puodelis

 

Pabaiga. Pradžia 2016 05 31

Slapta gabeno spaudą ir pinigus

1925–1940 m. Kaune M. Kubiliutė dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos šifruotoja, pirmąja sekretore. Buvo atsakinga už lenkų okupuotos Lietuvos lietuvių rėmimą laikraščiais, pinigais, knygomis. Ji pati sutartu laiku ir sutartoje vietoje prie Kirdeikių ar Merkinės vykdavo prie demarkacinės linijos, kur perduodavo spaudą ir pinigus lietuvių atstovams, kad šie nugabentų į Vilnių.

Marcelė
Marcelė Kubiliutė. Lietuvos mokslų akademijos archyvo ir D. Giriūnienės nuotr.

1940 m. M. Kubiliutė vėl grįžo į Vilnių. Prasidėjus sovietinei okupacijai ji perėjo dirbti į Socialinio aprūpinimo komisariatą. Nuo 1941 m. pavasario buvo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos skyriaus bendradarbė. Čia dirbdama ji vėl aktyviai įsijungė į antisovietinį pogrindį, palaikė ryšius su Lietuvos aktyvistų frontu. 1941 m. rugpjūtyje, vokiečiams Vilniuje įvedus civilinę valdžią, lietuvių aktyvistų fronto veikla buvo uždrausta. Lietuviams teko veikti pogrindyje. Tarp jų – ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai, kurių viena iš aktyvisčių buvo M. Kubiliutė. Drauge su kitomis moterimis ji įkūrė šios sąjungos Moterų skyrių, platino sąjungos atsišaukimus ir spaudą. Būdama Užsienio reikalų ministerijos slapto skyriaus šifruotoja, ji palaikė ryšius su Lietuvos žvalgyba.
M. Kubiliutė, kovodama dėl lietuviškos spaudos, mokyklų teisių Vilniuje, nuveikė daug: organizavo protestus, rinkimų į vadinamąjį Vilniaus seimą boikotą. Rūpinosi vargšais – našlaičiais, seneliais, politiniais kaliniais Lukiškėse, rinko aukas jiems, taip pat lietuviškai spaudai šelpti. Daug padėjo Vilniuje laikomiems mūsų belaisviams – nešė jiems maistą, drabužius, o kai kuriems ir pabėgti padėjo: „Nugirdėm sargybą ir 1920 X 15 pabėgo daug belaisvių. Lenkai baisiai pyko, sargybą pasodino kalėjiman.“ Marcelei vos dviese su drauge teko ir laidoti mūsų belaisvius Rasų kapinėse – mirusius nuo žaizdų, nuo šiltinės…
M. Kubiliutė daug dirbo visuomeninėse organizacijose, ypač Šaulių sąjungoje, viena pirmųjų įstojo į Vilniaus vadavimo sąjungą, buvo renkama į jos Centro komitetą, platino jos leidinius, siųsdavo šventines dovanėles vilniečių vaikams, rūpinosi tremtiniais ir pabėgėliais iš Vilnijos, jų apgyvendinimu ir įdarbinimu. 1922 m. pradėjusi istorijos studijas Vytauto Didžiojo universitete, istorikės diplomą gavo tik 1936 m.

Marcelė
Marcelė Kubiliutė.

Po sulaikymo – tardymai ir tremtis

Dar vienas M. Kubiliutės nuopelnas – nacių nemalonėn patekusių asmenų gelbėjimas. Jos dėka iš gestapo nagų buvo ištraukti Vytautas Sirijos Gira, Jurgis Barauskas ir kiti. Rūpinosi ji ir Štuthofe (Lenkija) įkalintais profesoriumi Vladu Jurgučiu, Petru Kerpe ir Vytautu Tumėnu. Rizikuodama savo gyvybe, M. Kubiliutė gelbėjo ir žydų vaikus, tarp kurių buvo žinoma mokslininkė Irena Veisaitė.
1944-aisiais prie Lietuvos artėjant sovietams, Marcelė, kitaip nei daugelis jos bendražygių, nutarė nesitraukti iš tėvynės ir likti Vilniuje. Tų pačių metų rugpjūčio 17 d. ji buvo sulaikyta.
Kaip paaiškėjo vėliau, į sovietų saugumo akiratį M. Kubiliutė buvo patekusi jau 1941 m., dirbdama socialinio aprūpinimo liaudies komisariate. Saugumas buvo sudaręs agentūrinę bylą „Koalicija“, kurioje kaupė duomenis apie antinacinės organizacijos Lietuvių aktyvistų fronto narius. Marcelė sutiko vieną savo pažįstamą ir, neįtardama, kad tai – NKGB agentas Pakalnis, pasisakė dirbanti Mokslų akademijos bibliotekoje. Agentas nedelsdamas pranešė apie tai savo kuratoriams. Po dviejų dienų moteris buvo sulaikyta. M. Kubiliutės tardymas truko visą parą. Oficialiai ji buvo suimta rugpjūčio 21 d. M. Kubiliutei buvo pateikti kaltinimai antisovietine veikla. Už tai ją pasiūlyta nuteisti 10 metų lagerių. Pagal tuo metu galiojusią tvarką M. Kubiliutės byla buvo nusiųsta į Maskvą. 1945 m. liepos 7 d. buvusi Lietuvos žvalgė „už išdavikišką elgesį vokiečių okupacijos metais“ penkeriems metams ištremta į Tiumenės sritį (Vakarų Sibiras).

Marcelė
Su bendramintėmis (Marcelė Kubiliutė stovi pirma kairėje).

Po tremties Tiumenėje ir Kazachijoje 1949 m. rugpjūtį M. Kubiliutė grįžo į Lietuvą, į Vilnių. Tačiau sovietinis saugumas nepaliko jos ramybėje. Kaip buvusią „buržuazinės Lietuvos URM atsakingą darbuotoją ir lietuvių buržuazinės žvalgybos rezidentę“, ją nuolat stebėjo MGB 1-osios valdybos agentai.
Darbo Vilniuje jai gauti nepavyko – viršininkai moterį, grįžusią iš lagerio, bijojo priimti, sveikata buvo nusilpusi. Nuolatinio darbo ji negavo nei Kaune, nei Panevėžyje. Po metus trukusių varginamų paieškų 1950 m. pavasarį M. Kubiliutė įsidarbino Tauragės kelių eksploatacijos ruožo sąskaitininke. Bet ir vėliau ji buvo sekama kaip pavojinga valdžiai: čekistams rūpėjo, ar ji neužsiima nelegalia veikla, ar neturi ryšių su anglų žvalgyba. Sekimas tęsėsi iki 1957 m. pabaigos, kol M. Kubiliutė smarkiai pasiligojo. Sunkūs kalėjimo metai, tremtis, sužalojimai pakirto jos sveikatą. Ją kamavo kaulų tuberkuliozė, vėliau – vėžys, žvalgė daugiausia laiko praleido ligoninėse. Bet ir prikaustyta prie patalo, ji išliko dvasiškai tvirta ir ištikima savo jaunystės idealams.

Panemunėlio miestelio bibliotekoje – Dalios Giriūnienės parengtas aplankas, atskleidžiantis Marcelės Kubiliutės gyvenimą ir veiklą.
Panemunėlio miestelio bibliotekoje – Dalios Giriūnienės parengtas aplankas, atskleidžiantis Marcelės Kubiliutės gyvenimą ir veiklą.

Paskutinis noras

M. Kubiliutė mirė 1963 m. birželio 13 d. Paskutinis jos noras būti palaidotai Rasų kapinėse, netoli jos pačios laidotų savanorių, išpildytas. M. Kubiliutė paliko savo prisiminimus, sunkiai įskaitoma rašysena surašytus ant keturių sąsiuvinio lapelių. Vėliau, padedant teismo medicinos ekspertams, jie buvo iššifruoti ir paskelbti knygoje „Dek, širdie, ant amžinojo aukuro…“
„Ji kaip Orleano mergelė“. Taip monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas apibūdino Marcelę Kubiliutę – Lietuvos kariuomenės žvalgę, ypač aktyvią tarpukario visuomenininkę, lietuvybės puoselėtoją ir skleidėją. Jos vardu pavadinta viena Vilniaus gatvė.

kubiliute dar

Bibliotekoje – aplankas

Panemunėlio miestelio bibliotekininkė Dalia Giriūnienė, parengusi informacijos, iškarpų, prisiminimų, fotografijų aplanką apie įžymiąją kraštietę M. Kubiliutę, sakė, jog šia iškilia asmenybe domisi žmonės, kuriems svarbi ir brangi istorija. Pasak jos, kadaise čia gimę ir gyvenę įžymūs kraštiečiai jaunimui nėra labai įdomūs.
Kas liko M. Kubiliutės gimtajame Tindžiulių kaime? Lietuvybės puoselėtojos ir žvalgės gimtosios sodybos seniai neliko, šios vietą žymi tik išsaugotas augalotas medis. „Ir M. Kubiliutės giminių Panemunėlio apylinkėse nebėra. Tačiau vyresnio amžiaus žmonių atmintyje jos paveikslas ir prisiminimai tebėra gyvi“, – sakė žymios kraštietės istorija besidominti D. Giriūnienė.

Įamžinta knygose

M. Kubiliutės gyvenimas, veikla ir nuopelnai, istorikų nuomone, per menkai nušviesti ir įvertinti. 1991 m. išleistoje Jono Budrio prisiminimų knygoje apie M. Kubiliutę rašoma: „1919 metais jos rankose buvo Lietuvos likimas!“
Apie M. Kubiliutę Gintaras Visockas parašė straipsnį „Jos pažinojo garsiąją Lietuvos žvalgę Marcelę Kubiliutę“. Knygoje „Dek, širdie, ant amžinojo aukuro…“ (Vilnius, 1999 m.) jos sudarytoja istorikė Nastazija Kairiukštytė rašė: „Šios gražios, krikščioniško gerumo kupinos ir drauge narsios moters vardas, jos tauri, ant Tėvynės aukuro paaukota širdis tebūnie mums kelrodė žvaigždė idealų ieškojimo kelyje.“
M. Kubiliutės gyvenimą trumpai apibūdino Ona Voverienė knygoje „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys. Partizanės, ryšininkės, tremtinės, kovotojos“.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie