Prie Dirdų

Didikai Tyzenhauzai paliko ryškų pėdsaką Europos istorijoje. Apie jų reformatorišką veiklą, ekonominius ir kultūrinius pertvarkymus diskutuojama mokslinėse konferencijose, jų gausų palikimą nagrinėja muziejininkai, mokslininkai. Juodžiausiu lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu, Reinoldui Tyzenhauzui užsakius, Franco Jozefo Haidno oratorijos apie pasaulio sutvėrimą, Volfgango Amadėjaus Mocarto „Te Deum“ ir kitų kompozitorių kūrinių lotyniškas tekstas buvo išverstas į lietuvių kalbą. Nors grafai kalbėjo lenkiškai, jie nebuvo abejingi lietuvių kalbai: pageidavo šv. Mišių giesmes giedoti lietuviškai.

Asmenybės veikė to meto Lietuvos gyvenimą

Tyzenhauzai – galinga ir įtakinga Vokietijos riterių giminė, kilusi iš Holšteino žemės. Į Rygos apylinkes broliai Engelbrechtas ir Teodorikas Tyzenhauzai atvyko kaip kalavijuočių ordino riteriai XII a. pabaigoje. Užvaldę nemažai žemių, jie tapo įtakingiausiais Livonijos didikais. Būtent Engelbrechtas laikomas Rokiškyje ir Postavuose gyvenusių grafų giminės pradininku.

Neseniai išleistame tarptautiniame turistiniame maršrute „Grafų Tyzenhauzų paveldas Lietuvoje ir Baltarusijoje“ rašoma, jog „XVI a., Livonijai suirus kovose su lietuviais, dalis Tyzenhauzų tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdiniais ir valstybės veikėjais. Žymiausias jų atstovas – Antanas Tyzenhauzas (1733-1785), buvo vienas labiausiai išprususių Abiejų Tautų Respublikos veikėjų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininkas ir karališkųjų ekonomijų administratorius.

Tyzenhauzų valdžią liudija šios giminės herbas – geltoname fone juoduojantis buivolas. Tai nepalenkiamos galios ir tvirtybės simbolis. Didingas herbas tik patvirtina šių aristokratų įtaką – juk kelis amžius dominuojančios giminės asmenybės veikė to meto Lietuvos gyvenimą. Išlikęs šios giminės atstovų palikimas kviečia pažinti vienos ryškiausių aristokratų giminės gyvenimą ir vertybes“.

Pastatė puikų klasicistinį dvaro ansamblį

Pirmasis Tyzenhauzų giminės atstovas Vilhelmas Rokiškio valdas išsinuomojo 1633-1637 m. O 1715 m. paskutinis kunigaikščių Krošinskių palikuonis Juozapas Rokiškį užrašė savo patėviui Jonui Tyzenhauzui. XVIII a. Rokiškis buvo ne kartą užstatinėjamas, kol perėjo į Ignoto Tyzenhauzo (1760-1822) rankas.

Tame pačiame leidinyje trumpai apžvelgiamas Tyzenhauzų giminės valdymo laikotarpis: „Lietuvos gvardijos šefas Ignotas Tyzenhauzas paveldėjo savo bevaikio dėdės Antano Tyzenhauzo turtą ir, vykdydamas jo valią, didelį dėmesį skyrė ne tik ekonomikai, bet ir kultūrai, švietimui. Būtent jis, pavertęs Rokiškį savo rezidencija, 1801 m. pastatė puikų klasicistinį dvaro ansamblį, suformavo naują, stilingą ir išskirtinį senamiestį, kuriais didžiuojasi šiandieninis Rokiškis. Kai kurie architektūros istorikai teigia, kad šiuos darbus grafui atlikti padėjęs žinomas Lietuvos architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius.

Grafas I. Tyzenhauzas buvo vedęs Marijaną Pšezdzieckytę, tačiau su ja išsiskyrė. Jų vaikai – sūnūs Rudolfas ir Konstantinas bei dukros Aleksandra ir Sofija – buvo gerai žinomi visuomenėje. Štai Sofija buvo ne tik viena gražiausių to meto Lietuvos moterų, bet ir pirmoji Lietuvos moteris rašytoja.

I. Tyzenhauzo sūnus Konstantinas (1786-1853) Rokiškio dvarą paveldėjo iš savo tėvo. Pasimokęs pas Vilniaus universiteto garsųjį mokslininką Stanislovą Jundzilą ir žinomą Lietuvos dailininką Joną Rustemą, Konstantinas tapo pasaulinio lygio ornitologu, kurio mokslinių tyrimų viršūnė – kelių tomų „Visuotinė ornitologija“. Rokiškyje jis įrengė botanikos sodą, įsteigė gamtos tyrimų ir paukščių iškamšų preparavimo laboratoriją, pradėjo kurti zoologijos sodą.

Kaupė meno kolekcijas

Ypatingų pėdsakų Rokiškyje paliko ir Konstantino sūnus Reinoldas Tyzenhauzas (1830-1880), kuris, paveldėjęs Rokiškio dvarą, ne tik pastatė gražiausią neogotikos ansamblį Lietuvoje – Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią, Kryžiaus kelio koplyčias, bet ir plytinę, lentpjūvę, alaus „bravorą“, tris degtinės varyklas. Grafystės dvarų valdytojo Stanislovo Plavskio 1860 m. ataskaitoje rašoma: „Nuo to laiko, kai lažas buvo pakeistas činču ir tuo pačiu metu paplitus blaivybei, valstiečiai pasidarė žymiai uolesni bei sumanesni. Labai padidėjo naminių gyvulių skaičius; laukai pradėti geriau tręšti ir įdirbti; daugelis trobų iš dūminių buvo pakeistos baltosiomis; jas perstatant dedami akmeniniai pamatai; pievose iškertami krūmai, išrenkami akmenys, išlyginami kupstai; sodybose sodinami medžiai. Valstiečiai moko savo vaikus, berniukus ir mergaites, rašto arba namie, arba mokykloje Rokiškyje.“ Išlikęs 1858 m. Vyžūnos vaitystės kaimų mokyklų, mokytojų ir mokinių sąrašas: devyniose mokyklose mokėsi 77 berniukai ir mergaitės.

Anot istorikės Onutės Mackevičienės, grafas R. Tyzenhauzas ne tik rūpinosi statybomis, žemės ūkiu, bet ir kaupė meno kolekcijas, parašė nemažai filosofinių veikalų, pildė biblioteką, tvarkė šeimos archyvą, išlaikė mokyklą, ligoninę, gydytoją, penkis felčerius. Vykdydamas protėvių valią, apie 1870 m. Rokiškyje atidarė muzikos mokyklą, kurioje mokėsi ir valstiečių vaikai. Siekdamas palengvinti jiems mokslą, grafas norėjo, kad sudėtingesni kūriniai būtų išversti į lietuvių kalbą. Nors grafai kalbėjo lenkiškai, jie nebuvo abejingi lietuvių kalbai: pageidavo šv. Mišių giesmes giedoti lietuviškai.

Bažnyčiose lietuviškai giedamos giesmės

Filosofas Bronius Deksnys monografijoje „Tyzenhauzai Rokiškio dvare“ rašo, jog kunigas Silvestras Gimžauskas pasakojo, kaip, R. Tyzenhauzui užsakius, jis vertė į lietuvių kalbą F. J. Haidno oratorijos apie pasaulio sutvėrimą, V. A. Mocarto „Te Deum“ ir kitų kompozitorių kūrinių lotyniškus tekstus: „Iš pradžių Tyzenhauzas su šiuo užsakymu kreipėsi į Žemaičių kunigų seminarijos rektorių. Bet seminarijoje neatsirado žmonių, kurie būtų ėmęsi šio darbo. Tada grafas paprašė Vilniaus kunigų seminarijos rektorių rasti klierikų vertimui. Kadangi klierikas Gimžauskas jau buvo žinomas, kaip sugebantis eiliuoti poetinius kūrinius, jam šis darbas ir buvo pavestas. Kartu su mokslo draugu Kurčevskiu, vėliau istoriku ir Vilniaus katedros prelatu, Gimžauskas išvertė minėtus tekstus. Kunigų seminarijos klierikų choras muzikos klasikų kūrinius lietuviškai giedojo Tyzenhauzų rūmuose Vilniuje, Trakų gatvėje. Galimas dalykas, kad Reinoldas Tyzenhauzas buvo numatęs, kad šie kūriniai bus sugiedoti lietuviškai jo iniciatyva ir lėšomis statomoje Rokiškio bažnyčioje. Reikia prisiminti, kad tai buvo pats juodžiausias lietuviškos spaudos draudimo keturiasdešimtmečio vidurys, kai Rusijos imperijos valdžia visomis priemonėmis stengėsi surusinti ir suprovoslavinti Lietuvą.“

R. Tyzenhauzui pritariant Rokiškio bažnyčioje 1877-aisiais lietuviškai atlikta garsioji Antano Strazdelio giesmė „Pulkim ant kelių“.  Deja, staigi vos 50 metų grafo mirtis 1880 m. nutraukė jo planus.

Tyzenhauzų veiklą Rokiškyje tęsė ir jų ainiai: Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės (1827-1890) sūnus Konstantinas (1846-1897) bei Konstantino sūnus Jonas (1877-1944).

Grafienės M. Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės rūpesčiu Rokiškyje buvo išgražinta brolio statyta bažnyčia, atidaryta ligoninė, vaistinė, vargšų prieglauda. Dirbti Rokiškio muzikos mokykloje ji pasamdė čeką Rudolfą Lymaną, vėliau išugdžiusį ne vieną Lietuvos muzikos klasiką.

Palikimas laukia tyrinėtojų

Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos mokslininkai, filosofai, istorikai tyrinėja garsios Tyzenhauzų giminės palikimą. Rokiškio krašto muziejuje vyko dvi tarptautinės mokslinės konferencijos (2007 ir 2013 m.), skirtos Tyzenhauzų paveldui atkurti, įprasminti. Pasak istorikės O. Mackevičienės, grafų Tyzenhauzų archyve liko daug dokumentų apie šios giminės šviečiamąją bei kultūrinę veiklą. Yra sukaupta Rokiškio grafystės muzikinio gyvenimo atskira byla. Pagal joje saugomus dokumentus sprendžiama, jog muzikinis gyvenimas buvo intensyvus. Grafystės centras – Rokiškis visoje Lietuvoje garsėjo muzikos mokykla, kuriai vadovavo čekų kompozitorius R. Lymanas. Muzika skambėjo ir Obelių, Salų palivarkuose, o į didelį koncertą, vykusį Rygoje, išvyko net 63 žmonių choras iš Aknystos palivarko. Manoma, jog šis choras dalyvavo pirmojoje Latvijos dainų šventėje, vykusioje 1873 m.

Šie dokumentai labai reikšmingi kultūros istorijos studijoms.  „Didikai, įsteigę muzikos mokyklą, mokytis joje priėmė ir valstiečių vaikus, mokė juos ne tik liaudies dainų, bet ir simfoninės, operinės muzikos“, – sakė istorikė.

Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios antrojoje didžiojo altoriaus pusėje yra įamžintas šventovės mecenatų atminimas: statyboms pinigų aukojusių grafų lenkų pavardės užrašytos lotyniškai ir lenkiškai, o eilinių parapijiečių – lietuviškai.

Ant procesinės vėliavos – lietuviški užrašai

Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis mano, jog spaudos draudimo metais grafai Tyzenhauzai pirmumą teikė lietuvių kalbai. Tai liudija procesinė šilkinė vėliava, išsaugota Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje, perduota muziejui ir neseniai restauruota Prano Gudyno restauravimo centre. Vienoje jos pusėje išsiuvinėtas šv. Florijono atvaizdas ir užrašas „Šventas Florijonai, melskis už mus 1886″ liudija, jog ji buvo skirta ugniagesių globėjui. Kitoje vėliavos pusėje pavaizduota Dievo akis su spinduliais. Tai ženklas, raginantis žmones vadovautis proto bei moralės principais, o ne aistromis ir troškimais. Po ja – Tyzenhauzų giminės herbas – buivolas su karūna. Išdidžiai žengiantis buivolas simbolizuoja jėgą ir stiprybę. Abiejų vėliavos pusių apatiniuose kampuose išsiuvinėta po dvi susikryžiavusias „triūbas“, o viršutiniuose – inicialai T. S. Pasak muziejaus istoriko, kol kas neaišku, kas slypi už šių raidžių.

Projektą „Kalbame Strazdelio kalba“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Paramos dydis – 15 tūkst. Eur.

Parengė Dalia ZIBOLIENĖ

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie