Prie Dirdų

Spaudos draudimo metais kone kiekviename Lietuvos kaime veikė slaptosios mokyklos, kur lietuvių vaikai buvo mokomi skaityti ir rašyti. Tokių nemažai buvo ir Rokiškio rajone. Rokiškio muziejininkai yra surinkę nemažai atsiminimų apie panašias mokyklas. Tačiau svarbiausia tai, jog Krašto muziejuje jau dešimtmetį siūloma edukacinė programa „Slaptoji mokykla“. Dūminėje pirkioje ar ieškant po parką paslėptų „knygų“ dabartiniams mokinukams sudaroma galimybė pajusti tą dvasią, kurioje lietuviško rašto ir knygų alkstantieji gyveno XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje…

daraktoriai 4
Spaudos draudimo metais slaptosios mokyklos veikė ne viename kaime. Krašto muziejaus archyvo nuotr.

Kas tie daraktoriai?

V. Bičiūnas knygoje „Kunigas J. Katelė ir jo laikai“ (1934 m. ) ir Vl. Trimka leidinyje „Gimtasis kraštas“ (1936 m.) apie daraktorius štai ką rašo: „Daraktorius – rusų laikais slaptosios mokyklos mokytojo pavadinimas, kilęs iš lenkiško dyrektor. Lietuvos mokyklos ligi 1863 m. sukilimo, neatsižvelgdamos į rusiškąją administraciją, laikėsi Lietuvos ir Lenkijos Edukacinės Komisijos sistemos. Dėl to ir parapinių mokyklų vedėjai buvo vadinami direktoriais, o liaudis juos vadino daraktoriais. Po 1863 m. bet kokie minėtosios Edukacinės Komisijos mokykloms paliktieji nuostatai buvo atmesti, parapinės mokyklos (gausiai steigtos vysk. Valančiaus) uždarytos, o naujai steigiamos mokyklos buvo imtos tvarkyti grynai rusų įstatymais. Pastarųjų mokyklų vengdami, lietuviai ėmė steigti slaptąsias mokyklas, kurios buvo praktikuojamos beveik ligi pat nepriklausomos Lietuvos atkūrimo. Šiuos slaptųjų mokyklų mokytojus žmonės tevadino tik daraktoriais. Daugumas jų buvę be mokytojo cenzo, o kiti net nemokėję rašyti. Svarbiausias daraktoriaus uždavinys buvo išmokyti vaikus skaityti spausdintus tekstus. Kiti mokė ir rašyti, o jau labai retas iš jų mokė ir skaičiuoti.“

daraktoriai 6
O dar prietema dūminėj pirkioj, senovės kvapas, sukurtas jausmas, kad gali ir koks „žandaras“ pabelsti…

Nusisamdydavo kiekvienas kaimas

Kadangi anuo metu buvo gyvenama kaimais, tai beveik kiekvienas nusisamdydavo daraktorių, taip įsteigdami slaptąją mokyklą. Ji paprastai veikdavo nuo Visų šventųjų ligi Velykų (kai vaikams nereikėdavo ganyti). Mokyklą lankydavo po keliolika mokinių. Tačiau pasižymėję daraktoriai sutraukdavo ir po keliasdešimt ar net šimtą. Daraktorių mokykla jokių specialių patalpų neturėjo. Paprastai buvo mokoma ūkininkų gyvenamosiose patalpose, kur gyveno ir ūkininko šeima. Pamokų metu vaikai sėdėdavo apie stalą, o daraktorius – jo gale. Visi vaikai skaitydavo iš elementorių ar maldaknygių jiems paskirtus tekstus tyliai, daraktoriaus dešinėje sėdįs vaikas skaitydavo garsiai, o daraktorius tikrindavo mokymosi rezultatus. Patikrintasis gaudavo naujus tekstus praktikuotis ir sėsdavo į daraktoriaus kairę. Tuo tarpu visi vaikai pasislinkdavo apie stalą artyn daraktoriaus, ir vėl būdavo tikrinamas kito mokinio skaitymas.

Per edukacijas dvare Giedrė Spundzevičienė tampa „daraktore“.
Per edukacijas dvare Giedrė Spundzevičienė tampa „daraktore“.

Skaitė skiemenimis

Buvo skaitoma slebizavimo būdu. Šia tvarka mokomas skaityti vaikas pirmiausia turėdavo išmokti visas raides, vadindamas jas ne garsais, bet skiemenimis. Tai metodas, kur svarbesnė ne loginė, bet motorinė atmintis bei ritminis pajautimas. Greičiausiai ir išmokdavo tie, kas gerai jausdavo ritmą, kieno atmintis – motorinė.
Daraktoriai, kurie mokydavo ne tik skaityti, bet ir rašto, turėdavo ir kitą stalą. Ten sėdėdavo rašantys. Rašyti paprastai būdavo mokoma kartojant daraktoriaus sąsiuvinyje parašytus tekstus. Ir tik labai retai mokiniai perrašydavo knygų tekstus.

daraktoriai 2
Ir nesvarbu, šeštokas ar devintokas, jie priklumpa prie rašymo ir supranta, kad toks būdas yra malonus, jei nori gražiai, dailiai parašyti.

Apsauga nuo žandarų

Daraktoriai dažniausiai mokydavo po savaitę pas kiekvieno vaiko tėvus. Šitoks nuolatinis mokyklos vietos kaitaliojimas buvo savotiška apsauga nuo žandarų. Šie, atvykę kaiman ieškoti slaptosios mokyklos, nežinodavo, į kurias duris eiti. O lemiamu momentu vaikai išsibarstydavo ir žandarai pas ūkininką sodyboje nerasdavo jokių žymių.
Kur daraktorius mokydavo, ten dažnai ir gyvendavo, būdavo valgydinamas. Taip pat jam dar būdavo primokama kas savaitę po 10 ar 15 kapeikų nuo kiekvieno mokomo vaiko. Suskaičiavus, slaptosios mokyklos mokytojas susirinkdavo apie 30 rublių per mėnesį.

daraktoriai dar
Marytės Mieliauskienės močiutė skaityti ir rašyti mokėsi pas daraktorių kunigą Joną Katelę.

Dirbo slaptai ir persekiojami

Lyginant su mokytojais šiandien, daraktoriai, aišku, buvo mažai išlavinti ir dirbo primityviais metodais. Be to, ir sąlygos buvo prastos. Juk dirbo slaptai, persekiojami. Kadangi tarp ano meto pradžios mokytojų rusų pasitaikydavo taip pat nemokančių rašyti bei skaityti, galima spręsti, kad ir išsilavinimo, ir mokytojavimo metodika daraktorius visgi nebuvo stipriai atsilikęs nuo greta dirbančių mokytojų.
„Kadangi šiaip jau daraktorius dirbo su mažesniu mokinių skaičiumi ir savo darbui buvo labiau atsidėjęs, ir jo mokymosi rezultatai kažin ar buvo menkesni už ruso mokytojo?“ – klausia tekstų apie daraktorius autoriai ir daro išvadą, jog auklėjimo, ypač tautinio, požiūriu daraktoriai buvo tikrieji ano meto lietuviškojo atžalyno sodininkai. „Vien lietuvė motina, be daraktoriaus talkos, vargu ar būtų galėjusi išsaugoti ano meto priaugančioje kartoje lietuviškosios sąmonės žiburėlį. Pagaliau, daraktorių sudarytosios tradicijos tėvams būti itin glaudžiame kontakte su mokykla, labai teigiamai veikė mūsų mokyklinę santvarką ir nepriklausomosios Lietuvos metu“, – rašoma tarpukario literatūroje apie daraktorius.
Prisiminimai apie daraktorines mokyklas iš Rokiškio krašto muziejaus fondų (pasakojo Viktorija Mačiulienė, gim. 1905 m. iš Panemunėlio apylinkės; prisiminimus 1979 m. užrašė Jolanta Varapnickaitė, Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybės studentė)

„Tėvai sakydavo: „Berniokui tai laišką iš kariuomenės parašyt reikia, o mergaitei tai nieko nereikia.“
Mokino mane tokia davatkėlė Ona Staniokaitė. Mokino ji tik skaityt, gal būtų mokius ir rašto, bet pati tikriausiai nemokėjo. Mokė po vieną raidę slebizavot iš elementoriaus. Ten visa abėcėlė surašyta. Po to skaitėm iš maldaknygių.
Eidavom pas Staniokaitę kasdien ir išbūdavom pas ją apie 2 val. Gyveno ji pas senmerges Jurkštytes. Mokindavo verpdama. Pas ją mokiausi bent 2 žiemas. Pinigų neėmė, nes mokino visi, kas nors kiek ką mokėjo. O mirė mano mokytoja taip ir netekėjus, prieš karą.“

Apie Duokiškio pradžios mokyklą

„Duokiškis tuo metu buvo tikras užkampis. Apylinkėje veikė daraktorinės mokyklos. Jos buvo Lapienių kaime pas Ambrazevičių, Stasiškį. Valstiečiai mokėdavo daraktoriui grūdais ir pinigais, kad jis pamokydavo skaityti ir pasirašyti. Tokio tipo mokykla dar buvo Paunksnių kaime pas Paunksnį Ignotą. Mokė Paunksnytė Ona. Mokyklą lankė šeši vaikai. Juos išmokydavo pažinti raides ir paskaityti iš maldaknygės.“

 

Pajusti dvasią

Spaudos draudimo metais (1864–1904) kone kiekviename kaime veikė slaptosios mokyklos, kur lietuvių vaikai buvo mokomi skaityti ir rašyti. Rokiškio muziejininkai ne tik yra surinkę nemažai atsiminimų apie panašias mokyklas mūsų rajone, bet ir sukūrę edukacinę programą. Jos metu dūminėje pirkioje prie dvaro ar ieškodami po parką paslėptų „knygų“ dabartiniai vaikai ir jų mokytojai gali pajusti tą dvasią, kurioje lietuviško rašto ir knygų alkstantys gyveno XIX a. pab. – XX a. pr.

 

Ne tik kalbos

„Norėjome, kad mūsų paruošta edukacija būtų patraukli – ne tik kalbos, bet ir daug veiksmo“, – sakė direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė. Ji priminė, kad edukacija mokiniams siūloma jau dešimtmetį. Iš pradžių ji vadinosi „Spaudos draudimo gadynė“, o dabar – dar paprasčiau ir suprantamiau vaikams „Slaptoji mokykla“. Įdomu tai, kad M. Mieliauskienės močiutė Anelija Markevičiūtė–Jasiūnienė, gimusi 1883–iaisiais Vėbriškių kaime, prie Panemunėlio, skaityti ir rašyti mokėsi pas daraktorių kunigą Joną Katelę. M. Mieliauskienė iš močiutės pasakojimų prisimena nedaug, gal tik tiek, „kad kunigas išmokusiems atnešdavo barankų“.
Muziejininkė Giedrė Spundzevičienė pasakojo, kad šios edukacijos metu, imituojant spaudos draudimo laiku slapstytas lietuviškas knygas, vaikai po visą dvaro teritoriją ieško „paslėptų knygų“. Jas atstoja atvirukai įmautėse, filmų juostelės, reprodukcijos. „Šių daiktų vietos simbolizuoja punktus, kur draudimo laikotarpiu buvo slepiamos lietuviškos knygos“, – sakė G. Spundzevičienė.

 

Rašo dailyraščiu

Edukacijos kūrėjai duoda vaikams viso parko planą, nurodo kelis paslėptus punktelius ir stebi, kaip moksleiviai dirba komandoje, orientuojasi. „Šita edukacijos dalis man labai patinka. Patinka ir mokiniams, nors jie kartais ir sušlampa parko gelmėn lįsdami, „draudžiamų“ knygų ieškodami“, – pasakojo muziejininkė.
Vėliau edukacija perkeliama į dūminę pirkią. Čia G. Spundzevičienė tampa „daraktore“, sėdi prie stalo ir ratu visi skaito po skiemenį, tikėtina, lygiai taip, kaip ir būdavo slaptose mokyklose praėjusiais amžiais. Mokiniai susipažįsta su primityviomis mokymo priemonėmis, pabando rašyti žąsies plunksna. Ir ne bet kaip, o dailyraščiu, nes muziejus paruošęs daug šrifto pavyzdžių. „Ir nesvarbu, šeštokas ar devintokas, jie priklumpa prie rašymo ir supranta, kad toks būdas yra malonus, jei nori gražiai, dailiai parašyti. Be to, visiems išdalinamos grifelio lentelės. Jie irgi ten rašo savo vardo raides“, – tęsė G. Spundzevičienė.

 

Senovės kvapas

Muziejininkės nuomone, kiekviena tokia edukacija yra žinių, kurias vaikai jau girdėjo mokykloje, gilinimas. Muziejuje sukurta autentiška aplinka, pasakojimai su pavyzdžiais apie tai, iš kur gauta lietuviškų knygučių, kokių gudrybių imdavosi leidėjai, kad jų nesusektų. „O dar prietema dūminėj pirkioj, senovės kvapas, sukurtas jausmas, kad gali ir koks „žandaras“ pabelsti (sutartu laiku į pirkios duris daužo tariamas žandaras, ir mokiniai tada meta knygas ir imasi plėšyti plunksnas). Emocinis aspektas tampa dar ryškesnis. Ypač mažesni vaikai reaguoja… O kur dar senovinė kuprinytė, medinukės, plunksnytė – visi autentiški daiktai, kurie rodo, kad dabartinė mokykla ir toji mokykla buvo sunkiai suvokiamo skirtingo lygio ir galimybių“, – pasakojo G. Spundzevičienė. Jos nuomone, tai daro didžiulį įspūdį.

 

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie