai. Per tūkstantį jų prieš penkerius metus muziejininkė perdavė Rokiškio krašto muziejui.

Entuziastė muziejininkė Elena Blažienė: „Kol gyva būsiu, ieškosiu ir rinksiu senienas.“ A. Minkevičienės nuotr.
Entuziastė muziejininkė Elena Blažienė: „Kol gyva būsiu, ieškosiu ir rinksiu senienas.“ A. Minkevičienės nuotr.

Be pabaigos…

E. Blažienės renkami istorijos reliktai – be pabaigos… Pati sako, jog atvirukai, atvirlaiškiai pas ją atkeliauja tarsi iš niekur. Bet kai pasižiūri, kiek į ištuštėjusius atvirukų, atvirlaiškių, šventų paveikslėlių aplankus per kelerius metus naujų eksponatų vėl pridėta, tampa aišku, jog žmonės šių istorijos liudininkų turi begalę… Onuškio muziejininkė 2011 m. atidavė vertybes Rokiškio krašto muziejui, nes jas laikyti kaimo muziejaus patalpose tapo pavojinga dėl drėgmės.

„Ir vėl turėsiu Rokiškiui „krovinį“. Nebežinau, kiek tų eksponatų vėl turiu sukaupusi. Žmonės kviečia, siūlo atvažiuoti ir pasiimti atvirukus, paveikslėlius. Žino, kad renku ir kad bus išsaugoti. Gal istoriją besidomintys turistai juos pamatys?“ – vartydama albumus su senais atvirukais, atvirlaiškiais svarstė E. Blažienė.

Onuškio parapijos buvusio klebono Leonardo Tamašausko sveikinimai parapijiečiams.
Onuškio parapijos buvusio klebono Leonardo Tamašausko sveikinimai parapijiečiams.

foto-1070

Tarp sukauptų atvirukų – daugiausia sveikinimų giminėms, draugams įvairių švenčių, sukaktuvių progomis. Tačiau kai kurie sveikinimai – ypatingi, atskleidžiantys prieš kelis dešimtmečius mokytojo ir mokinio, kaimo parapijos klebono ir tikinčiųjų tvirtus ryšius bei pagarbą. Viename iš sveikinimų septynmetę mokyklą baigusią Reginą mokslo baigimo proga sveikina klasės auklėtojas, kitame – šventą paveikslėlį su sveikinimu Onuškio kaimui siunčia buvęs parapijos klebonas… Yra sveikinimų, rašytų Onuškio bažnyčioje klebonavusio žymaus šalies dvasininko, vyskupo Antano Deksnio, kurio gyvenimo ir ganytojiškos veiklos Lietuvoje bei užsienyje istoriją surinko ir ekspozicijas rengia onuškietė muziejininkė.

Nostalgija

„Tie atvirukai man labai brangūs ir vertingi. Laimė, kad žmonės jų neišmetė, nesudegino. Nors kai kurie prastos kokybės, sulankstyti, paveikti drėgmės, bet dėl to nė kiek ne prastesni“, – rodydama popierinius turtus pasakojo E. Blažienė. Sveikinimų tekstus ištyrinėjusi muziejininkė sako, jog žmonės buvo raštingi, sveikinimuose vartojo labai gražius išsireiškimus ir juos užrašydami beveik nedarė klaidų. Atvirukų, paveikslėlių rinkimo užkratu serganti onuškietė su nostalgija kalba lygindama prieš kelis dešimtmečius buvusį žmonių bendravimą ir dabartinį: „Dabar mažai kas berašo atvirukus, telefonais siunčia žinutes, per feisbukus sveikina… Ir sveikinimų kalba kitokia nei anksčiau, ir rašto braižo nepamatysi, ir emocijų nepajusi.“

foto-1116
Ilzenbergo dvaro savininkės Livijos Dimšienės anūkės sveikinimas ir padėka Elenai Blažienei už surinktą Ilzenbergo dvaro istoriją.

 

Ypatinga padėka

Į aplankus keliauja ir pačiai muziejininkei bei jos šeimai atsiųsti sveikinimai. „Dukra Beata visomis progomis man rašo atvirukus, žino, kaip tokie sveikinimai man brangūs“, – rodė asmeninius sveikinimus E. Blažienė. Vienas jų ypač brangus. Tai Ilzenbergo dvaro buvusios šeimininkės, Livijos Dimšienės anūkės Teresės Vavžyniak padėka už Ilzenbergo dvaro ir Dimšų istorijos trupinių rinkimą bei išsaugojimą. Asmeninių padėkų, sveikinimų už kraštotyros darbą ir istorijos saugojimą E. Blažienė turi ir daugiau, tačiau kukli muziejininkė tuo viešai girtis nenori.

Iš kur grūdas?

Onuškio muziejuje – galybė eksponatų, surinktų, suneštų iš įvairių šalies kampelių, dovanotų pažįstamų ir nepažįstamų žmonių, suvokiančių, kad istorijos reliktus skirta išsaugoti ne kiekvienam. Tokiam darbui būtinas ne tik užsidegimas, bet ir žinios bei nemažos pastangos. Šį kaimo muziejų aplankiusieji iš nuostabos net išsižioja išgirdę, kad pagal profesiją E. Blažienė – nei istorikė, nei muziejininkė. Ir net ne vietinė, nors pagal jos kruopščiai surinktas kaimų bei jų žmonių gyvenimo istorijas sunkiai tuo patikėtum… Muziejininkės gimtinė – Širvintų rajonas. Jos profesija – elektromechanikė. Taigi profesija nieko bendro neturi su muziejininkės darbu. Po mokslų pradėjusi dirbti sostinės skaičiavimo centre E. Blažienė ten susipažino su vilniečiu Vygantu. Po vestuvių apsisprendė palikti sostinę. Pasirinko Molėtus, o vėliau pažįstami pasikvietė į pasienyje prisiglaudusį Onuškio miestelį. Šios vietovės ypatinga istorija E. Blažienę sužavėjo ir svetimas kraštas bei jo žmonės tapo gyvenimu. 38 metai – tiek laiko moteris Onuškyje: dabar jau buvusi vietos Kultūros centro administratorė, bažnyčios ūkinių reikalų tvarkytoja, muziejininkė iš pašaukimo. Jos aplankyti visi apylinkių kaimai, kiekviena troba ir užrašyti kaimų bei žmonių gyvenimai.

Šventi paveikslėliai.
Šventi paveikslėliai.

Reikia…

„Kol gyva būsiu, ieškosiu ir rinksiu senienas. Nežinau, kodėl, bet tikrai žinau, kad reikia“, – sakė iš muziejaus išlydėdama muziejininkė entuziastė.

 

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie