Prie Dirdų

Etnokultūros puoselėjimas – patriotizmo išraiška

Folkloro ansamblio „Gastauta“ ir Lietuvos etninės kultūros draugijos įkūrėjo, folklorininko, dainuojamosios poezijos autoriaus ir atlikėjo Algirdo Svidinsko iniciatyva anuometinėje Rokiškio kultūros mokykloje atsirado folkloro kolektyvų vadovų studijų programa. „Etninės kultūros puoselėjimas, krašto gyventojų kultūros vertybių – tradicijų, papročių, tautosakos, muzikos, šokių, kalbos, tarmės, vietovardžių – išsaugojimas kitoms kartoms – toks mano etnografinės veiklos tikslas, tai buvo mano patriotizmo išraiška. O etnokultūros užmiršimą prilyginčiau nusikaltimui ateinančioms kartoms“, – A. Svidinskas vardijo motyvus, kodėl jis Rokiškio kultūros mokykloje kūrė naują specialybę. Iš pradžių ji buvo labai populiari, studijomis domėjosi jaunimas iš Kretingos, Telšių, Skuodo, Kauno, Tauragės.

Pirmosios folkloro kolektyvų vadovų laidos absolventė Rasa Bimbienė pasakojo, kad studentai mokėsi dainuoti, skambinti fortepijonu, griežti armonika, groti kanklėmis, kitais liaudies muzikos instrumentais, vyko solfedžio pamokos. Jaunuoliai susipažino su muziejininkyste, liaudies amatais, papročiais, pusmetį mokėsi latvių kalbos. Per paskaitas jie sužinojo, kaip prakalbinti garbaus amžiaus žmones, kaip nukreipti juos tinkamu keliu, kad atsivertų, prisimintų ir padainuotų senųjų dainų, pagrotų turimu instrumentu.

Muzikos mokytoja Rasa Bimbienė (viduryje) savo mokiniams dažnai parodo nuotrauką, kurioje folkloro ansamblio „Gastauta“ nariai įsiamžinę kartu su ilgamečiu vadovu Algirdu Svidinsku (pirmas iš dešinės).
Muzikos mokytoja Rasa Bimbienė (viduryje) savo mokiniams dažnai parodo nuotrauką, kurioje folkloro ansamblio „Gastauta“  nariai įsiamžinę kartu su ilgamečiu vadovu Algirdu Svidinsku (pirmas iš dešinės).

Anot R. Bimbienės, studentai teorines žinias įtvirtindavo ekspedicijose, dalį jų rengė kartu su folkloro ansambliu „Gastauta“. Ansambliečiai ir studentai vaikščiodavo po kaimus, kalbindavo muzikantus, pasakotojus, įrašydavo į garso kasetes jų atliekamas dainas, šokių melodijas, prisiminimus, pasakojimus apie kaimo ir šeimos šventes, muzikos instrumentus, tradicijas, papročius. Studentai tuos įrašus iššifruodavo.

Savamokslis muzikantas Vytautas Kubilius iš Joneliškių grodavo vestuvėse ir kaimo jaunimo šventėse.
Savamokslis muzikantas Vytautas Kubilius iš Joneliškių grodavo vestuvėse ir
kaimo jaunimo šventėse.

Nors Panevėžio kolegijos Rokiškio filialas veikia iki šiol, student surinktas tautosakos archyvas perduotas saugoti Rokiškio krašto muziejui. Tarp dviejų dešimčių segtuvų apžvelgti pasirinkome tuos, kuriuose daugiausia sukaupta Aukštaitijos region tautosakos.

Muzikanto kieme – akmuo jo paminklui

Studentė Linoreta Žukaitė (Kundrotienė) iššifravo tautosaką, 1996 m. rinktą Kamajuose ir Pandėlyje.

Kamajiškis Vytautas Grabauskas valsus, polkas pagrojo dvieile rusiška armonika ir lūpine armonikėle. Studentei įspūdį paliko bendravimas su šiuo žmogumi. Jo sodyba gražiai tvarkoma, o kieme įkastas paminklinis akmuo, kuris po muzikanto ir jo žmonos mirties turėjo būti pastatytas ant jų kapo. V. Grabauskas pasakojo apie kaimo „vakaruškas“, kurias visada reikėdavo pradėti ir užbaigti polka.

Tarp užrašytų dainų – ir patriotinės, apie lietuvių tautos kovą už laisvę, meilę tėvynei:

Aukštaičių kraštas yra žalias,
Nuo žingsnių skamba jų daina,
Kai žengia broliai savanoriai
Tėvynės vieškeliais plačiais.
 
Mes josim te, kur žirgas neša,
Kur verda kova kruvina,
Kur žūsta broliai už Tėvynę,
Ir guldo jaunas galveles.

Ramūnas Mikalauskas ekspedicijų ataskaitos segtuvą papuošė šia nuotrauka.
Ramūnas Mikalauskas ekspedicijų ataskaitos segtuvą papuošė šia nuotrauka.

Dainose – tremties atgarsiai

Netoliese nuo V. Grabausko gyveno kitas Kamajų muzikantas Juozas Diržys (gim. 1908 m.). Jaunystėje jis su trimis broliais pasikeisdami grodavo klarnetu, smuiku, Peterburgo ir trijų eilių armonikomis. Visas ketvertukas buvo savamoksliai muzikantai. Juozui labiausiai patikdavo Peterburgo armonika, muzikantų vadinta „Peterburgska“. Ja J. Diržys atliko dviejų dainų ir šokių melodijas, kurias įsirašė etnografinę medžiagą rinkusi studentė. Merginai muzikantas parodė sodybos aplinką puošiančias dvi paties sukurtas medžio skulptūras – elnius, papasakojo, jog žiemos vakarais mėgsta drožti šaukštus. J. Diržys septynetą metų praleido Sibiro tremtyje, tai atsispindi jo dainose:

Kas man iš ta dangaus ružava
Ir iš tų žvaigždžių mirgančių.
Kad mano meilė išvažiava
Nakčia greituoju traukiniu.
 
Gražiam daržely tarp žalių rūtų
Mergaitė kalba su žiedais,
Ji apdainuoja savą nedalią
Vasaros tyliais vakarais.

Pandėlietis Povilas Ruželė (gim. 1926 m.) studentei L. Žukaitei papasakojo, jog jam, trylikamečiui, tėvai Pandėlio turguje, pardavę pusantrų metų eržiliuką, nupirko bandoniją. Ja Povilas linksmino žmones vestuvėse, kaimo vakarėliuose, kartais drauge su smuikininku ir klarnetininku. Užmokesčio už tai negaudavo. P. Ruželė grojo Pandėlio Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje vargonais. Muzikos pomėgį paveldėjo jo sūnus Robertas Ruželė. Jis taip pat studijavo Rokiškio kultūros mokykloje, o dabar dirba muzikos pedagogo darbą, griežia smuiku, groja akordeonu, gitara, vargonais, skambina pianinu.

Studentė L. Žukaitė įrašė trylika melodijų, kurias P. Ruželė atliko bandonija.

Ekspedicijų metu Rasai Bimbienei muzikantės Adelė Niauraitė-Matulevičienė ir Liucija Niauraitė-Makuškienė parodė nuotrauką, kurioje jos įamžintos televizijos laidoje.
Ekspedicijų metu Rasai Bimbienei muzikantės Adelė Niauraitė-Matulevičienė ir Liucija Niauraitė-Makuškienė parodė nuotrauką,
kurioje jos įamžintos televizijos laidoje.

Iš tėvo dienoraščio

Studentas Ramūnas Mikalauskas mėgo į ekspedicijas vykti su broliu Mariumi. 1992 m. jie autobusu pasiekė Dusetas (Utenos r.). Išlipę miestelyje klausinėjo atsitiktinai sutiktų žmonių, gal jie pažįsta liaudies muzikantų. Vietos gyventojai pasiūlė užsukti pas Oną  Stramkauskaitę-Zlataravičienę (gim. 1934 m.), kilusią iš Druckūnų (Varėnos r.), daug metų gyvenančią Dusetose. Moteris iš pradžių atšovė nemokanti jokių dainų. „Pasikalbėję žadėjome eiti toliau. Baigiantis pokalbiui moteris pradėjo pasakoti apie savo tėvą Joną. Šiaip taip išsiaiškinome, kad vis dėlto ji dainuot moka. Padainavo 50 dainų iš tėvo, gyvenusio Dainavos krašte, dienoraščio“, – įrašas R. Mikalausko etnografinėje medžiagoje liudija, jog reikėdavo rasti būdų, kaip prisikalbinti, prisipratinti muzikantą, kad jis atsivertų. Studentas net tris kartus vyko pas šią moterį, su ja susidraugavo ir šioji jam dovanojo vieną iš trijų tėvo dainų sąsiuvinių.

Armonikos nepadės, kol gyvas bus

Studentas R. Mikalauskas Duokiškyje (Kamajų sen.) svečiavosi pas muzikantą Justiną Traką (gim. 1907 m.), kurį griežti armonika išmokė dėdė Pranas Puzinkevičius. Sulaukęs 85-erių J. Trakas dar paimdavo į rankas Peterburgo armoniką. Ja studentui sugrojo valsus, polkas, vestuvinį maršą, padispaną, krakoviaką, klumpakojį.

Trakas groti išmokė sūnų Juozą Traką (gim. 1936 m.). Jis tęsia šeimos tradicijas: mokytis groti Peterburgo armonika paskatino savo dukrą Duokiškio kultūros centro darbuotoją Giedrę Dagienę.

Muzikantas J. Trakas studentui parodė tris armonikas, viena jų buvo sugedusi. Duokiškėnas ketino relikviją suremontuoti ir palikti anūkams.

„Senelio Justino armonikos buvo labai senos, jas sugraužė trainėlės, jų nebevertėjo remontuoti, todėl atidavėme meistrams, kad panaudotų detales kitiems muzikos instrumentams. O mes įsigijome kitų armonikų. Jomis mokausi groti. Man pataria ne tik tėtė, bet ir žinomas Kamajų muzikantas Vytautas Dagys“, – pasakojo G. Dagienė. Ji išsaugojo R. Mikalausko įrašytą kompaktinę plokštelę, vaizdo įrašą, kuriame įamžinta jos mama Bronė Trakienė, rodanti senovinių šokių žingsnelius.

Studentas R. Mikalauskas Duokiškyje bendravo ir su jaunu muzikantu Vilmantu Kemekliu (gim. 1973 m.). Tuomet aštuoniolikmetis, jau gerai grojęs armonika, akordeonu, žadėjo: „Nepadėsiu armonikos tol, kol gyvensiu.“ Įrašuose liko jo atliekami valsai, polkos, vieną iš jų sukūrė pats jaunasis muzikantas.

Anelė Marcijonaitė-Pauliukienė prisiminė dainų, pasakų ir padavimų.
Anelė Marcijonaitė-Pauliukienė prisiminė dainų, pasakų ir padavimų.

Dainuojant laikas eina greičiau

Studentė Jolanta Povilaitytė vasaros ekspedicijose po Salaką (Zarasų r.), Utenos, Biržų, Ignalinos, Rokiškio rajonus stengėsi surinkti ir užrašyti kuo daugiau vestuvinių dainų: piršlybų, mergvakario, sodo išpirkimo. Mergina norėjo įamžinti daugiau vaikų dainų, tačiau žmonės mažai jų teprisiminė. Studentė iššifravo dalį folkloro ansamblio „Gastauta“ 1986–1991 m. ekspedicijose įrašytų dainų, šokių, ratelių.

Bene didžiausią įspūdį J. Povilaitytei paliko bendravimas su Rokiškio muzikante Veronika Einoriene (gim. 1908 m.). Jos biografijoje užrašyti tokie jos žodžiai: „Dainuodama aš prisimenu savo jaunystę, draugus, drauges. Kai dainuoju, ir laikas greičiau eina. Žmoguje labiausiai vertinu gerumą, gailestingumą, myliu žmones. Bažnyčion einu retai, poterius kalbu retai, bet jeigu aš išgirstu, kad žmogui blogai, tai tuoj pribūnu. Tai aš tokia buvau ir tokia liksiu. Aš sutinku su senais ir jaunais. Gyvenimą skirstau į tris dalis: vaikystė – tai prisiminimai, kai viskas buvo paprasta.

Jaunystė buvo labai linksma, o dabar gyvenu ne dėl savęs, o kitų žmonių. Padedu jiems kuo tik mana jėgos leidžia. Svarbu, kad žmonės mani prisimina ir aplanko, tai man ir dabar gyvent gera.“

Anelės Marcijonaitės-Pauliukienės atliekamos dainos „Lėk, sakalėli“ melodijos akordus užrašė jos anūkė.
Anelės Marcijonaitės-Pauliukienės atliekamos dainos „Lėk, sakalėli“ melodijos
akordus užrašė jos anūkė.

Einorienės įdainuota sodo išpirkimo daina:

Sveiki gyvi, broliai mūsų,
Ar ne ilgu jum be mūsų?
Ar ne ilgu jum be mūs?
Prašom sodo nevartyti,
Kad nepirksta – nedraskyti,
Kad nepirksta – nedraskyt.
Mūsų sodas yra brangus,
Mūsų sode matos dangus,
Mūsų sode matos daug.
Mūsų sodas ir ne dykas –
Sėdi sode agrodnykas,
Sėdi sode agrodnykas.
Prašom sodo nevartyti,
Kad nepirksta – nedraskyti,
Kad nepirksta – nedraskyt.

Ansamblio „Gastauta“ folklorininkas Petras Drevilkauskas per ekspediciją Jakėnų (Ignalinos r.) kaime užrašė Juozo Vilimo (gim. 1906 m.) dainą, kurioje išlietos rašyti nemokančių žmonių godos, o šią dainą iššifravo studentė J. Povilaitytė:

Niekam pasaulį
Aš nepavydžiu
Nei šlovės garso,
Nei turtų didžių.
 
Vieno tik daikto
Labai man gaila,
Kodėl nemoku
Ašei rašyti.
 
Aš aprašyčiau
Lietuvos šalį,
Žmogaus kiemelį,
Ponų dvarelį.
 
Aš aprašyčiau,
Kokios čia gryčios,
Kaip įstatyta
Gražios bažnyčios.

Studentai užrašė šešiolika Emilijos Buckutės- Kubilienės dainų, kai kurias ji atliko tarmiškai.
Studentai užrašė šešiolika Emilijos Buckutės-Kubilienės dainų, kai kurias ji atliko tarmiškai.

Armonikos ir paršiuko kainos buvo vienodos

Viena įdomiausių – dainuojamoji ir žodinė tautosaka, R. Bimbienės (Pauliukaitės) surinkta Panemunėlio ir Kamajų apylinkėse 1989–1992 m. Studentė 1989-ųjų rugpjūtį dalyvavo folkloro ansamblio „Gastauta“ ekspedicijoje po Joneliškių ir Baltakarčių kaimus.

Bimbienę, renkančią etnografinę medžiagą, domino ir pateikėjų biografija. Vytautą Kubilių (gim. 1924 m.) iš Joneliškių ji apibūdino kaip savamokslį muzikantą, „nusipirkusį už 20 litų armoniką (tuo metu tai buvo paršiuko kaina) ir pradėjusį groti“. Vėliau šis vyras išmokęs groti klarnetu ir akordeonu. Jaunystėje jis buvęs labai linksmas, grodavęs ne tik „vakaruškose“, bet ir vestuvėse, krikštynose, puotose, tuomet vadintose baliais.

Pateikėja Emilija Buckutė-Kubilienė (gim. 1898 m.) buvo kaimo pasakotoja ir dainininkė, galėjusi susikalbėti vokiškai, lenkiškai ir rusiškai. V. Kubilius armonika pagrojo studentei polkas: „Ėjo velnias iš belaisvės“, „Ponaičiukas gale sodo“, Augusto, Marceliutės, minorinę, latvišką, senovinę, bandonijos; valsus: „Kai buvai jauna“, „Kaip gražu miške“, „Plaukia laivelis“, „Cit, motute“, Žiobiškio, jurginų, bandonijos; Radviliškio klumpakojį, senovinį fokstrotą. E. Buckutė-Kubilienė prisiminė net 16 dainų, kai kurias atliko tarmiškai.

Sėskis, sesyte, ažu stalalia,
Padėkavoka matutei sava.
– Ačiū, miela motinėla,
Kad auginai mažutėla.
Daugiau neberaiks.

Kanklininkės groja savo malonumui Pas Adelę Niauraitę-Matulevičienę (gim. 1925 m.) iš Juodonių studentė R. Bimbienė nekart lankėsi su „Gastautos“ ansambliečiais. Moteris padainavo keletą dainų ir pažadėjo prisiminti jų daugiau.

Folkloro mylėtojai užsuko ir į Kalvius pas Pauliną Gikytę-Tumienę (gim. 1922 m.). Čia svečiavosi kanklininkės A. Niauraitė-Matulevičienė, Julija Baltruškaitė-Starkuvienė (gim. 1925 m.). Buvo nufilmuota, kaip moterys skambina kanklėmis ir dainuoja, o įrašas perduotas saugoti Rokiškio etnokultūros centrui. Šių kanklininkių ansamblis iš pradžių priklausė Svėdasų, vėliau (apie 1980 m.) – Kalvių kultūros namams. Kanklininkės studentei R. Bimbienei pasidžiaugė retkarčiais suvažiuojančios į krūvą pas P. Gikytę-Tumienę pagroti savo malonumui.

Niauraitės-Matulevičienės sesuo Liucija Niauraitė-Makuškienė, nutekėjusi į Užpalius, taip pat mokėjo skambinti kanklėmis. Ji tebeturėjo garsaus lietuviškų kanklių kūrėjo Juozo Lašo (1912–2005) gamintas 18 stygų kankles, grojo jomis brauktuku. Ši moteris kartu su drauge Aldona Vanagiene iš Kyšeinų kaimo (Utenos r.) grojo net 28 metus, keturis kartus dalyvavo televizijos laidose, giedojo bažnyčiose. Kanklininkės melodijas išmokusios iš savo mamų ar senelių.

Šeimos archyvuose išlikusi nuotrauka, kurioje Justinas Trakas groja atsisėdęs ant didžiulio akmens, šalia jo – giminaitis Ignas Statkus. Asmeninių archyvų nuotr.
Šeimos archyvuose išlikusi nuotrauka, kurioje Justinas Trakas groja atsisėdęs
ant didžiulio akmens, šalia jo – giminaitis Ignas Statkus.
Asmeninių archyvų nuotr.

Niauraitė-Makuškienė mena savo mamą audžiančią ir dainuojančią.

Seserys Adelė ir Liucija Niauraitės kanklėmis pagrojo gimnazistų valsą, prisiminė vienuolika dainų, viena jų – apie Rokiškio bažnyčią.

Rokiškio bažnyčia medinė buvo,
Visi gerai žinom, kad nesupuvo.
Dievas žino, kas ti tiko,
Kad pelenai vieni liko
Vietoj bažnyčios.
 
Žmonės nelaimingi, vargų prispausti,
Garbint pono Dievo, nėr kur prisglausti.
Kaip piemenys su avelom,
Taip kunigas su žmonelėm,
Vargsta ant laukų.
 
Mažoj koplytėlėj, lauke ant kapų,
Garbindami Dievu, išprašė grafų.
Ydan bažnyčių statytų,
Ant tos pačios vietos kitų,
Kur pirma buvo.
 
Rokiškio grafienė, tai slauna ponia.
Pastatė bažnyčių, aukštų be galo.
Pastatė gražių bažnyčių,
Pamūrijo varpinyčių.
Be galo aukštų.

Močiutės dainos

Su meile studentė R. Bimbienė aprašė savo senelę dainininkę ir pasakotoją Anelę Marcijonaitę-Pauliukienę (gim. 1925 m.). Ji gimė neturtingų valstiečių Juozapotos ir Alekso Marcijonų šeimoje, augo su dar dviem seserimis Aldona ir Onute. Jos tėvas Aleksas buvęs labia linksmas ir kūrybingas žmogus, sukūręs apie Panemunėlį dainušką, turėjęs skudučius, jais pats grojęs ir kitus mokęs. Per patį Antrojo pasaulinio karo vidurį ji ištekėjo už obeliečio Kazimiero Pauliuko, Panemunėlyje dirbusio geležinkelio darbininku, užaugino du sūnus Antaną ir Vytautą. „Močiutė Anelė visa gyvenimą buvo linksmas žmogus, suprantantis humorą. Labai vaišinga, mokėjusi skaniai gaminti, o jos keptomis spurgomis mielai vaišinosi visi. Laisvalaikį praleisdavo su vyru ir draugėmis. Taip pat giedojo bažnyčios chore“, – rašoma etnografinėje medžiagoje. Joje – A. Marcijonaitės-Pauliukienės prisimintų penkiolika dainų, eilėraštis, dvi pasakos ir padavimas.

Garbaus amžiaus panemunėlietė prisiminė, jog netoli Tindžiulių kaimo buvo kalnas, vadinamas Bobakalniu, o netoli jo – Peštynių bala. Pavadinimas kilo nuo vieno atsitikimo: netoli kalno esą labai smarkiai susipešusios dvi bobos. Ten žmonės anksčiau eidavo rinkti spalgenų (spanguolių) arba bruknių, tačiau po melioracijos toje vietoje nieko nebelikę.

Duokiškio muzikantas Juozas Trakas tęsia savo tėvo muzikavimo tradicijas.
Duokiškio muzikantas Juozas Trakas tęsia savo tėvo muzikavimo tradicijas.

„Pastebėjau, kad muzikantų atmintyje greitai atsigamina melodijos. Juk jaunystėje jos tiek daug kartų grotos“, – sakė R. Bimbienė. Anot jos, dauguma muzikantų buvo aktyvūs bendruomenės nariai, žodžio kišenėje neieškantys žmonės, gerbiami visuomenėje. Keliaujant per kaimus žmonės padainuodavo tas pačias dainas, tik šiek tiek skyrėsi jų atlikimas, melodijos, žodžiai. Dalį dainų jie atlikdavo savo krašto tarme. „Dauguma pateikėjų jau iškeliavę anapilin. Suspėjome pagriebti tai, ką jie žinojo, išsaugojo, antraip dalį tautos kultūros jie būtų su savimi nusinešę į amžinybę“, – pasakojo R. Bimbienė.

„Atkūrus nepriklausomybę kilo folkloro banga. Entuziastai stengėsi išsaugoti tai, kas dešimtmečiais buvo slepiama, dėl to primiršta. Buvome tiesiog pamišę dėl folkloro, o dabartinis jaunimas jau šiek tiek kitoks: naujos technologijos, galimybė muzikos klausytis per kompiuterius, įvairios muzikos sritys atitolina juos nuo protėvių dainų ir šokių“, – svarstė R. Bimbienė. Ji, Obelių gimnazijos muzikos mokytoja, per pamokas dažnai panaudoja ekspedicijose kadaise užrašytas dainas, šokius, šmaikščius pasakojimus.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie