Prie Dirdų

 

Rokiškį valdę grafai Tyzenhauzai puoselėjo lietuvybę ir kalbą, o jų laikus siekiantys dokumentai – vertinga medžiaga visiems, nuolat tyrinėjantiems Lietuvos ir konkrečiai Rokiškio grafystės praeitį, grafų paveldą. Žemėlapiai, laiškai, fotografijos, archyvuose ar internete rasti praėjusių šimtmečių atspindžiai – kiekvienas jų – naujas raktas į mūsų istoriją, savastį, šaknis. Kaip su Lietuva sietina prancūziškai rašiusi Sofija Tyzenhauzaitė–Gufjė ir kodėl istorikai vis tyrinėja jos gyvenimą, o vertėjai imasi prancūzišką literatūrą versti į lietuvių kalbą?

 

Sofija Tyzenhauzaitė. Krašto muziejaus archyvo nuotr.
Sofija Tyzenhauzaitė. Krašto muziejaus archyvo nuotr.

Įtakos turėjo linai

Rokiškyje Tyzenhauzų era prasidėjo XVIII a. pradžioje. Tiesa, nuolat čia jie gyveno tik nuo XVIII a. pabaigos, kai Ignotas Tyzenhauzas rezidenciją iš Postavų Baltarusijoje perkėlė į Rokiškį. Nuo tada tėvonija buvo Rokiškyje. Manoma, kad įtakos įsikūrimui turėjo gera ekonominė padėtis, netoli esanti Ryga. Be to, šiose žemėse ypač gerai augo linai. „Linininkystė buvo viena iš Tyzenhauzų aukso gyslų“, – mano istorikė Onutė Mackevičienė.

Rokiškio dvaro statytojas Ignotas Tyzenhauzas (1760–1822) buvo vedęs Mariją Pšezdzieckytę. Šeima susilaukė keturių vaikų – užaugino dvi dukras ir du sūnus: Konstantinas buvo žinomas to meto mokslininkas ornitologas, Rudolfas – karo mokslų specialistas, Sofija – rašytoja, Aleksandra – dailininkė. Labiausiai iš jų žinomi Konstantinas ir Sofija, kuriai ir skirtas šitas rašinys.

Ji gimė 1790–aisiais, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) saulėlydžio laikais Baltarusijoje, Lydos apskrityje, Želudako dvare.

Istorikė O. Mackevičienė pastebi, jog I. Tyzenhauzo ir M. Pšezdzieckytės santuoka nebuvo sėkminga: dvarą pastatęs Ignotas gyveno Rokiškyje, o jo žmona daugiausia laiko praleisdavo Varšuvoje (Lenkija). Grafaitė Sofija augo Lietuvoje, o savo mama ji vadino giminaitę Konstanciją Morikonienę. Pastaroji stengėsi, kad jos augintinė gautų puikų išsilavinimą. Ir Sofija, pasak O. Mackevičienės, nenuvylė – mokėsi šokio, muzikos, kalbų. Literatūriniai jos gebėjimai taip pat išryškėjo labai anksti. Pastebėtas ir grafaitės pasakiškas grožis. Ji buvo „grakšti, vešliomis kaštoninėmis garbanomis, mąsliomis akimis, visuomet traukianti aplinkinių dėmesį“.

Taujėnai_2
Taujėnų dvare Sofija Tyzenhauzaitė praleido nemažai vaikystės.

Pirmoji

S. Tyzenhauzaitės asmenybė istorikus domina dėl daugelio priežasčių. Kas su Rokiškiu sieja ją – moterį, prieš kurią lankstėsi Prancūzijos imperatorius Napoleonas, kurios santykiai su Rusijos caru Aleksandru „buvo peržengę visas ribas“ ir kuri darė didžiulę įtaką to meto Lietuvos politikos bei kultūros reiškiniams?

Literatūrai S. Tyzenhauzaitė išskirtinė tuo, kad buvo pirmoji prancūziškai rašiusi moteris iš istorinės Lietuvos.

Faktai iš Rokiškio Šv. Mato bažnyčios knygų

Nors apie S. Tyzenhauzaitę ilgą laiką buvo pateikiami tik chaotiški faktai, o kartais ir abejotinos versijos, prieš keletą metų atrasta tai, kad Rokiškio grafo Ignoto dukra tuokėsi ne Prancūzijoje ar Lenkijoje. Iki XXI a. pradžios manyta, kad tuoktuvės vyko Vilniuje. Tačiau Rokiškio Šv. Mato bažnyčios knygos 2008-aisiais padėjo atskleisti įspūdingus faktus, kuriais Rokiškis gali didžiuotis ir naudoti savireklamai.

O. Mackevičienė, Šv. Mato bažnyčiai leidus naudotis archyvais, netikėtai rado lotynišką, laiko jau pageltintą dokumentą. Jis įrodo, kad S. Tyzenhauzaitės tuoktuvės vyko Rokiškyje ir kad „Rokiškis Sofijai buvo svarbesnis nei ilgą laiką manyta“.

Bažnytinėje knygoje užrašyta tuoktuvių su prancūzu Oktavijumi Šuazeliu–Gufjė data – 1818-ųjų vasario 3-ioji. Aiškiai matomi besituokiančiųjų titulai ir parašai. Tuoktuvių liudininkai – trys: Salų dvaro statytojas Ignotas Morikonis, generolas Jozefas Vavžeckis ir karininkas Ksaveras Danilevičius.

Sofijos Tyzenhauzaitės knyga.
Sofijos Tyzenhauzaitės knyga.

Šis dokumentas, istorikų teigimu, veria kelius tolesniems tyrinėjimams. Jį O. Mackevičienė rado knygoje, kurioje fiksuotos 1777–1834 m. Rokiškio bažnyčioje sudarytos santuokos. Manoma, kad senos knygos galėjo būti saugomos klebonijoje ar kituose bažnyčiai priklausančiuose pastatuose. Kitaip vargu ar būtų išlikusios, nes per 1863-iųjų sukilimą Rokiškio bažnyčia sudegė. Dar vienas įrodymas, kad S. Tyzenhauzaitei Rokiškis buvo svarbus, yra tai, kad ji tuokėsi medinėje, taigi tuomet dar visai negarsioje Rokiškio bažnyčioje. Knygų įrašai taip pat atskleidė, jog S. Tyzenhauzaitė čia dažnai krikštydavo vietinių didikų vaikus.

Apie romanus ir jų kalbą

Kol kas skaičiuojama, kad S. Tyzenhauzaitė parašė dešimt romanų. Anot žinovų, jie išsiskiria lengva kalba, siužetas pagrįstas tikrais faktais. Rašytojo knygos išverstos į lenkų, vokiečių, anglų kalbas. Lietuvių kalba 2004-aisiais pasirodė jos knyga „Reminiscencijos“, o 2006-aisiais – „Halina Oginskytė, arba švedai Lenkijoje“.  Prancūzai tyrinėtojai, anot O. Mackevičienės, stebisi, kad S. Tyzenhauzaitė – iš gilios provincijos. „Tačiau ji jau tuomet įrodė, kad Lietuva nėra provincija“, – pastebi istorikė. Ji neabejoja, jog ateityje bus rasta ir daugiau įdomių su šia neeiline asmenybe susijusių faktų. Kai kuriuos jų knygoje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“ užfiksavo ir S. Tyzenhauzaitės dukterėčia Gabrielė Giunterytė–Puzynienė.

Gražuolė, apipinta gandais

Gražuolė, legendomis apipinta S. Tyzenhauzaitė garsi ne tik rašytojos talentu. Ši moteris – apipinta gandais, pagarsėjusi neeiliniais ryšiais ir pokyliais, kuriuos „Kare ir taikoje“ aprašė pats Levas Tolstojus.

Istoriniai šaltiniai skelbia, kad 1812 m. pavasarį, per Velykas, Taujėnų dvare, Ukmergės rajone, lankėsi Rusijos caras Aleksandras – važinėjo po Lietuvą ir rezidavo Rusijos kariuomenės postus. Sofijai tuomet buvo 22-eji, ir ji taip pat dalyvavo minėtame baliuje. Carui buvo 35-eri, jis, nepaisydamas etiketo, visą vakarą šoko su Sofija. Yra žinių, jog Aleksandras, pamatęs Sofiją, ja taip susižavėjo, kad užsimezgusi draugystė truko 13 metų, iki pat caro mirties. „Jų ryšiai buvo peržengę ribas“, – teigia istorikai. Tačiau Sofijos sūnus Aleksandras turėjo vyro, už kurio ji ištekėjo būdama 28-erių, pavardę. Be to, caro Aleksandro santuoka, istorikės O. Mackevičienės žiniomis, nebuvo sėkminga, tad po susitikimo su Rokiškio grafo dukra jo vizitai į Lietuvą dažnėjo.

Platelius dovanų buvo gavęs turtingas Sofijos vyras.
Platelius dovanų buvo gavęs turtingas Sofijos vyras.

L. Tolstojaus romane aprašytas pobūvis vyko Vilniuje birželio 13–ąją. „Viena iš tų gražuolių – Sofija – baliuje buvo pati žavingiausia, išsiskirianti savo ypač prašmatniu apdaru, linksmumu. Valdovas, užmiršęs etiketą, šoko beveik vien su panele Tyzenhauzaite. Gali būti, kad, jiedviem nerūpestingai besisukant šokio sūkuryje, atėjęs adjutantas atsiprašė partnerės už sutrukdymą, pakvietė carą eiti su juo ir pranešė tragiškąją žinią apie Napoleono invaziją“, – apie šį balių rašo Anelė butkuvienė. Svarbu ir tai, kad tą patį vakarą Rusijos imperijos sieną kirto Prancūzijos imperatorius Napoleonas. Lietuvą užėmė prancūzai. Netrukus Vilniuje buvo surengtas pobūvis Napoleono garbei. Teigiama, kad imperatorius greitai atkreipė dėmesį į Sofiją, o ši išdrįso jam pasakyti esanti Rusijos caro freilina. Anot O. Mackevičienės, užkariautoją nustebino Sofijos drąsa. Vėliau, pietaudamas Vilniuje, imperatorius yra užsiminęs, jog vienintelė maloni akimirka Lietuvoje – susitikimas su S. Tyzenhauzaite. Šios žinios nėra „laužtos iš piršto“. O. Mackevičienė sakė, kad jos užfiksuotos liudininkų atsiminimuose.

Pastaraisiais metais dėmesio padaugėjo

Pastaraisiais metais – jau kokį dešimtmetį – S. Tyzenhauzaitės asmenybė itin domina mokslininkus, istorikus, muziejininkus. Pavyzdžiui, Rokiškio muziejus net pasisiuvo drabužius pagal ano meto pavyzdžius ir sukūrė edukacinę programą „Sugrįžusios gyventi“ pagal S. Tyzenhauzaitės romaną „Reminiscencijos“.

Režisierius Jonas Buziliauskas, dažnai kuriantis spektaklius apie istorines lietuvių asmenybes, Rokiškyje specialiai miesto jubiliejui statė vaidinimą „Grafaitė Sofija“. Nesvarbu, kad iki pradėdamas darbą neturėjo apie S. Tyzenhauzaitę apskritai jokios medžiagos ir viską „pradėjo nuo nulio“. J. Buziliauskas neslėpė – domėtis grafaite paskatino „Gimtojo Rokiškio“ publikacijos. O mes spaudoje apie ją dažnai rašome, nes muziejininkai vis pateikia įdomių žinių. Jų atsiranda ir išvertus naują laišką, ir radus dokumentą, ir sulaukus žinių iš bibliotekų, muziejų, mokslo įstaigų ar konkrečių tyrinėtojų, besidominčių S. Tyzenhauzaitės knygomis bei gyvenimu.

Pavyzdžių  ilgai ieškoti nereikėtų. Rokiškio dvare saugoma dalis grafų Tyzenhauzų prancūziškos korespondencijos. Būtent iš jos mūsų istorikai prieš kelerius metus atskleidė tikslią S. Tyzenhauzaitės mirties datą. Ji mirė 1878 m. gegužės 21 d. sulaukusi 87-erių Nicoje (Prancūzija).

TĘSINYS

Trumpam grįžtant į J. Buziliausko „Grafaitės Sofijos“ veiksmą, aišku, kad Rokiškio dvaras, prie kurio ir vaidintas minėtas kūrinys, tebuvo rūmų gyvenimo dekoracija, o ne autentiška Sofijos aplinka. Bent jau istorikai įsitikinę, kad S. Tyzenhauzaitės  tikrasis gyvenimas vyko ne Rokiškyje, ji čia tik atvažiuodavo „pailsėti nuo karo baisumų arba gyvendama tėvonijoje organizuodavo vestuves“. Tiesa, pastaraisiais metais šios žinios gerokai pakoreguotos ir neabejojama, kad bus atrasta naujų.

Daugelis abejojo Sofijos pasirinkimu

S. Tyzenhauzaitė ilgai nesukūrė šeimos, o kai tam pasiryžo, daug kas stebėjosi. Mat gražuolės Tyzenhauzų atžalos pasirinktas vyras buvo gerokai už ją vyresnis, išsiskyręs Platelių dvaro savininkas Oktavijus Šuazelis–Gufjė. Jiems gimė sūnus Aleksandras. Kartu S. ir O. Šuazeliai–Gufjė išgyveno 24 metus. Nors rezidencija buvo Plateliuose, Sofija nebuvo prisirišusi prie vienos vietos. Ji daug laiko praleisdavo Italijoje ir Prancūzijoje, o kartu su vyru neretai susitikinėdavo su caru Aleksandru.

Tiesa, istorikė O. Mackevičienė ne kartą yra sakiusi, jog Rokiškiui S. Tyzenhauzaitė svarbi ne dėl ryšių su imperatoriais, bet dėl to, kad ji „yra pirmoji moteris, kilusi iš istorinės Lietuvos ir rašiusi prancūzų kalba“. Anksčiau manyta, kad Sofija išleido tik penkis romanus, tačiau vėliau paaiškėjo, jog Prancūzijoje pasirodė daug jos knygų.

Naujos knygos

2011-aisiais Martyno Mažvydo biblioteka, tvarkydama savo pagalbinius fondus, sudėtus Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčioje, rado senų knygų. Sensacinga tai, kad tarp jų aptiktos ir XIX a. knygos, kurias parašė garsioji Rokiškio grafaitė S. Tyzenhauzaitė. Tai – prancūzų kalba rašytos „Litanijos“, išleistos Nicoje 1887-aisiais, „Atsiminimai apie Aleksandrą I ir Napoleoną I“, išleisti 1862-aisiais taip pat Nicoje, ir „Grafų Komarovskių Gertrūda“, išleista 1875-aisiais.

Anot Rokiškio muziejininkų, ši žinia ne tik labai įdomi, bet ir vertinga: pasitvirtino tai, apie ką iki šiol tik numanyta – grafaitė S. Tyzenhauzaitė parašė daugiau, nei galvota iki šiol.

Be to, yra žinių, jog ji, išvykusi į Prancūziją, bendravo su prancūzų rašytojais Aleksandru Diuma, Alfredu de Miusė ir kitomis to meto garsenybėmis.

Versijos dėl portreto

Tyzenhauzų gimine domisi lenkas mokslininkas Juzefas Zemčionokas. Jis, dalyvavęs Rokiškio 510-ojo gimtadienio renginiuose, atvežė knygą, kurioje Rokiškio muziejininkai pirmą kartą pamatė Sofijos brolio Rudolfo Tyzenhauzo portretą (kito brolio Konstantino portretą muziejininkai turi).

Moterų atvaizdai (esantis Rokiškio dvare (apačioje) ir virtualioje erdvėje) – galima teigti – identiški. Po tapybos darbu (viršuje) parašas: tai princesės Viktorijos Saksen–Koburg–Gotha (1822–1857) – Nemūro kunigaikštienės – portretas.
Moterų atvaizdai (esantis Rokiškio dvare (apačioje) ir virtualioje erdvėje) – galima teigti – identiški. Po tapybos darbu (viršuje) parašas: tai princesės Viktorijos Saksen–Koburg–Gotha (1822–1857) – Nemūro kunigaikštienės – portretas.

 

Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė 2

Be to, menamas pačios Sofijos portretas, saugomas Rokiškio dvare, ilgą laiką kėlė abejonių: nė vienas negalėjo pagrįstai tvirtinti, kad jame – žymioji Tyzenhauzų atžala. Rokiškio muziejininkai prie šios graviūros vis dėdavo klaustuką ir rašydavo, jog portrete „gali būti S. Tyzenhauzaitė“.

J. Zemčionokas beveik prieš dešimtmetį bandė išsklaidyti šias abejones ir siūlė tuo neabejoti: portrete – grafaitė. Tačiau prieš porą metų vėl atsirado didžiulis klaustukas – ar portrete tik ne kita asmenybė? Mat Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė internete rado tapytą atvaizdą moters, labai panašios į menamą Sofiją. Netgi neteisinga sakyti panašios. Mat moterų atvaizdai (esantis Rokiškio dvare ir virtualioje erdvėje) – galima teigti – identiški. Po tapybos darbu parašas: tai princesės Viktorijos Saksen–Koburg–Gotha (1822–1857) – Nemūro kunigaikštienės – portretas. Jis saugomas Versalyje.

Kodėl gi tuomet Rokiškio dvare saugoma graviūra laikyta Sofijos atvaizdu? Istorijos žinovai portretą mūsų grafaitei priskyrė pagal žodinį aprašą. Pagal jį S. Tyzenhauzaitė – gražuolė ir visos apraše išdėstytos išvaizdos detalės sutampa su Rokiškio dvare esančiu portretu. Be to, juk portretas saugomas Rokiškio dvare.

Čia yra ir daugiau XIX a. Tyzenhauzų valdymo laikotarpio fotografijų ir jose įamžintų žinomų didikų. Asmenybės dar neatpažintos, nors versijų yra įvairiausių. Viską paskelbę internete, virtualioje erdvėje, istorikai tikisi savo žinias papildyti naujais atradimais.

Ištrauka iš knygos  „Reminiscencijos“

„Aš buvau taip susirūpinusi dėl visų nelaimių, kad man tai nepadarė jokio įspūdžio ir nesijaučiau pagirta. Vėliau pagalvojau, kad greičiausiai ponas d‘ Idevilis papasakojo imperatoriui, ką parašiau apie jį savo trumpame apsakyme. Visiems žinoma, kad Napoleonas mėgo pagyras ir galėjo jaustis pamalonintas, nes apsakymas buvo visiškai tikroviškas ir nesavanaudiškas. Gailiuosi, kad nepaklausiau pono d‘ Idevilio, ypač po to, kai jis man pasakė, kad knygelė besitraukiant sudegė viename imperatoriaus ekipaže. Bet ar galėjau galvoti apie tai, kai aplink tvyrojo sumaištis, pavojai ir liūdesys. Gatvėse matėsi tik liūdna kareivių ir karininkų procesija: negalėjai atskirti nei kariuomenės rūšies, nei rangų, visi apsirengę labai groteskiškai, su juokingomis aksominėmis skrybėlėmis vietoj  kirasiro šalmų, juodo satino apsiaustų, po kurių matėsi pentinai, už pavadžio traukė žirgus, įkritusiais šonais, kas žingsnis slidinėjančius ant apledijusios žemės. Kiti susisupę į bažnytinius apdarus – mantijas, arnotus, altoriaus apdangalus, užmestus vienas ant kito norint apsiginti nuo šalčio, nuo kurio niekas negalėjo apsaugoti. Pagaliau kai kurie vilkėjo kailiu pamuštais moteriškais chalatais, prie kaklo pririštomis rankovėmis, arba siautėsi vilnonėmis antklodėmis, drobulėmis numirėliui suvynioti, įkapėmis, tamsiomis livrėjomis, – gedulingais mirties simboliais. Jie ėjo pirmyn, šiuo „istoriniu maskaradu“ demonstruodami didžiojo užkariautojo išblėsusią šlovę. Pėstininkai, raiteliai artileristai nebepripažino vadovybės. Be tvarkos, disciplinos, beveik be ginklų, nuo stovyklos laužų aprūkusiais veidais ir rankomis, dėl nepritekliaus ir fizinių kančių praradę visus jausmus, išskyrus drąsą, kuri prancūzų niekad neapleidžia, jie netvarkingai žingsniavo, nuklodami kelią lavonais ir maldaudami tėvynės pagalbos.

Šis spektaklis buvo ir liūdnas, ir juokingas. Štai kokią aš vėl pamačiau tą kariuomenę, kuri birželio mėnesį perėjo per Vilnių spindinti ir greita lyg žaibas. Tačiau tai visai nebuvo nugalėta kariuomenė, ją įveikė klimatas ir maisto stygius. Napoleoną galėjo nugalėti tik jis pats.“