Rokiškio eiliuotojus įkvepia legendinio dvasininko Antano Strazdo gyvenimas ir kūryba

 

Legendinė dvasininko, poeto Antano Strazdo, žmonių mieliau vadinamo Strazdeliu, asmenybė, jo kūryba domina kalbininkus, istorikus, kūrėjus. Jo poezija artima tautosakai, mėgstama, susiliejusi su liaudies dainomis. Mokslininkai nagrinėja Strazdelio kūrybą, režisieriai stato spektaklius, poetai įkvėpimo ieško jo eilėse, giesmėse. Rokiškio rajono kūrėjų interpretacijose Strazdelis labai įvairus: žengiantis per Kamajus ir palabinantis vaiką, o jo posmelių virvesys „dar ne vieną tylią ašarą išvys“…

Lietuvių kalbos mokytoja Vida Papaurėlienė sako, jog mokiniams didžiausią įspūdį palieka A. Strazdo asmenybė, jo keistas gyvenimo būdas, netgi apranga, matoma E. M. Romerio pieštame paveiksle. Galbūt todėl, kad šio žmogaus gyvenimas ėjo prieš tėkmę, kad jis nuolat maištavo. Vis dėlto, anot pedagogės, ne visi mokiniai domisi liaudies daina, dainiškąja poezija, todėl tradicinės pasaulėjautos išraiška, etiniai A. Strazdo tekstų idealai, lyrinė lietuvių dainų tradicija daugeliui paauglių nekelia ypatingai išskirtinių   emocijų: „Giesmės svietiškos ir šventos“ skaitomos tik iš pareigos. Tiesa, daugelis yra girdėję giesmę „Pulkim ant kelių“ prieš šventų Mišių auką. Pasak V. Papaurėlienės, džiugu tik, kad vaikai žino, jog šis kunigas ir poetas yra aukštaitis, jo vardu yra pavadinta Kamajų  gimnazija, Kamajų kapinėse yra kunigo kapas, paminklas miestelio aikštėje.

Pedagogei asmeniškai yra labai tikslūs ir prasmingi poeto Sigito Gedos žodžiai apie A. Strazdą: „Strazdas man reiškė baimės nugalėjimą, tai yra nebaimę būti ir šventuoju, ir bepročiu. Baigti mokslus, gauti šventinimus, aukoti mišias, sykiu neužmirštant, jog esi žmogus, toks pat mirtingasis, kaip ir tie, kurie tau didžiausias nuodėmes išpažįsta. Suvokti, kad dar esi išrinktas – mūzų pašauktinis, poetas, kad tavo lūpomis kalba ne tik tai, ko tėvas, motina mokė, bet ir tai, ką gali išgiedoti paukštis medyje, ką byloja žemė, rožių krūmas, žilvitis, dangus.“

 

Vida Papaurėlienė

 

Stabtelėjimas Kamajuose

Paukšteli pilkasis, kuklusis Strazdeli,

Ką čiulbi, ką giedi ankstyvą rytelį?

Linksmutė giesmelė suvirpa padangėj –

O kunigas Strazdas per Kamajus žengia.

Sustoja, pamąsto, palabina vaiką…

O paukščiai vėl gieda, vėl sveikina laiką.

Vėl rytmetį ankstų taip čiulba, taip gieda –

Tarytum tirpdina subjurusį sniegą.

Jis vėlei ateina, pamokslą pasako

Ir skuba sodiečiai sutikt Jį prie tako,

Paspausti Jam ranką… ir Dievo malonės

Užteko Strazdeliui šios žemės kelionėj.

Paukšteli pilkasis, kuklusis Strazdeli,

Pasėjai Tu gėrį gimtojoj šalelėj,

Teisybės ieškojęs, bet taip ir neradęs,

Tu amžiams užmigęs pavargusioj žemėj.

Strazdeli, giedoki pavasario rytą,

Priminki žmonėms tu tą keistą poetą,

Tą kunigą kuklų iš Astravo kaimo…

Čiulbėki, pilkasai, prie kiemo atšlaimo…

Giedoki, paukšteli, tą paprastą dainą:

„Pasvydo, pasvydo…“ Jau saulė pareina…

Pavasaris šviesą į Kamajus siunčia,

Ir kvepia žibuoklėm pavasario gūsis.

Ir gieda paukštelis tą pačią dainelę…

Prie kapo poeto plevena ugnelė…

Danutė Mažeikienė

 

Pagiedot su Strazdeliu

Be Strazdelio Kamajai ne Kamajai,

Nors šiandieną, aišku, rėdomės naujai,

Bet jo vardą puikiai žinome visi,

Nes šviesi jo atmintis išties skalsi.

Nors prabėgo daugel metų vandenų,

Liko gyvas graudulys giesmių anų,

Tų žodelių, tų posmelių virvesys

Dar ne vieną tylią ašarą išvys.

Ir kvietimas pult ant kelių toks saldus

Tirpdantis puikybės nuodėmės ledus,

O džiaugsmingo “Aleliuja” garsuose

Atsišaukia protėvių dievų dvasia.

Ak, Strazdeli, giesmininke neramus,

Išgiedojęs žmogiškuosius troškimus,

Radęs priebėgą kiemely Kamajų,

Ar patinka apdarai dienų naujų?

Ar pakito žmogaus rūpesčiai, planai

Nuo tada, kada tu vaikščiojai čionai?

Ar į kitą pusę teka Šetekšna?

Ar tai buvo kada nors kam nors gana

Laisvės, laimės, pinigų, valdžios, garbės?

Ar žemelė vienąsyk nesudrebės?

Kai to nerimo išverkti negaliu

Taip norėčiau pagiedot su Strazdeliu…

Virginija Tičkienė

 

 

Pasaulis didelis suklups prie kojų

Gieda strazdas medžių šakose,

gieda ir savas godas godoja.

Kur likimas šiandien, kur nuves,

ar pasaulis didelis suklups prie kojų.

Gieda strazdas, strazdas – ne žmogus

čiulba ulba visą ankstų rytą,

O žmogus, o ką, jeigu nubus

ir išvydęs lizdą išdraskytą.

Ašaros riedės lyg putinai,

gręš rankas į saulę, vėją, lietų.

Tu žinai, žinai ar nežinai,

Žemėj šioj kiek skirta vietos.

Gieda strazdas – ežero bangoj

tik siūbuoja nendrės vėjy.

Rožės pražydėjimas tamsoj –

Tiek, kiek skirta, tiek ir teturėjai.

Gieda strazdas medžių šakose,

gieda ir savas godas godoja.

Prie Sartų likimas vėl nuves

ir pasaulis didelis suklups prie kojų.

Audronė Telšinskienė

 

 

(Strazdelio metų laikai tarmiškai)

Plaikstas plunksnelam

Rudenia kelaliu

Strazda sutana.

Ežera stiklu

ataidi ataskamba

Kriaunų varpas.

Rauda ar gieda –

a kū čia sumislysi.

Strazdas Juodasis.

Apeik pra man

apgraibom basom.

Vasaras vėjas.

Reda Kiselytė

 

(Antano Strazdo paveikslas miniatiūrose)

Istorijos apie Strazdelį dar gyvos…

Unikali, maištinga, einanti kartu su lietuvių baudžiauninkų minia poeto Antano Strazdo asmenybė. Dažnai sklaidau Vinco Maciūno leidinio „Pluoštas dokumentų apie Antaną Strazdą“ puslapius… Kiek daug čia sudėta graudžių istorijų  ir žaismingų nuotykių apie poetą…

Žmonių vadinamas Strazdelis gimė 1760 m. Istorijos gyvena iki šių dienų…

Per žemę ėjo įžvalgusis poetas…

Per žemę ėjo įžvalgusis poetas… Jį gaubė išminties skraistė. Antano Strazdo šmaikštus žodis įveikė įsikerojusias turtuolių ydas, suplėšė nykios kasdienybės skraistę…

Per žemę ėjo įžvalgusis poetas…

Albinas Sakapilvis

 

 

Strazdui

Lietuviškais žodžiais gražiausiais

pradėjęs rašyti maldas ir dainas

mums savą takelį išaudei

į grožio ir gėrio erdves.

Ir traukei ten paprastą žmogų

Tu taip nejučia, pamažu,

kad visa jam šitą parodyt,

kad jis ne darbinis arklys, o Žmogus,

kurs ardamas žemę dainuotų

pakilęs nuo molio grumstelio dvasia,

ir vyturiu viską kartotų,

kad Tėviškė jo Lietuva.

Nemirštamą „Pulkim ant kelių” sukūrei,

kuri ir po mūsų skambėt nesiliaus,

nes žmonės, prieš Dievą suklupę,

giedodami ją, kils iki pačio dangaus.

Ir taip nejučia palikai pats artoju

vienos iš pirmųjų vagų,

lietuvišku žodžiu pradėjęs vagoti

sugrubusias širdis žmonių,

ir sėti ten tikrą lietuvišką grūdą,

tą nuostabų, savą tikrai,

kuris ten sudygti netruko

nes artimas jiems palikai, –

toks paprastas, geras ir savas,

kaip kaimo žmogeliai visi,

bet mokslo šiek tiek paragavęs,

tai kaipgi tokio neklausyt?!

Likai taip giesmių ir dainų įkvėpėju,

Su meile beribe palikęs širdy

Žmonėms ir Tėvynei po gerąją pėdą.

Tuo likdamas pats mūs tautos atminty.

Ir ta atmintis jau negęsta,

Nes gėris – visiems amžinoji ugnis,

Gyvenimą puošia, jį daro gražesnį,

Todėl ji per amžius mums švyturiu liks.

Medžio skulptūroje – originalusis giesmės variantas

Kriaunų centre įsikūrusiame medžio skulptūrų parke drožiniu įamžintas poeto ir dvasininko Antano Strazdo atminimas. Skulptūrą kūrusiam menininkui Vidmantui Zakarkai teko sudėtinga užduotis – įamžinti šiame krašte gimusią, užaugusią išskirtinę asmenybę ir medyje iškalti jo garsiausio kūrinio „Giesmė prieš Mišią“, žmonių dažniausiai vadinamą pirmaisiais žodžiais „Pulkim ant kelių“, tekstą.

Medžio drožėjas Kriaunų plenero organizatoriams pasiūlė masyvų beveik keturių metrų ąžuolą dalinti į keletą dalių. Viršutinėje išdrožti dvasininko bareljefą, jį pridengti stogeliu, puoštu medžio ornamentais. Kitoje ąžuolo dalyje išdrožti penkis lyg vieną ant kito sukrautus akmenis, kiekviename – po posmelį giesmės teksto.

„Pradėjau drožti bareljefą. Dvasininko A. Strazdo nuotraukų nėra išlikę, tik piešiniai. Žvelgdamas į juos bandžiau išgauti panašumą. Atvažiavo kunigas Laimonas Nedveckas, pasižiūrėjo ir pasakė, jog Strazdelis jau yra. Tuomet supratau, kad man pavyko“, – kūrybos detales prisiminė V. Zakarka.

Anot jo, skulptūroje išdrožtas pirminis, daugiau nei prieš du šimtus metų sukurtas ir 1814 m. paskelbtas giesmės variantas. „Raidžių gausu, ne tik lietuviškų, kai kurie žodžiai nežinomi, seniai nebevartojami. Reikėjo rankioti po vieną raidę. Giesmės tekstas tarsi apjuosė ąžuolo kamieną. Darbas ilgas, kruopštus, bet prasmingas“, – teigė medžio drožėjas.

Prieš dvejus metus skulptūrų parko atidarymo šventėje Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčios choristai giedojo „Pulkim ant kelių“ pirmąjį variantą.

Autorinio A. Strazdo giesmės teksto pirmasis posmas

Pulkim unt kialu wisi krikszczionies

Trokszdami del saw Jezaus Małonies.

Su aszaramis, pulkim su wieru,

Priesz tu straszniausiu Jezaus afieru.

Toks giesmės tekstas pateikiamas 1977 m. išleistame maldynėlyje „Visada su Dievu“:

Pulkim ant kelių, visi krikščionys,

Didžiai ištroškę Jėzaus malonės!

Su ašaromis Dievui dėkokim,

Tą Mišių auką jam paaukokim.

 

 

Kūrėjas su armonika

Rokiškyje medžio drožėjų vasaros stovyklose dalyvavęs garsus Lietuvos skulptorius Ipolitas Užkurnys (1926 –2004), iš kamajiškių sužinojęs, kad kunigas Strazdelis griežė armonika, įamžino jį su šiuo instrumentu, o ant dumplių išskaptavo giesmės „Pulkim ant kelių“ pirmąją eilutę. Amžininkai prisimena, jog drožėjas didoką skulptūrą įdėjo į ratelius ir vežė šventinti į bažnyčią. Vežimėlyje buvo ir magnetofonas, iš kurio sklido giesmė „Pulkim ant kelių“.

Gimtinėje – paminklinis akmuo

Prieš keletą dešimtmečių Kriaunų gyventojai nutarė įamžinti poeto ir dvasininko A. Strazdo gimtinę. Tuometinis viršaitis šviesaus atminimo Vytautas Adamonis apklausė garbaus amžiaus žmones, kurioje vietoje galėjo būti Strazdelio sodyba. Pasak V. Adamonio buvusios pavaduotojos, Kriaunų pagrindinės mokyklos direktorės  Stasės Idienės, melioracija taip pakeitė kraštovaizdį, kad gyventojai nurodė net kelias skirtingas vietas.

1993 m. dvasininko 160-ųjų mirties metinių proga Margėnų kaime (anksčiau jis vadintas Astravu) buvo pastatytas paminklinis akmuo. Lietuvių kalbos mokytoja Olga Trečiokaitė padėjo parinkti žodžius, kurie geriausiai apibūdina garsųjį kraštietį. Nuspręsta akmenyje iškalti A. Strazdo eilėraščio „Strazdas“ žodžius:

Reiškiu, giedu, linksminu,

Smūtnų žmogų raminu,

Tiešydamas gražioms giesmelėms.

 

 

Bibliotekininkai, seniūnija, vietos bendruomenė, kultūros darbuotojai, visuomenininkai, kūrėjai renkasi į poezijos šventes, skaitymus A. Strazdo tėviškėje.