puodelis

Vargu ar pavyktų rasti bent vieną lietuvį kataliką, nemokantį giesmės „Pulkim ant kelių“. Įdomu, kad vos prieš dvejus metus minėtas jos dviejų šimtų metų jubiliejus. Savo kelią į Lietuvos ir pasaulio bažnyčias, į tikinčiųjų širdis ir lūpas ji pradėjo būtent Obelių ir Rokiškio bažnyčiose. Žinoma, šioji giesmė dabar skamba visiškai kitaip, nei ją parašė kunigas Antanas Strazdas.

Dvaro dokumentuose – vos keli sakiniai

Istorikė ir visuomenininkė Onutė Mackevičienė „Gimtajam…“ pasakojo, kad apie šios giesmės atlikimą Obelių ir Rokiškio bažnyčiose liudija įrašai Rokiškio dvaro dokumentuose. „Tuose dokumentuose nedaugžodžiaujama – tiesiog užfiksuotas faktas, kad ši giesmė buvo atlikta Obeliuose ir Rokiškyje“, – pasakojo istorijos specialistė. Taipogi išliko žinių, kad netgi garsusis vargonų mokyklos steigėjas čekas Rudolfas Lymanas mokė savo mokinius šitos giesmės.

Pašnekovės teigimu, nieko stebėtino, kad A. Strazdo sukurta giesmė pirmiausia atlikta Rokiškio krašte. Juk Kamajai, kuriuose klebonavo kunigas ir poetas, buvo Rokiškio dvaro palivarkas.

Kuo ši giesmė svarbi? Juk ji jau daugiau nei 200 metų skamba mūsų šalies ir užsienio lietuvių parapijų bažnyčiose. Ji, sukurta tuomet, kai mūsų tauta Dievą laikė vienintele paguoda varguose ir rūpesčiuose, tikėjo, kad tik jis vienas gali įgyvendinti žmogaus, šeimos troškimus ir svajones. Todėl ši giesmė – gyvas paminklas to, ką lietuviai tikėjo, meldė ir vylėsi. Įdomu, kad giesmės tekstas ilgainiui kito, kartu su tikinčiųjų viltimis, svajonėmis ir tikslais. Žinomas kalbininkas Kostas Aleksynas taip rašo apie šį A. Strazdo kūrinį: „Nebus perdėta pasakius, kad jau du šimtmečius geriausiai žinomas, populiariausias, paveikiausias, ilgiausiai bažnytinėje praktikoje gyvavęs ir tebegyvuojantis, paprasto žmogaus troškimus ir lūkesčius išreiškiantis kūrinys yra „Giesmė prieš Mišią“ (dažniau vadintas pirmaisiais žodžiais – „Pulkim ant kelių“), sukurtas prieš du šimtus metų (paskelbtas 1814 m.), į giesmynus prasiskynęs kelią jau po autoriaus mirties ir pasilikęs juose iki šiol.“

Kodėl Rokiškyje ir Obeliuose?

Istorikė O. Mackevičienė neslepia: „Pulkim ant kelių“, atlikta Rokiškio ir Obelių bažnyčiose, buvo didžiulis muzikinis įvykis. Apie tai žinoma iš 1877 m. dvarų administratoriaus Stanislovo Plavskio ataskaitos grafui Reinoldui Tyzenhauzui. Joje rašoma, kad Obeliuose dainavimo mokosi 28 mokiniai. Jų repertuare yra ir A. Strazdo giesmė „Pulkim ant kelių“, kurią choristai mokosi giedoti lietuviškai. Kad Obelių bažnytinis choras ją išmoktų, vargonininkui Vaclovui Jagminui buvo asmeniškai įteiktos natos ir knygelė su giesmės tekstu.

„Lietuviškai giedama giesmė buvo tikras lūžis ne tik Obelių, bet ir visos Lietuvos muzikiniame gyvenime. Iki tol bažnytiniai chorai savo repertuarą giedodavo lotyniškai, kartais lenkiškai“, – pranešime, skirtame garsaus dainininko Kipro Petrausko jubiliejui, teigė istorikė.

Kodėl būtent čia atlikta ši giesmė? Istorikė neslepia: tą lėmė itin palankus grafų Tyzenhauzų giminės požiūris į muziką ir lietuvybę. Juk jau XIX a. aštuntajame dešimtmetyje Rokiškio grafystės dvarai turėjo orkestrus, grojusius gana sudėtingus kūrinius, o miestelio bažnyčios – nemažus ir gerai paruoštus chorus, kuriuose giedojo specialų muzikinį išsilavinimą gavę buvusių baudžiauninkų vaikai. Muzikantus ir choristus dažniausiai ruošė vargonininkai, kurių išlaikymu pagal sutartį rūpinosi dvaro administracija arba bažnyčia.

Tokia sutartis 1877 m. vasarį pasirašyta ir tarp vargonininko V. Jagmino bei Obelių dekanato dekano kunigo Steponavičiaus. Sutartyje V. Jagminas greta pagrindinio darbo – vargonavimo – dar įsipareigojo gabius žmones mokyti vokalo, už šį darbą papildomai gaudamas kas mėnesį 10 sidabro rublių ir pasižadėdamas jokių priedų nei pinigais, nei natūra nereikalauti. Sutarties sąlygos vargonininką, muzikos mokytoją tenkino.

Kito su tauta ir visuomene

Šiandien Lietuvos ir užsienio bažnyčiose giedama „Pulkim ant kelių“ gerokai nutolusi nuo jos pradinio varianto. Kas ir kodėl ją keitė, tobulino? Apie tai pasakoja kalbininkas K. Aleksynas straipsnyje „Kokia „Giesmė prieš Mišią“ giedota Antano Strazdo gimimo 250-osioms metinėms“. Autorius rašo: „Vis naujus giesmės „Pulkim ant kelių“ variantus, tiksliau – redakcijas, kūrė, veikiamos bažnytinės giedamosios tradicijos, kai kurios asmenybės – visuotinai žinomos ir nežinomos. Rastis tekste pokyčiams, kaip ir tautosakoje, niekas netrukdė (nors perkūrėjai žinoję jo autorystę), o juos skatino visuomeniniai, estetiniai poreikiai, taip pat lietuvių bendrinės kalbos raidos poslinkiai.“

Pirmasis 1814 m. A. Strazdo knygoje „Giesmės svietiškos ir šventos“ giesmės „Pulkim ant kelių“ variantas atrodė taip:

Gieśmie priesz Misziu

Pulkim unt kialu wisi krikszczionies

Trokszdami del saw Jezaus Małonies.

Su aszaramis, pulkim su wieru,

Priesz tu straszniausiu Jezaus afieru.

Praszaw Tau Jezau su karsztu szirdziu,

Małaniey tawa man pati girdziu,

Pridok man łosku sawi garbintie,

Jdant gałeczie su taw giwentie.

Pabłagasłowik Jezau Saldziausis,

Małdamis musu Tiewe Aukszcziausis,

Pabłagasłowik musu namielams,

Dok urodzaiu gausiu łaukielams.

Dok zgadu, meyły, dok ir pakaiu,

A dusziams cziszcziaus dungiszku Raiu,

Giwiem sweykatu, dok cziesu gieru,

Par tu Szwencziausiu miszias afieru.

Połam pa kaiam miłaszirdingas,

Jezau saldziausis, Jezau garbingas,

Łaykik mums wisus apiekay sawa,

Turiek wisadas po sparnu tawa.

Ši giesmė netruko paplisti: ji pateko į populiariausius XIX a. lietuvių katalikiškuosius leidinius – maldyną „Aukso altorius“ ir „Kantičkas“. Jame giesmė jau gerokai pakoreguota (pateikiamas „Aukso altoriaus“ 1906 m. tekstas):

Giesmė

Pulkim ant kelų, vierni Krikszczionis,

Trokszdami visi Jezaus małonės.

Su aszaromis, pulkim su Viera,

Priesz tą baisiausią Jezaus apierą.

Pałaimink mumis, Jezau saldžiausis,

Małdomis musų, Tėve aukszcziausis,

Pałaimink teip-gi ir musų namus,

Dovanok vaisių gausingą łaukams.

Důk sutikimą, meilę pakajų,

O duszioms czyscziaus, dangiszką rojų.

Gyviems sveikatą, důk laiką gerą,

Per tą Szvencziausę Miszių apierą.

Půłam po kojų, miełaszirdingas,

Jezau saldžiausis, tikrai garbingas

Łaikyk mus visus, apiekoj Tavo,

Turėk visados po sparnu savo.

Praszom mes Jezau, su karszta szirdžia,

Małonės tavo, důk mums datirti.

Pridůk mums łoską, Tavę garbinti,

Danguj su Tavim viecznai gyventi. Amen.

O va toks tekstas pateikiamas vyskupo Motiejaus Valančiaus sudarytame ir redaguotame giesmių rinkinyje „Kantičkos“ (pateikiamas 1906 m. leidimo tekstas):

Giesmė 2.

Apie švenčiausią Sakramentą

Pulkim ant kelių visi krikščionįs,

Melsdami Jezaus didžios malonės;

Su ašaromis, pulkim su viera

Prieš tą švenčiausią Jezaus apierą.

Suteik mums laimę, Jezau mieliausias,

Išgirsk meldimą, Tėve augščiausias,

Ir mųsų namus laimink gerybėmis,

Pripildyk laukus vaisių gausybėmis,

Duok sutikimą, duok mums vienybę,

O dūšioms čysčiaus dangaus linksmybę,

Laimę, sveikatą, duok laiką gerą,

Duok par švenčiausią Mišių apierą.

Meldžiame Tavęs, mielaširdingas,

Jezau saldžiausias, didei garbingas,

Apveizdoj savo laikyk kiekvieną,

Laiminkie kožną, naktį ir dieną,

Malonės Tavo duok mums datirti,

Anoj valandoj, kada reiks mirti,

Trokštame Tave dabar garbinti,

Paskui prie Tavęs danguj gyventi.

Kaip teigia K. Aleksynas, giesmės XIX a. Lietuvos bažnyčiose buvo dažniausiai giedamos iš klausos, nes nemažai giedotojų tiesiog nepažino natų. Todėl netyčia ar sąmoningai kito jų melodija, muzikinis ritmas. Įdomu, kad giesmės „Pulkim ant kelių“ atmaina, įrašyta 1909 m. Šilavote (Prienų r.) į fotografo volelį, – ankstyviausias išlikęs lietuvių giesmės garso įrašas.

Atgavus lietuviškąją spaudą, giesmės tekstą ir melodiją ėmėsi tobulinti kompozitorius Juozas Naujalis, vėliau – kiti žinomi lietuvių autoriai, atsižvelgdami į gerokai sugriežtėjusius reikalavimus giesmės melodijai, kintančias lietuvių kalbos taisykles.

Tokį giesmės tekstą, koks giedamas dabar, pateikė Liturginės komisijos nariai ir Liturginio maldyno rengėjai 1977 m. maldynėlyje „Visada su Dievu“.

Giesmė prieš Mišias

Pulkim ant kelių, visi krikščionys, * didžiai ištroškę Jėzaus malonės! * Su

ašaromis Dievui dėkokim, * tą Mišių auką jam paaukokim.

Suklaupę meldžiam, Jėzau saldžiausias, * maldas priimki mūsų karščiausias;

* mus išmokyki Dievą pažinti, * vykdyt jo valią ir jį garbinti.

Ugdyki žemėj meilę, ramybę, * mirusiems teiki dangaus linksmybę; * gyviems

sveikatą, metų geriausių * duok per tą auką Mišių švenčiausią.

Puolam po kojų, Jėzau meilingas, * nepaisyk kalčių, būk gailestingas; *

viltį padėjom aukoje Tavo, * visus mus glauski prie širdies savo.

Savo malonę duok mums patirti, * neleiski niekam nuodėmėj mirti; * duok

Tave, Jėzau, karštai mylėti, * paskui per amžius danguj regėti.

Taigi akivaizdu, kad pamėgtos ir populiarios giesmės tekstas, bėgant amžiams, pasikeitė negrįžtamai. Mūsų laikais jau nebeprašoma laiminti namus, laukus ir derlių, tačiau ir A. Strazdui, ir mūsų amžininkams svarbios vertybės liko meilė, santarvė, dangiška malonė. Kaip ir mūsų proseneliai prieš 200 metų, šiandienos tikintieji tebemeldžia mirusiesiems dangaus linksmybės.

Projektą „Kalbame Strazdelio kalba“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Paramos dydis – 15 tūkst. Eur.

Lina DŪDAITĖ

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie