bangenis

 

Grafo Reinoldo Tyzenhauzo įkurta muzikos mokykla tapo moderniosios Lietuvos muzikinės kultūros pamatu: Rokiškyje savo talentą atrado, tobulino ir ugdė ne vienas žymus XX a. pirmosios pusės lietuvių kompozitorius, chorvedys, dirigentas.

lina lymanas
Rudolfas Lymanas (viduryje, centre) su mokiniais. Rokiškio krašto muziejaus archyvo nuotr.
Grafas Reinoldas Tyzenhauzas sukūrė ekonominius pagrindus Rokiškio grafystės kultūrai puoselėti.
Grafas Reinoldas Tyzenhauzas sukūrė ekonominius pagrindus Rokiškio grafystės kultūrai puoselėti.
Muziejuje saugomas dokumentas.
Muziejuje saugomas dokumentas.

 

Elijo Djoto kapas. L. Dūdaitės nuotr.
Elijo Djoto kapas. L. Dūdaitės nuotr.

Ekonominis pamatas kultūriniam gyvenimui

Grafas R. Tyzenhauzas (1830-1880), nors ir neįvykdė savo pareigos giminei: nesukūrė šeimos, nesusilaukė palikuonių, per savo neilgą gyvenimą sugebėjo palikti įspūdingą paveldą ainiams. Gražiausias jo darbų ir siekių brangakmenis yra, žinoma, neogotikos šedevras – Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia. Tačiau ir kiti jo užmojai, naujovės paliko didžiulį pėdsaką šio krašto kultūrai.

Kultūros puoselėjimas neįmanomas be materialinio pagrindo, be mokytis, ugdytis, siekti aukštesnių tikslų pasirengusių žmonių. Tam, kad visu grožiu išsiskleistų grafo tikslai ir siekiai, pirmiausia jiems R. Tyzenhauzas paklojo tvirtą ekonominį pagrindą.

Iš tėvo Konstantino jis perėmė įspūdingą palikimą: apie 110 tūkst. ha valdų (Rokiškio grafystė, užimanti 20,6 tūkst. ha, tesudarė vos penktadalį viso R. Tyzenhauzo valdomo žemės ploto). Nors tokie turtai patys savaime galėjo užtikrinti nerūpestingą kelių Tyzenhauzų kartų gyvenimą, grafas ėmėsi įspūdingos ekonominės reformos. Rusijos imperijoje vyravo baudžiavinis žemės ūkis. XIX a. viduryje daugelis šviesiausių imperijos protų siūlė naikinti šią morališkai siaubingą ir ekonomiškai visiškai neefektyvią sistemą. Tačiau nedaugelis to ėmėsi praktiškai. O grafas R. Tyzenhauzas aplenkė savąjį laikmetį. Jau 1854 m. savo dvaruose jis lažo sistemą pakeitė činču: baudžiauninkų šeimai už 20 dešimtinių ariamos žemės ir 10 dešimtinių pievų reikėjo sumokėti 40-50 rublių metinį mokestį. Valstiečiai buvo suinteresuoti efektyviau tvarkyti savo ūkį, gerino buitį, ėmė mokyti savo vaikus namuose arba Rokiškyje, grafų įsteigtoje mokykloje.

Visa tai užfiksuota grafystės dvarų valdytojo Stanislovo Plavskio 1860-ųjų ataskaitoje. Pokyčių rezultatai buvo akivaizdūs: Rokiškyje gausėjo raštingų žmonių, galinčių prisidėti prie grafystės kultūrinio gyvenimo kūrimo.

Kodėl muzika?

XIX a. Lietuva paženklinta Apšvietos epochos idėjų. Jos idealas – laisvas, visapusiškai išsilavinęs žmogus. Todėl nėra keista, kad XIX a. vidurio Lietuvos bei visos Rusijos imperijos visuomenės elitas, kuriam, be abejonės, priklausė ir grafai Tyzenhauzai, buvo ypač išprusęs, plataus akiračio, daug dėmesio skyrė aukštajai kultūrai. Viena labiausiai puoselėjamų, nuo seno Lietuvoje didikų giminių turtus ir skonį liudijusių kultūros sričių buvo muzika. Juk didikai savo rezidencijas rengė kaip visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo centrus. Juose veikė teatrai, muzikos orkestrai, diduomenė kūrė ar buvo mecenatais dailininkams, kompozitoriams, buvo rengiami koncertai. „Atrodo, kad tokių koncertų XIX a. antroje pusėje Rokiškio grafystėje būta ne vieno. Kam tada Rokiškio dvarui buvo reikalinga šitokia vertinga muzikinių instrumentų kolekcija, kurioje puikavosi Stradivarijaus, Amačio, Grobličo, Dankvorto pagaminti instrumentai, kam buvo sukaupta ir grafų inicialais pažymėta muzikinių kūrinių biblioteka?“ – pranešime apie Rokiškio grafystės muzikinį gyvenimą retoriškai klausė istorikė ir visuomenininkė Onutė Mackevičienė.

Deja, virtuozų, galinčių atlikti sudėtingus muzikinius kūrinius, trūko, o samdyti užsienio muzikantus buvo labai brangu. Todėl Lietuvos didikai ieškojo talentingų muzikų, kurie galėtų ugdyti valstiečių vaikus, mokyti juos groti, burti chorus, orkestrus. Tokie chorai, orkestrai giedojo ir grojo bažnyčiose, atliko ir reprezentacinę funkciją sutinkant garbius svečius, tokius kaip Rokiškio ir Obelių parapijas vizitavusį vyskupą. „1877 m. liepos mėn., kai Obeliuose lankėsi vyskupas, jam grojo 10 Rokiškio muzikantų. Jie turėjo groti mišias ir maršą, tačiau pagrojo tik maršą, nes dėl temperatūros svyravimų nederėjo vargonų ir pučiamųjų instrumentų garsai“, – apie ne visai pavykusias vyskupo sutiktuves pranešime pasakojo O. Mackevičienė.

Nors Rokiškis tuomet buvo Lietuvos provincija, tačiau grafų Tyzenhauzų dėka ji ne tiek ir daug kuo atsiliko nuo Vilniaus: sostinėje pirmoji muzikos mokykla atidaryta 1867 m., o Rokiškyje – 1883-iaisiais.

Rokiškio ir Obelių muzikinė aplinka

Krašto muziejaus specialistai dvaro archyvuose rado ataskaitas, kuriose užfiksuota, kad iki 1831 m. veikė muzikos mokyklėlė Salose. Apie tai yra duomenų 1875 m. Kamajų palaučio Siemaškos rašte Rokiškio dvaro administracijai. Anot Siemaškos, mokyklėlės mokinius ugdė senjoras Jurgelionis, už tai gaudavęs 50 rublių metinę algą. Moksleiviai gaudavo 3 rublių pensiją ir visą išlaikymą dvare. Buvo komplektuojami instrumentai, mokiniai švenčių dienomis grodavę bažnyčioje, važiuodavę koncertuoti į netolimas apylinkes. Kasdien grojimo įgūdžius jie lavindavo bent po 5 val. Bažnyčioje choristai giedojo keturiais balsais.

Tyrinėtoja O. Mackevičienė Rokiškio dvaro archyve rado bylą, pavadintą „Muzyka Rakiska i Abelska“ (RKM 4450). „Speciali byla muzikai. Ar gali būti dar svaresnis įrodymas, jog grafai Tyzenhauzai muzikai skyrė ypatingą dėmesį? Byloje surasime dokumentus apie muzikos instrumentų, natų pirkimą, jų komplektavimą, muzikinių kūrinių repertuarą ir jų atlikėjus. Visi dokumentai rašyti dar iki R. Lymano atvykimo į Rokiškį, datuojami XIX a. aštuntuoju dešimtmečiu. Jie liudija, jog jau tada Rokiškio grafystės dvarai turėjo orkestrus, grojusius gana sudėtingus kūrinius, o miestelio bažnyčios – nemažus ir gerai paruoštus chorus, kuriuose giedojo specialų muzikinį išsilavinimą gavę buvusių baudžiauninkų vaikai. Muzikantus ir choristus dažniausiai ruošė vargonininkai, kurių išlaikymu pagal sutartį rūpinosi dvaro administracija arba bažnyčia. Tokia sutartis 1877-02-05 pasirašyta ir tarp vargonininko Vaclovo Jagmino ir Obelių dekanato dekano kunigo Steponavičiaus. Sutartyje V. Jagminas greta pagrindinio darbo – vargonavimo – dar įsipareigojo gabius žmones mokyti vokalo, už šį darbą papildomai gaudamas kas mėnesį 10 sidabro rublių ir pasižadėdamas jokių priedų nei pinigais, nei natūra nereikalauti. Sutarties sąlygos vargonininką, muzikos mokytoją tenkino“, – apie XIX a. antrosios pusės muzikinį gyvenimą Rokiškio grafystėje pasakojo O. Mackevičienė.

Istorikai daro prielaidą, kad bent jau nuo 1870 m. Rokiškyje vaikai buvo sistemingai mokomi muzikos ir gali būti, kad pirmasis jos mokytojas buvęs italas Elijas Djotas.

Čekų muziko indėlis

1883 m. į Rokiškį, grafų pakviestas, atvyko Prahos konservatorijos absolventas Rudolfas Lymanas. Už sulygtą 600 sidabro rublių algą ir skirtą butą jis įsipareigojo groti vargonais Rokiškio bažnyčioje įvairių pamaldų metu, mokyti kunigo Šimkevičiaus priskirtus asmenis giedoti keturiais balsais bei groti vargonais bei kitais instrumentais. Tų pačių metų lapkritį R. Lymanas parengė muzikos mokyklos programą. Joje numatyti trys skyriai: orkestrinis instrumentinis, fortepijono ir vargonų bei giedojimo. Mokiniai mokyti groti smuiku, altu, violončele, kontrabosu, fleita, klarnetu, trompetu, fagotu, fortepijonu ir vargonais. Jau po pusmečio iš geresnių moksleivių R. Lymanas tikėjosi suformuoti mišrų orkestrą, atliksiantį ir bažnytinės, ir pasaulietinės muzikos kūrinius. Muzikos mokyklos darbo tempas įspūdingas – nuo 8 val. iki 21 val.

Tačiau Rokiškio grafai pasitenkino tiesiog vargonininkų mokykla. Nepaisant jų dėmesio muzikai, sąlygos mokytis nebuvo prašmatnios: mokykla glaudėsi dviejuose kambarėliuose akmeniniame name prie bažnyčios šventoriaus. Vienas kambarėlis buvo skirtas groti vargonais, antrasis – kitais muzikiniais instrumentais.

R. Lymanas skundėsi žiurkių gausa: graužikai nuniokojo popierinius vargonų vamzdžius. Be to, vienu metu abiejuose kambarėliuose grodami mokiniai trukdė vieni kitiems, todėl fortepijoną garsusis čekas įkurdino savo bute. 1885 m. R. Lymanas iš Čedasų kunigo nupirko senus apleistus vargonus mokyklai ir juos suremontavo.

„1887 m. ataskaitoje R. Lymanas rašė, jog su mokiniais gali atlikti 22 mišias, 30 operų arijų ir kitokių kūrinių. Per savo 21 metų darbą Rokiškyje R. Lymanas paruošė per 200 vargonininkų. Pas jį mokėsi būsimieji kompozitoriai Juozas Gruodis, Juozas Tallat-Kelpša, lietuviškos operos tėvas Mikas Petrauskas, mokyklą baigęs, likęs vargoninkauti Obeliuose ir čia pradėjęs savarankišką gyvenimo kelią“, – apie garsiausius absolventus pasakojo O. Mackevičienė.

Apie mokyklos lygį byloja ir faktas, kad 1887 m. mokyklos choras ir orkestras atliko Jozefo Haidno oratoriją „Pasaulio sukūrimas“. Jau tais metais muzikos mokyklos repertuare buvo 22 mišios, 30 ofertoriumų.

Mokėsi ir savarankiškai

Mokytis jauniesiems muzikantams buvo nelengva: „metras“ nespėjo sužiūrėti kiekvieno iš moksleivių, todėl jaunesnieji įgūdžių sėmėsi iš vyresnių mokslo draugų. Pramokusieji groti su vyresniais Rokiškio apylinkėse gyvenusiais muzikantais sudarydavo orkestrą ir toliau lavindavosi. Mokyklos absolvento P. Vinkšnelio atsiminimuose rašoma: „Vienoje klasėje stovėjo nedideli, vieno manualo su pedalais, šešių-aštuonių registrų vargonai. Vargonėliai visada gerai skambėdavo, nes juos prižiūrėdavo ir derindavo pats Lymanas. Mūsų buvo apie 20 mokinių. Kiekvienam tekdavo per dieną pagroti šiais vargonėliais po 1,5 val. Dirbdavome po du: vienas grodavo, kitas dumples mindavo, o po pusvalandžio pasikeisdavome. Kitame kambaryje stovėdavo fisharmonija ir fortepijonas, čia buvo grojama ir visokiais orkestro instrumentais. Dabar net sunku įsivaizduoti, kaip mes galėdavome keliese viename kambaryje groti skirtingais instrumentais.“

Priimdamas mokinį, R. Lymanas kruopščiai tikrino klausą, o priimtiesiems skirdavo 3 mėn. bandomąjį laikotarpį. Moksleiviai gyveno mieste privačiai, dėvėjo savo apdarą. Gabesnieji gyveno dvaro patalpose, gaudavo 6 rublių mėnesinę stipendiją. Tačiau už ją turėjo šluoti mokyklą, užsukti bokšto laikrodį ar dumti vargonus. Su tingiais ir nestropiais R. Lymanas nesiterliojo: antai 1889 m. net keturis nepažangius mokinius parsiuntė namo.

Mokykloje buvo dėstoma muzikos teorija, solfedis, giedojimo teorija, harmonija, muzikos instrumentų istorija. Mokslas truko 6 metus. Baigusiems būdavo išduodamas specialus pažymėjimas su R. Lymano signatūriniu antspaudu. Šis pažymėjimas buvo labai aukštai vertinamas.

Rokiškio krašto muziejaus istorikų duomenimis, vos keli iš gausybės muzikos mokyklos absolventų buvo ne lietuviai, o absoliuti dauguma – aplinkinių kaimų, miestelių vaikai.

Patraukė „sliedovatelio“ dėmesį

R. Lymano vadovaujami choristai spaudos draudimo metais bažnyčioje iš natų giedojo lietuviškai. O tai patraukė caro valdžios dėmesį. Jau 1884 m. vasario 5 d. bažnyčioje šv. Mišių metu R. Lymanas pastebėjo prie choristų natų palinkusį nežinomą asmenį, kuris trukdė giedoti. Nieko keisto, kad garsusis čekas jo pasiteiravo, ar šis nebūsiąs jo kolega muzikas. Jei ne, tuomet prašysiąs pasišalinti. O šis grubiai atšovęs R. Lymanui ir liepęs nešdintis. Konfliktas įsiliepsnojo ne juokais: abu vos nesusikibo. Vėliau paaiškėjo, kad tas asmuo buvo caro valdžios vietinis „sliedovatelis“, kuris aiškinosi, kas ir kokia kalba gieda bažnyčioje. O R. Lymano choro repertuare jau tuomet buvo į lietuvių kalbą išverstos Grimmų mišios. 1889 m. lietuviškai sugiedota „Diena rūsti“.

Muzikos mokykla sėkmingai veikė ir klestėjo iki 1904 m., kai nuo inkstų uždegimo mirė jos vadovas R. Lymanas. Lygiavertės jam pamainos rasti nepavyko ir mokykla pradėjo krikti.

Straipsnis parengtas remiantis Rokiškio krašto muziejaus byla „Rokiškio vaikų muzikos mokykla“ bei Rokiškio krašto muziejaus rengtų konferencijų medžiaga.

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie