Prie Dirdų

 

Rokiškio krašto muziejuje saugomuose tarpukario religinio turinio leidiniuose – pasvarstymai apie tai, kas yra sąmoningas katalikas, kodėl puolami ir persekiojami kunigai. Tarp vertybių – ir maldų lapeliai, atminimo paveikslėliai, lankstinukai apie sakramentų reikšmes, moterų vaidmenį šeimoje, politikoje, tikinčiųjų bendruomenėje, patarimai, kaip užauginti vaikus, sutarti šeimoje, taip pat skelbiamos parapijos žinios, rašoma apie šventes, aiškinami liturginiai klausimai.

Maldai – vyskupo leidimas

Pats seniausias dokumentas  – pageltęs maldos „Szwinta Marya motina Diewa Panna nekaltaj pradeta“ („Šventa Marija, motina Dievo“) leidinys. Jame rašoma: „Asz greisznas tarnas atsydodamas loskaj Tawa, atsydodu ažu slugu yr nevalninku Brostwoj Nekalta prasydieima Tawa, yr jemu Tawi ažu asablinu Poniu, Motinu, Abginieju yr Apiekunku mana. Žadu Tawys niekados neaplajsty yr lig adinos smerties garbinty yr szlowinty Nekalta prasydieima tawa.“

1854 m. leidimą maldai spausdinti suteikė Vilniaus vyskupas Vaclovas Žilinskis (1803–1863), cenzorius –  miesto patarėjas ir kavalierius A. Muchinas. Malda išleista dar prieš lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį. Caro valdžia tuomet visomis priemonėmis bandė įvesti rusiškus spaudmenis į lietuvių raštiją, persekiojo tradicinio lotyniškojo raidyno vartojimą. Maldoje daug slaviškos kilmės žodžių: „griešnas“ – nuodėmingas, „sluga“ – tarnas,  „asabliwu“ – ypatinga ir pan.

Lietuvių kalbos draudimo laikotarpiu, ko gero, Rygoje (data nenurodyta), J. A. Frei spaustuvėje, atspausdintas kreipimasis į skaitytojus „Ar gi žmogs gal žinot, kad nuodemes jam yra atlaistas?“ Spaudinyje patariama, kaip „gal atrasti wiernus paaiškinimus apie grieku atleidimu“.

Katalikų veikimo centras

Rokiškio krašto muziejaus fonduose saugoma daug leidinių religine tema. Juos išleido Katalikų veikimo centras. Jis nuo 1919 m. koordinavo katalikiškųjų draugijų veiklą, vienijo vaikų, jaunimo, vyrų ir moterų, taip pat religines, profesines, blaivybės, meno, sporto organizacijas. Centras rėmė knygynus, skaityklas, spaustuves, biurus, buvo įkūręs mokyklas, prieglaudas, rengė paskaitas, kursus, spektaklius, organizavo rinkliavas, leido leidinius. Centras kiekvienoje vyskupijoje steigė rajonus, parapijose – skyrius.

Muziejaus fonduose saugomi Panevėžio rajono tarybos leidiniai. Juose nagrinėjamos įvairios temos: kas yra sąmoningas, arba įsitikinęs katalikas, sakramentų reikšmės, kodėl puolami ir persekiojami kunigai, moters vaidmuo šeimoje ir politikoje, patarimai, kaip užauginti vaikus, sutarti šeimoje, kaip padėti žmonėms, netinkintiems Kristų.

CAM01830
Vienas seniausių Rokiškio krašto muziejuje saugomų leidinių religine tema – malda „Šventa Marija, motina Dievo“. Rokiškio krašto muziejaus archyvo nuotr.

Sąmoningam katalikui – ir apie kunigo trūkumus

Šventaisiais 1933 m. Katalikų veikimo centras 20 tūkst. egzempliorių tiražu išleido A. Šablinsko parengtą leidinį „Sąmoningas katalikas“. Jame pabrėžė, kad sąmoningas katalikas yra tas, kuris „tvirtai laikosi katalikų tikėjimo ir dorovės, visa savo siela yra suaugęs su katalikybe, kurio jokie viliojimai bei pagundos negali atitraukti nuo Kristaus Bažnyčios, kuris Jos mokslą deda pamatan savo minčių, darbų, kaip kasdieniame savo gyvenime, taip ir viešajame“. Savo tikėjimo broliams ir seserims A. Šablinskas nurodo, jog „tik viena katalikų Bažnyčia tėra tiesos šulas ir tvirtumas“, o tikintieji eina kartu su savo dvasininkija. Ji vertinama kritiškai. „Sąmoningas katalikas gerai žino, kad kunigas nėra angelas, kad jis gali būti daugiau ar mažiau mokytas, daugiau ar mažiau tobulas, gali turėti didelių trūkumų, net nusikaltimų. Dėl to kunigo asmenyje skiria kunigišką jo pobūdį ir aukštą jo uždavinį nuo asmeniškų jo gabumų, dorybių bei silpnybių. Susipratęs katalikas dėl asmeniškų vieno kito kunigo pakrikimų nenustos branginęs tikybos, nesišalins nuo Bažnyčios ir nepasiduos prieštikybinei agitacijai“, – rašoma leidinyje.

Norint tapti sąmoningu kataliku siūloma skaityti geras knygas ir laikraščius, iš kurių galima „susekti dieviškąją Bažnyčios kilmę, jos šventumą, labdaringą veikimą šimtmečių eigoje, jos sugebėjimą tūkstančius vesti į šventumą, ugdyti karžygiškumą“. Patariama atsidėjus klausyti šventadienių pamokslų, stebėti gyvenimą, žmones ir daryti išvadas. Stebėti ne tik katalikiškas šeimas, bet ir pakrikusias, nes tik lyginant galima įsitikinti, „kad netikėjimas ir nedorovė yra didžiausi žmonių priešai, o pamaldų gyvenimą seka palaima ir ramybė“. Tikintiesiems siūloma dalyvauti katalikiškų organizacijų veikloje, nes jose „išmokstama protauti, nuo protavimo pereiti prie darbo, nuo darbo – prie apaštalavimo“. Katalikų vaikams vieta „Angelo sargo“ sąjungoje, jaunimui – „Pavasario“ federacijoje, moterims tarnauja Katalikių moterų draugija, o vyrams – Katalikų veikimo centro skyriai.

CAM01834
1935 m. Kristaus Karaliaus šventėje Rokiškio parapijos klebonas kreipėsi į tikinčiuosius išleisdamas „Žodį parapijiečiams“.

Parašė miesto ištvirkėlė

Artėjant mokslo metams Katalikų veikimo centras tikintiesiems dovanojo patarimų leidinį „Tėvams dešimt įsakymų“. 1938 m. datuotame kelių puslapių leidinyje rašoma, jog tėvai vaikus aprūpina „medžiaginiais dalykais: valgiu, rūbais, pinigais, motinos pintines, lagaminus pripildo skaniausių kąsnelių, tėveliai įbruka paskutinį centą, sesutės ir broliukai pasiryžta dvigubai dirbti, kad tik moksleiviui būtų gera ir kad jis pasidarytų apsišvietusiu žmogumi“. Tačiau vien mokslas nepaverčia žmogaus žmogumi. Užsimenama apie tai, jog „net pradžios mokyklose pasitaiko vaikų, kurie savo kalbom, laiškučiais ar net elgesiais demoralizuoja – teršia visą mokyklą <…> Laiškučių turinys toks šlykštus, kad juos, rodos, begalėjo parašyti miesto ištvirkėlė“.

Nors įsakymai tėvams surašyti prieš aštuonetą dešimtmečių, dauguma jų aktualūs ir šiandien. Mokyklai priskiriamas ne tik vaikų mokymo, bet ir auklėjimo vaidmuo, tėvams primenama, kad, atidavus atžalas į mokymo įstaigą, pareiga juos auklėti nesibaigia.

Tėvai įpareigojami vaikams surasti tinkamą butą, kartkartėmis pasikalbėti su mokytoja arba kapelionu apie vaiko elgesį, atvykti į mokyklą, kai mokytojas kviečia. „Yra daug atsitikimų, kada tėvai, nusikaltus mokykloje jų vaikams, mokytojų kviečiami dėmesio nekreipia. Jei kas praneštų, kad jų bekonas į purvą įklimpęs, tai paknopstom bėgtų jo gelbėti, o žinodami savo vaiką, įklimpusį į dvasinį purvą ir kitus purvinantį, į tai dėmesio nekreipia“, – leidinyje pateikiamas pavyzdys.

Tarpukario tėvai kartais prasitardavo, kad mokykla gadina vaikus. Leidinyje nurodoma, jog „ne mokykla vaikus gadina, o nesutarimas kunigo, mokytojo ir tėvų darbas ir mokymas, neparemtas religiniu auklėjimu“.

Tėvams siūloma pasikalbėti su vaikais, ko jie mokykloje mokosi, kontroliuoti atžalas, ar jie namuose atlieka užduotis. „Su kuo sutaps, toks ir taps“, – patarle pradedamas patarimas tėvams stebėti, su kuo jų vaikai draugauja. Apgailestaujama, kad susipykę kaimynai draudžia susieiti ir vaikams, nors šie dėl suaugusiųjų konfliktų nekalti.

CAM01891
Paveikslėlis, primenantis Stanislavo Juljusro Roseno Pirmosios komunijos sakramentą 1930 m. liepos 30 d. Jūžintų bažnyčioje.

Mokykla trims mokiniams

Tėvams patariama vaikus leisti ne į kiekvieną susibūrusią draugiją, o atidžiai jas rinktis. Patarti gali parapijos kunigas ar mokyklos kapelionas. „Saugokite vaikų ausis nuo nešvarių kalbų, akis – nepadorių vaizdų“, – rašoma leidinyje ir primenama, jog vaikams ne vieta gegužinėse, įvairiuose kituose pasilinksminimuose. Leidinyje teigiama, jog tikėjimas turi būti vaikų auklėjimo pamatas, tačiau religijos mokymas priklauso ne tik dvasininkams – pirmasis vaiko kunigas yra tėvas ir motina. Paskutinis, dešimtasis, įsakymas liepia mokyti vaikus pamaldumo, rytais ir vakarais kalbėti poterius, prieš valgį ir po jo – persižegnoti, o sekmadienį skirti atokvėpiui ir Dievui šlovinti.

CAM01876
Paveikslas „Malda į Aušros vartų švenčiausiąją panelę“, 1937 m.

Leidinyje primenamas 1935 m. Anglijos parlamento priimtas įstatymas, numatantis, jog vaikams mokykla turi būti ne toliau nei už penkių kilometrų. Buvo pertvarkytas mokyklų tinklas, mažuose kaimeliuose pastatytos švietimo įstaigos. „Išleidus šitą įstatymą, ypatingoj būklėj atsidūrė Škotijos piemens Džemso Man Kajos vaikai. Tasia piemuo su žmona ir trimis vaikais gyveno pačioj Škotijos šiaurėj, Suterlendo grovijoj. Nuo jo vienišos trobelės iki artimiausios žmonių gyvenamosios vietos buvo ne mažiau kaip 10 km. Gi jo vaikai turi tokią pat teisę mokytis, kaip ir lordo sūnūs. Ilgai klausimą svarsčiusi, mokinių valdyba nusprendė atidaryti mokyklą, kurioj mokysis tik trys vaikai, būtent Kajos du sūnūs ir dukrelė. Šalia piemens trobelės buvo pastatytas nedidelis namukas mokytojui, kuriame įrengta ir pati mokykla. Tačiau kadangi Kajos vaikai nevienodo amžiaus, tai mokytojas kiekvieną jų turi mokyti atskirai. Tokiu būdu trys mokiniai – du broliai ir sesuo – sudaro tris skyrius ir kiekviename skyriuje po vieną mokinį. Piemuo ir jo žmona negali atsigėrėti tokiu valstybės jais rūpinimusi“, – rašoma leidinyje „Tėvams dešimt įsakymų“.

Įdiegti vertingą religinį jausmą

Moters vaidmuo religijoje, šeimoje, jos noras ne žodžiais, o darbais taisyti kelią Dievui labai nuodugniai apibūdinamas Katalikų veikimo centro leidinyje „Moteris – apaštalas“. Jo pradžioje rašoma: „Kai užsidega troba, – visi, kas gyvas eina gesinti, kuo gali ir kaip moka. Kai įkrenta vaikas į tvenkinį, – kas stovi arčiau nelaimės vietos skubina ištiesti pagalbos ranką. Šit dabar nedega troba, neskęsta vaikas, bet vis vien yra didelis gaisras – žmonių širdys liepsnoja neapykanta, ne vienas vaikas skęsta, bet daug vaikų yra pavojuje, daug jų sielų žūva tamsume, nedorybėse. <…> Gyvename blogus laikus. Žmonės pikti, gyvenimas sunkus, pinigų trūksta, visus vargina nekantrumas. Širdys suakmenėjo, kiekvienas nori, kad tik jam būtų gera, o apie kitus visai nenori galvoti.“ Moterys, privalančios pirmosios priimt į savo širdį Jėzų, turi globoti savo vaikus, išmokyti juos maldų, paruošti išpažinčiai ir Pirmajai komunijai. Jų pareiga – išmokyti atžalas tikėjimo tiesų: „Kunigas gali išmokyti vaikus katekizmo, bet tik motina gali vaikui įdiegti vertingo religinio jausmo.“

CAM01878
Vokietijoje sukurtas paveikslas, vaizduojantis šv. Kazimierą.

Moteris, anot leidinio, ne tik rūpinasi vaikų religingumu, bet ir būdama gera draugė savo vyrui siekia jam išganymo. „Neprikaišioja jam jo paklydimo, jei yra atšalęs, bet paaiškina, pataria jam jo religiniuose abejojimuose, pavadina drauge atlikti išpažintį, paragina sekmadieniais šv. Mišių išklausyti, pasiūlo kartu padėkoti Dievui už gautąją malonę, ar kokio noro įvykimą, ar susitaria drauge kurios nors malonės iš Dievo prašyti. Niekas taip draugiškų meilės ryšių nesustiprina, kaip bendra malda, o drauge priimtoji šv. Komunija paruošia tikrą dvasios puotą, teikiančią didelio džiaugsmo“, – tokie patarimai dalijami apaštalaujančiai moteriai.

Jai patikima kovoti su keiksmais, girtuokliavimu, „sutrumpinti vaišes, duoti mažiau sunkių troškinančių mėsiškų valgių, mažiau spirti gerti“. Manyta, jog tikinti moteris turi būti neprietaringa, netikėti burtais, neleisti užkalbėti rožių, karpų, dantų gėlimo. Ji negali tikėti ir sapnais, kurių „aiškinimas nieko gero neduoda, tik sudrumsčia galvojimą“.

Auklėjimas – moters karalystė

Moters apaštališkojo darbo viršūne įvardijamas mokėjimas auklėti, auginti vaikus. „Auklėjimas – tai jos karalystė. Dievas glaudžiau surišęs moterį su naujai gimstančia gyvybe, su kūdikiu, įdėjo jos širdin didesnio kūdikiu rūpestingumo. Jai turi rūpėti, kad vaikai augtų sveiki, nes ligoniai, paliegėliai, atsilikėliai, puspročiai yra šeimos ir valstybės našta“, – moters ir vaiko santykiui skiriamas ypatingas dėmesys. Pabrėžiama, kad vaiko charakteris, įpročiai formuojasi iki 7–10 metų, todėl šio amžiaus vaikus reikia daugiausia globoti. Motina prilyginama dvasininkams: „Motina – šeimos kunigas. Ji, atsimindama daugel kilnių dalykų, turi nepamiršti, kad kilniems pašaukimams dirva šeimose paruošiama. Motinos malda yra pirmoji pašaukimo sėkla.“ Neištekėjusioms moterims apaštalavimo dirva dar platesnė: jos gali rūpintis nelaimingais, ligoniais, našlaičiais, kūdikiais, vargingomis šeimomis.

Žinių ir patirties galima įgyti skaitant laikraštį „Moteris“, knygas: M. Pečkauskaitės „Motina auklėtoja“, kunigo D. Maliausko „Kaip reikia krikščioniškai vaikus auklėti“, profesorės Tumėnienės „Tavo kūdikis“. Apaštalaujanti moteris viena nedaug ką įstengia padaryti. „Vienas vyras – ne talka“, – vaizdžiai palyginama kviečiant moteris plėsti savo darbo dirvą, dalyvauti draugijų veikloje. Jaunesnės raginamos įsilieti į Krikščioniškojo jaunimo – „Pavasarininkų“, vyresnės – į Moterų ir Šv. Vincento Paulo organizacijas.

CAM01768
Katalikų leidiniuose buvo kviečiama padėti 1000 milijonų žmonių, nepripažįstančių Kristaus tikėjimo.

Tarpukario dvasininkai rūpinosi Lietuvos karių – laisvės gynėjų pagerbimu, jų atminimo įamžinimu. 1927 m. sausį Panevėžio vyskupijos kurijos generalvikaras K. J. Grabys išsiuntinėjo raštus klebonams, prašydamas surinkti duomenis apie jų parapijose palaidotus karius. Taip pat nustatyti dieną, geriausia lapkričio 23-iąją, ir visose bažnyčiose aukoti šv. Mišias už žuvusius karius, sakyti šiai dienai pritaikytus pamokslus.

Spalvingas kelionių žurnalas „Misijos“

Katalikai labai stengėsi, kad kuo daugiau žmonių atsiverstų Kristui, bažnyčiai, kad Dievo žodis skambėtų visų genčių, visų spalvų žmonių lūpose. Jų skaičiavimu, pasaulyje yra apie 840 mln. stabmeldžių ir 240 mln. machometonų, „neišpažįstančių vieno Dievo, paskendusių stabų garbinime, neturinčių supratimo apie pasaulio Sutvėrėją“. Šūkiu „Jei šiandien nekovosi, rytoj visko nustosi“ katalikai raginami dalyvauti misijose ir skelbti Kristaus mokslą. „Spalvotos tautos šiandien labai kyla mokslo atžvilgiu. Jau nebe daug yra vadinamųjų laukinių tautų. Juodieji ir geltonieji uoliai leidžia savo vaikus  į Europos, Amerikos universitetus, steigia savo kraštuose mokyklas, visokias mokslo įstaigas, leidžia laikraščius, knygas. Su mokslu paskutiniais laikais ėmė atgimti tautinis jausmas ir su tuo surištas baltųjų neapkentimas <…> Be to, stabmeldžių kraštuose smarkiai plinta bolševizmas ir bedievybė. Maskva siuntė į Afriką 200 negrų, kuriuos bolševikai išmokė bolševizmo Rusijoj. Kinuose susikūrė net atskira bolševikų kariuomenė, kuri tik kelia neramumus ir vargina tautas. Sukelti pasaulio revoliuciją ir nuversti visokią religiją – štai bolševikų norai“, – rašoma leidinyje „Dėl 840 su viršum milijonų“. Jo leidybos data nenurodyta, tik rašoma, jog popiežius Pijus XI ragino šūkiu „Katalikų tautos į misijų frontą“. Popiežius Pijus XI katalikų pasauliui vadovavo 1922–1939 m.

Misionierių veikla – tai mokyklų, seminarijų, ligoninių išlaikymas, evangelijos skleidimas tolimuose kraštuose Kinijoje, Japonijoje, Afrikoje, Korėjoje… Norintieji daugiau sužinoti apie misionierių veiklą raginami skaityti 24 puslapių gausiai iliustruotą žurnalą „Misijos“. Jame aprašomi tolimi kraštai, įvairių tautų papročiai, kultūra, lietuvių misionierių darbas. Reklamuojant „Misijas“ ir skatinant jas prenumeruoti, primenama, kad žurnale yra daug gražių nuotraukų, jo viršeliai – spalvingi, todėl jis gali tapti puikiu stalo papuošalu.

Kunigo žodis parapijiečiams

Kunigai leido biuletenius, informacinius lapelius parapijų tikintiesiems. Tai buvo vienas iš būdų pranešti žinią bendruomenei, ją mokyti ir šviesti. Rokiškio krašto muziejuje saugomas 1935 m. Kristaus Karaliaus šventėje išleistas Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos leidinys „Žodis parapijiečiams“. Jį parašė klebonas, kurio pavardė nenurodyta. 1919–1935 m. Rokiškio bažnyčioje tarnavo klebonas Ignotas Labanauskas, 1935–1947 m. – Jurgis Žitkevičius.

„Žodyje parapijiečiams“ rašoma, jog „Šventasis Tėvas viso pasaulio katalikus skirsto į vyskupijas. Mūsų Panevėžio vyskupija įsteigta 1926 m., turi 404 tūkstančius tikinčiųjų. Vyskupas savo vyskupiją skirsto parapijomis, kurias tvarkyti paveda klebonams, o reikalui esant, duoda kunigą pagalbininką – vikarą. Rokiškio parapija turi 7 tūkstančius tikinčiųjų“.

Klebono nuomone, parapijos yra nedidelės, kad tikintieji pasijustų vienos šeimos nariais, kartu spręstų parapijos reikalus. Kaip sekasi parapijiečiams, įvertina vyskupas, privalantis per penkerius metus aplankyti vyskupijos bažnyčias, apžiūrėti jų būklę. Klebonas ir vikaras taip pat privalo lankyti parapijiečius. „Lankymo tikslas nėra rinkliava, bet priminimas, kad esame vienos šeimos nariai ir turime bendrų pareigų. <…> Tačiau kokia tvarka tų rinkliavų bebūtų, teatsimena parapijiečiai, kad kunigui pirmiausia rūpi jų sielos reikalai. Aukso širdis vertesnė už auksinį pinigą. Kunigas mielai lanko ir tuos, kurie nieko jo išlaikymui negali duoti“, – primenama parapijiečiams.

Stovėjimas šventoriuje – savęs išjuokimas

Klebonas leidinyje primena kataliko pareigas. Pirmoji – šventadieniais išklausyti bent vienų iš mišių. Kadangi per dieną aukojamos net trejos mišios, šeimos nariai gali vienas kitą pavaduoti ir laisvą žmogų išleisti į bažnyčią. Katalikui privaloma išklausyti pamokslą: stovėjimas šventoriuje, kai kunigas sako pamokslą, yra savęs išjuokimas.

Pasninkavimas – dar viena tikinčiojo pareiga. To reikalauja ir sveikata, ir bažnyčia. „Dažnai patys tėvai gadina sąžinę savo vaikų. Per tikybos pamokas jie girdi, kad reikia įsakytus pasninkus pasninkauti, o tėvai sako: „Tai mažmožis, galima ir nepasninkauti.“ Tokie išlepinti vaikai nemokės nusigalėti, ištvirkaus ir teisinsis, kad tai mažmožis“, – rašoma „Žodyje parapijiečiams“.

Iš šio leidinio sužinome, kad Rokiškio dvaras daug metų skyrė lėšų bažnyčios ir parapijos pastatams, trobesiams išlaikyti, todėl parapijiečiams tuo rūpintis nereikėjo.

Katalikams privaloma atlikti velykinę išpažintį ir Komuniją, nes „Švenčiausias Sakramentas yra katalikiško gyvenimo saulė“. Parapijiečiai, rūpindamiesi savo sielos išganymu, neturi pamiršti artimojo – padėti skurstantiesiems, katalikų draugijoms, brolijoms, misijoms.

Leidinyje „Žodis parapijiečiams“ klebonas pateikia kelias tvarkingumo pastabas. Kai kurios aktualios ir šiandien.

  1. Vežant kūdikį į krikštą, reikia pasiimti tėvų jungtuvių metriką.
  2. Jaunavedžiai prieš jungtuves turi patiekti savo gimimo metrikas ir savo klebono reikiamus raštus, jei yra iš kitos parapijos. Jei keliamos vestuvės, jungtuvės neturėtų būti šeštadienio vakare, nes tada dalyviai dažniausiai neišklauso sekmadienį mišių.
  3. Esant laidotuvėms, stengtis numirėlį atlydėti į bažnyčią bent 8 val., kad kunigas dar galėtų nuvykti į mokyklą.
  4. Gerbiant mirusius, reikia tvarkyti jų kapus. Norint savo kapą aptverti, reikia sumokėti Bažnyčios komiteto nustatytąjį mokestį. Nevalia skinti nuo svetimų kapų gėlės. Ypač vaikams reikia priminti, kad nelaužytų sodintų medelių, neskintų gėlių kapuose, mieste ir kitur.

(Citatų kalba netaisyta)

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie