bangenis

Nadiejiškio kaimas, kurio pavadinimas liko tik istorijoje ir žmonių prisiminimuose, kažin ar būtų Lietuvoje plačiau žinomas, jeigu jame nebūtų gimęs žmogus, tituluojamas vienu reikšmingiausių šalies spaudos kolekcininkų. Ne paslaptis, kad mūsų krašto žmonėms, ypač jaunesniems, Jono Kirlio, per ilgą gyvenimą kruopščiai kaupusio spaudos leidinius, pavardė menkai ką sako. Kur kas geriau šį kolekcininką pažįsta besidomintieji spaudos istorija. Taip pat Joniškio, Žagarės, Viekšnių, Leipalingio, Marijampolės, kur žymus kolekcininkas dirbo, žmonės. Ir, žinoma, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, kurioje saugomas spaudos kolekcininko archyvas: rankraščiai, spaudiniai, katalogai.

Vienas – nuo Jūžintų, kitas – nuo Kamajų

Ieškant išsamesnės informacijos apie Nadiejiškio kaime (Jūžintų sen.) gimusį žymų kraštietį J. Kirlį įvyko keistas nuotykis. Žmonės, galintys suteikti informacijos apie jį, padiktavo šio asmens giminaičių, gyvenančių už poros šimtų kilometrų, telefono numerį. Atsiliepusi J. Kirlio dukterėčia ėmė maloniai pasakoti dėdės biografiją: apie tremties metus, jo polinkį į poeziją, spaudai rašytus straipsnelius, vedybas sulaukus gražaus amžiaus… Ir visiškai nieko – apie aistrą rinkti spaudinius. Tada ir paaiškėjo, kad šis „surastas“ J. Kirlys – taip pat žymus kraštietis, bet ne J. Kirlys iš Nadiejiškio, o kitas, tik tuo pačiu vardu ir pavarde, iš Vaičionių (Kamajų sen.). Teko žinių ieškoti kraštuose, kuriuose spaudos kolekcininkas dirbo.

Pedagogas, bibliofilas Jonas Kirlys surinktus spaudinius žymėjo specialiu antspaudu.
Pedagogas, bibliofilas Jonas Kirlys surinktus spaudinius žymėjo specialiu antspaudu.

Apie Joną iš Nadiejiškio

Vienas J. Kirlio asmenybės ir biografijos štrichų – iš Joniškio krašto. Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus muziejininkas Darius Vičas, tyrinėjęs J. Kirlio darbus ir palikimą, nuoširdžiai apsidžiaugė, kad gimtasis kolekcininko kraštas domisi šia žymia asmenybe.
„Kuo Jonas Kirlys mane sužavėjo? Man, jaunesniosios kartos žmogui, labai imponavo ypatingas jo užsidegimas tokiam sunkiam darbui. Jo tikslas buvo kiek įmanoma daugiau surinkti Lietuvos spaudinių, laikraščių. Ne kiekvienas ryžtųsi, nes teko rizikuoti ne tik sveikata, bet ir gyvybe: už renkamą spaudą Rusijos revoliucijos metu buvo įkalintas, persekiojamas. Tiesa, vėliau, sovietmečiu, valdžia jo nelietė, nes jis, mano žiniomis, buvo kairiųjų pažiūrų. Kirlio entuziazmas ir tikslas išsaugoti kuo daugiau spaudinių žavi. Jis tą darė ne dėl savęs, o dėl visų. Tuo ir skyrėsi nuo kitų kolekcininkų, kurie turi daug ko prikaupę, uždarę namuose, stengiasi brangiai parduoti arba po mirties tas turtas palikuonių iššvaistomas ir istorijai nelieka. J. Kirlys neturėjo muziejininko išsilavinimo, bet buvo labai sumanus ir kruopštus, tikras bibliografas. Tai – labai svarbi figūra ir didi asmenybė mūsų istorijoje“, – taip apie mūsų krašte gimusį J. Kirlį sakė jo gyvenimą ir indėlį į spaudos istoriją tyrinėjantis D. Vičas.

Joniškio muziejininkas Darius Vičas: „Jonas Kirlys buvo pasiryžęs surinkti visą lietuvišką periodinę spaudą, visą Lietuvoje išleistą pedagoginę literatūrą ir visa tai palikti ateities kartoms.“ Asmeninio archyvo nuotr.
Joniškio muziejininkas Darius Vičas: „Jonas Kirlys buvo pasiryžęs surinkti visą lietuvišką periodinę spaudą, visą Lietuvoje išleistą pedagoginę literatūrą ir visa tai palikti ateities kartoms.“ Asmeninio archyvo nuotr.

Pasak muziejininko, tapti bibliofilu J. Kirlį, matyt, paskatino lituanistinis kalbotyrinis išsilavinimas, pedagoginė veikla ir dar vaikystėje kilęs domėjimasis periodine spauda. „Jis buvo pasiryžęs surinkti visą lietuvišką periodinę spaudą, visą Lietuvoje išleistą pedagoginę literatūrą ir visa tai palikti ateities kartoms“, – stebėjosi šio žmogaus nuveiktu milžinišku darbu D. Vičas.
Deja, anot muziejininko, dalis spaudos kolekcininko turto pokariu buvo sunaikinta, o visa kita – Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rūmuose. Čia yra atskiras J. Kirlio fondas, kuriame saugomi jo sukaupti leidiniai, užrašai, rankraščiai. „Juos teko vartyti, prisiliesti prie originalų. Labai vertinga kolekcija“, – dėstė Joniškio muziejininkas.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Potraukis – iš vaikystės

Spaudos kolekcininkas, pedagogas ir bibliofilas. Taip J. Kirlį, gimusį 1891 m. sausio 13 d. Nadiejiškio valsčiuje, tituluoja istorijos ir spaudos tyrinėtojai. Gimęs ir augęs mažažemių valstiečių šeimoje, turėjusioje vos 13 ha žemės, būsimasis kolekcininkas jau vaikystėje pasižymėjo mokslo potraukiu. Gal jį paskatino motina, mokėjusi skaityti ir tapusi jo pirmąja mokytoja, bei suplyšęs elementorius, iš kurio mokėsi raidžių? Tėvas moksluose jam nebuvo pagalbininkas, nes, kaip ir daug to laiko kaimo žmonių, buvo beraštis. Pirmoji perskaityta būsimo kolekcininko knyga – maldaknygė „Aukso altorius“, atsivežta iš kunigo A. Aleknos. Rašto Jonas ėmėsi mokytis savarankiškai: plunksnakočiu vedžiojo raides, kurias įsiminė iš elementoriaus ir maldaknygės. Sulaukęs trylikos, jis tapo pradinės klasės mokiniu. Kadangi jo mokslai sutapo su spaudos draudimo laikotarpiu, mokytis buvo sudėtinga, nes mokytojas buvo rusas. Laimė, Jonas susipažino su Sankt Peterburge (Rusija) keturias klases baigusiu studentu, iš kurio sužinojo apie anuometiniame Petrograde veikiančią mokyklą, į kurią priimdavę gabius, bet neturtingus jaunuolius. Jonas kibo mokytis rusų kalbos, nes be jos, suprato, niekaip neišsivers Petrograde. Jo mokslo knyga tapo rusų kalba išleistas Senasis Testamentas.
J. Kirlys sužinojo, kad į Seinuose esančią seminariją galima įstoti baigus Seinų keturklasę mokyklą. Berniukas atkakliai siekė savo tikslo. Tikslą įgyvendinti jam padėjo teta Juzė. Ji davė sūnėnui pinigų, kad jis galėtų išvykti ir mokytis Seinuose. J. Kirlys, sėkmingai išlaikęs stojamuosius egzaminus, jau pirmais metais buvo priimtas į kunigų seminariją.
Kaip neturtingų tėvų sūnus, jis buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą. Jonas seminarijoje mokėsi lietuvių, lenkų bei lotynų kalbų, klausėsi paskaitų apie lietuvių literatūrą ir spaudos istoriją. Jis buvo smalsus mokinys: daug skaitė, knygas ėmė iš mokyklos ir seminarijos bibliotekų. Mokydamasis susidomėjo lietuvių periodine spauda ir pradėjo ją rinkti. Kunigu Jonas netapo. Jam pavyko įgyvendinti vaikystės svajonę – tapti pedagogu. Savarankiškai pasirengęs, jis įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją. Bet seminarija buvo perkelta į Mstislavlį, Mogiliovo gubernijoje, kur Jonas ir gavo mokyklos baigimo dokumentus.

Pažintis su įžymybėmis

J. Kirlio darbo biografijos pradžia – Voroneže, kur karo pradžioje buvo įkurtos dvi lietuvių pabėgėlių gimnazijos. Čia mokytojavęs J. Kirlys susipažino su žymiais lietuvių kalbininkais ir kitais to meto žymiais pedagogais, mokslo ir kultūros veikėjais: jis dirbo kartu su Jonu Jablonskiu, Pranu Mašiotu, Juozu Balčikoniu ir kitais. Norėdamas ištobulinti gimtąją kalbą, J. Kirlys lankė lietuvių kalbos kursus. Pasinėręs į darbą smalsus mokytojas 1915 m. įstojo į Sankt Peterburgo III mokytojų institutą ir kartu tęsė darbą spaudos redakcijose. 1916 m. Sankt Peterburge pasirodė lietuvių demokratų savaitraštis „Naujoji Lietuva“, o šio leidinio korektoriumi dirbo J. Kirlys. Jis darbavosi ir taisant „Tiesos“ rankraščius bei satyrinį laikraštį „Žiežirba“. Jo aktyvią veiklą pristabdė karas: Sankt Peterburge darėsi vis sunkiau išgyventi, buvo uždaryta dalis mokyklų, dalis moksleivių išvyko į Krasnodarą. Bet J. Kirlys trauktis neskubėjo, jis tikėjosi baigti pedagogikos studijas, nenorėjo nutraukti kalbos ir literatūros mokslų mokytojų institute. Vis dėlto Sankt Peterburgą teko palikti. 1917 m. J. Kirlys išvyko į Krasnodarą ir įsidarbino vyriausybės laikraščio „Kubanės žinios“ redaktoriumi, o po metų tapo Kubanės Juodosios jūros Tarybų Socialistinės Respublikos (TSRS) Liaudies Komisarų Tarybos sekretoriaus pavaduotoju. Jo pareigos buvo tvarkyti Komisarų Tarybos įsakus, parengti juos spaudai. Tuo pat metu jis rūpinosi lietuviais pabėgėliais. Baltagvardiečiams užpuolus Kubanę, Jonas traukėsi į Rusijos gilumą, bet buvo sulaikytas ir pusmečiui įkalintas Rostovo bei Krasnodaro kalėjimuose. Iš įkalinimo vietos jis paspruko pasinaudojęs svetimais dokumentais ir pateko į Maskvą, o 1919 m. grįžo į Vilnių ir redagavo žurnalų „Švietimo reikalai“ bei „Liaudies ūkis“ kalbą ir stilių.

Karjeros geografija

Lietuvoje J. Kirlys tęsė pedagoginę karjerą. 1919–1940 m. jis mokytojavo įvairiose Lietuvos mokyklose, nes politinių aplinkybių buvo priverstas dažnai keisti darbo vietą. Kraštietis pradėjo dirbti Keturvalkių mokykloje, kur buvo paskirtas mokyklos vedėju. Čia jis atgaivino po karo pradėjusios veikti, bet vėliau apleistos mokyklos darbą: vakarais organizavo kursus suaugusiesiems, rengė vakarėlius bei vaidinimus. 1921 m. J. Kirlys perkeltas į Rozalimo vidurinę, o po poros metų – į Žemaičių Naumiesčio keturklasę mokyklą. Čia dirbdamas jis baigė įrengti mokyklą, sutelkė pedagogų kolektyvą, vakarais organizavo suaugusiųjų mokymus, įrengė biblioteką, gimnastikos ir teatro salę. Mokykla tapo švietimo ir kultūros židiniu: čia buvo rodomi valstybinio teatro spektakliai, vyko susitikimai su aktoriais, moksleiviai ėmė leisti rankraštinius ir šapirografuotus laikraščius „Atžalos“, „Draugas“, „Moksleivių draugas“, „Pirmieji žingsniai“, „Spindulys“. J. Kirlio iniciatyva Žemaičių Naumiestyje suburtas kultūros būrelis, skaitytos paskaitos, organizuoti radijo naujienų aptarimai.
1928 m. J. Kirlys pradėjo dirbti Viekšnių mokykloje: dėstė literatūrą, lietuvių kalbą, skaitė paskaitas, kaip ir buvusiose mokyklose jis organizavo saviveiklininkų spektaklius, spaudos parodas. Čia kraštietis susidomėjo blaivybe – rengė blaivybės popietes, literatūrinius vakarus, skirtus J. Jablonskui, K. Būgai, Simonui Daukantui, Vincui Kudirkai bei knygnešiams paminėti. Vienas reikšmingesnių įvykių – mokykloje J. Kirlys įkūrė lietuvių kalbos ir literatūros kabinetą, kuriame eksponuotos XVII–XX a. lietuviškos knygos. Tarp jų – reti leidiniai: L. Ivinskio kalendorius, M. Valančiaus apysakos, spaudos draudimo laikotarpio religinė literatūra, Mažojoje Lietuvoje leista periodinė spauda, taip pat lietuviški leidiniai, spausdinti Amerikoje, Anglijoje. Per vienerius metus Viekšniuose J. Kirlys nuveikė didžiulį darbą. Kabinetas tapo ir tautosakos bei mokyklos istorijos židiniu: čia rinkta mokinių užrašyta tautosaka, pildytas mokyklos kronikos sąsiuvinis, kaupti žodynėliai, mokinių referatai bei su literatūra ir kalba susiję eksponatai – tapybos darbai, skulptūros ir kt.
Vėliau kraštietis perkeltas į Šiaulių seminariją. Čia dėstė lietuvių kalbą, literatūrą, psichologiją ir pedagogiką. Nuo 1933 m. jis – Kretingos vidurinės mokyklos direktorius. Be tiesioginio darbo, čia jis rengė spaudos parodas, skaitė paskaitas.
1934–1940 m. J. Kirlys mokytojavo Žagarėje ir čia taip pat paliko žymų pėdsaką: drauge su bendraminčiais jis pertvarkė grafo J. Naryškino pirties pastatą, mokyklos patalpas, įrengė salę, kurioje organizavo šviečiamuosius renginius, skirtus lietuvių literatūros klasikams Kristijonui Donelaičiui, S. Daukantui, Maironiui.
J. Kirlys paliko pėdsaką ir Veiverių istorijoje: vienerius metus dirbęs šio miestelio mokyklos direktoriumi, jis tapo šviesuliu, paskatinusiu vietos gyventojus imtis mokslo: organizavo kursus beraščiams ir mažaraščiams.
Antrojo pasaulinio karo metai gabų pedagogą vėl blaškė po šalies mokyklas: jis mokytojavo Leipalingyje, kuriame karo metais buvo likę vos keli pedagogai, o mokinių šeimos slapstėsi arba buvo ištremtos į Vokietiją. Kai mokyklos pastatas buvo paverstas karo ligonine, J. Kirliui teko rūpintis, kad jo mokiniai būtų priimti į Vilkininkų kaimo pradinę mokyklą.
Vėliau J. Kirlys pedagoginę karjerą tęsė Marijampolėje. Čia jis dirbo vidurinės mokyklos direktoriumi, po to perkeltas į kitą to paties miesto vidurinę. Vadovaudamas jai kraštietis atliko didžiulį darbą: įsteigė pedagoginį metodinį kabinetą, kuriame sukaupė beveik visą šalyje išleistą literatūrą pedagogikos klausimais.

Kolekcijos užuomazgos – nuo laiško knygyno savininkei

Nors J. Kirlys didžiąją dalį savo gyvenimo paskyrė šviečiamajai, pedagoginei veiklai bei darbui įvairiose laikraščių redakcijose, didžiausias jo indėlis krašto istorijai – kelis dešimtmečius kaupta periodinės spaudos kolekcija. Domėtis spauda kraštietis pradėjo besimokydamas Seinų keturklasėje mokykloje, kai pasibaigus spaudos draudimui buvo pradėti leisti lietuviški periodiniai leidiniai. Moksleivis kreipėsi į „Lietuvos ūkininko“ ir „Lietuvos žinių“ redakcijas, kad šios jam suteiktų minėtų leidinių prenumeratos nuolaidą bei prašė jam atsiųsti lietuviškus laikraščius, tuo metu leidžiamus šalyje ir užsienyje.
Apie naujausius lietuviškus leidinius smalsus jaunuolis sužinodavo „Lietuvos žiniose“. Gavęs žinių, jog Vilniaus knygyno savininkė J. Piaseckaitė-Šlapelienė savo archyve turi leidinių, kurie spaudos draudimo metais buvo leidžiami Mažojoje Lietuvoje, J. Kirlys jai parašė laišką. Jame – prašymas atsiųsti bent po vieną to laikotarpio laikraščių numerį. Už tokią paslaugą kraštietis pažadėjo nemokamai platinti jos knygyno leidinius. Taip spaudos kolekcionavimu užsikrėtęs J. Kirlys gavo retą Klaipėdoje gotiškomis raidėmis išleistą politinį laikraštį „Lietuviška Ceitunga“, pirmąjį lietuvišką periodinį, visuomeninį, politinį ir literatūrinį žurnalą „Aušra“, Varšuvos lietuvių draugijos leistą literatūros, politikos ir mokslo žurnalą „Varpas“, Karaliaučiuje ėjusį savaitraštį „Keleivis“, pirmąjį satyrinį lietuvišką žurnalą „Tetutė“ ir nemažai kitų. Tuo metu jis aktyviai kaupė ir mokyklose leidžiamus laikraštėlius, o visą sukauptą turtą gabeno į tėviškę Nadiejiškyje ir krovė ant aukšto. Tėvams buvo duota užduotis leidinius saugoti.
Dirbdamas „Lietuvos žinių“ ir „Lietuvos ūkininko“ redakcijose (1911–1914), J. Kirlys jų archyvuose rado spaudinių savo kolekcijai ir aktyviai rinko į redakcijas siunčiamus šalyje bei užsienyje pasirodžiusius naujus laikraščius ir žurnalus. Kolekciją papildė Tilžėje leidžiamas tautinės krypties savaitraštis „Birutė“, iš Škotijos atkeliavo socialistinės pakraipos laikraštis „Rankpelnis“. Daug eksponatų savo kolekcijai J. Kirlys gavo iš darbo viešnagių pas žymius rašytojus ir visuomenės veikėjus. Jau girdėję apie nadiejiškio pomėgį, jie negailėjo jam turimų spaudos leidinių. Taip kolekcijoje atsirado Žemaitės, Jurgio Šlapelio, Jono Basanavičiaus dovanoti laikraščiai.

Turtas – tėvų sodybos palėpėje

Pirmojo pasaulinio karo metais, kai J. Kirlys gyveno ir dirbo Rusijoje, jo surinkta spaudos kolekcija buvo saugoma tėvų namuose Nadiejiškio kaime. Bet ir svetimoje šalyje J. Kirlys pomėgio nepamiršo: mitinguose, darbininkų, moksleivių, studentų susirinkimuose rinko atsišaukimus, agitacinius lapelius, taip pat lituanistinę, mokomąją literatūrą, įvairių pakraipų visuomeninę politinę spaudą. Dažnai tokių spaudinių jis gaudavo tiesiai iš leidyklų bei spaustuvių. Rinkti spaudinius terpė buvo palanki, nes Sankt Peterburge, Voroneže ir kituose Rusijos miestuose gausesnės lietuvių visuomeninės grupės leido savo leidinius. Pavyzdžiui, tautininkai spausdino „Lietuvių balsą“, krikščionys demokratai – „Vadą“, demokratai – „Naująją Lietuvą“, komunistai – „Tiesą“. Jo rinkinyje tada buvo 41 Rusijoje ėjęs laikraštis.
1917 m. J. Kirlys su šiuo sukauptu turtu išvyko į Krasnodarą. Ten jo kolekciją praturtino nedidelio formato laikraščiai, leidžiami besimokančių lietuvių organizacijų.

Už spaudinius – į kalėjimą

Besitraukdamas į Maskvą J. Kirlys gabeno ir brangiausią turtą – surinktus spaudinius. Neįprastas krovinys kareiviams sukėlė įtarimų, todėl nadiejiškis buvo sulaikytas. Dalį jo kolekcijos kareiviai sudegino, o tie spaudiniai, kuriuos pavyko išgelbėti, buvo perduoti pažįstamam žmogui. Po pusmečio kalėjimo J. Kirlys atgavo išsaugotus spaudinius.
1919 m. grįžęs į Vilnių ir įsidarbinęs „Švietimo reikalų“ redakcijoje J. Kirlys surinko visus Vilniuje leidžiamus spaudinius: komunistinius bei vokiečių okupacijos metu šalyje spausdintus legalius ir pogrindinius leidinius. Lenkams okupavus Vilnių, J. Kirlys atvyko į Rokiškį, Vilniuje liko dalis jo kolekcijos. Tais pačiais metais jam pavyko parsigabenti visą turtą į tėviškę.

Tikslas – pirmieji leidinių numeriai

Kaip teigia J. Kirlio palikimo tyrinėtojai, didžiausią darbą rinkdamas spaudinius jis nuveikė nepriklausomybės metais (1918–1940). Jo tikslas buvo surinkti Lietuvoje ir užsienyje išleistą ir leidžiamą lietuvišką periodinę spaudą. Šiam dideliam darbui reikėjo aukoti labai daug laiko ir lėšų. Kolekcininkas visais įmanomais būdas stengėsi gauti pavienius, ypač pirmuosius numerius, nes juose būdavo redaktorių išdėstytos leidinio idėjos ir tikslai. Didžiulis užsidegimas stebino jo kolegas ir leidyklų vadovus, todėl leidinius, kurių pats neprenumeruodavo, gaudavo iš pažįstamų, draugų ir nepažįstamų žmonių, žinojusių apie jo pomėgį. Kaip užkietėjęs kolekcininkas, J. Kirlys nuolat susirašinėdavo su spaudos darbuotojais bei kitais kolekcininkais, dirbdamas įvairiose mokyklose, mezgė artimus ryšius su kaimo žmonėmis, mokinių tėvais. Jie padėjo rinkti spaudą, kuri karo metais užsiliko pas kaimiečius.

Kolekcijoje – tūkstančiai spaudinių

J. Kirlio kolekcija nuolat didėjo: 1928 m. joje buvo 950 pavadinimų spaudinių, 1932 m. – jau 2 tūkst., o 1935 m. – net 3 tūkst. 500 pavadinimų laikraščių ir 4 tūkst. pavadinimų knygų. Kasmet kolekcija praturtėdavo keliais šimtais egzempliorių.
Joje buvo ypač retos ir vertingos senosios periodikos bei tokių leidinių, kurių neturėjo net didžiosios Lietuvos mokslinės bibliotekos. Vienus spaudinius J. Kirlys saugojo namuose, kitus – 1935 m. paties įkurtame spaudos muziejuje Žagarėje. Kai jis iš Žagarės buvo perkeltas į Veiverius, kolekcininkas turėjo palikti savo gyvenimo turtą. Supratęs, kad tampyti iš vienos vietos į kitą tokią didelę ir vertingą kolekciją nepavyks, jis nutarė visą spaudos leidinių rinkinį perduoti Centrinei valstybinei bibliotekai Kaune. Bet ne visa kolekcija pateko į Kauno biblioteką. Beveik tūkstančio pavadinimų politinės spaudos, politinių raštų, Amerikos leidinių buvo perduoti tuomet veikusiam Partijos istorijos institutui, o Respublikiniam pedagoginiam muziejui Kaune J. Kirlys dovanojo pedagoginės literatūros rinkinį (48 pedagoginius periodinius leidinius, pedagoginę, metodinę kalbotyros ir lituanistinę literatūrą). Kraštiečio kolekcijos teko ir Vilniaus universiteto bibliotekai, ir Knygų rūmams: jie perėmė daug leidinių lietuvių kalbos ir literatūros klausimais.

Rūpinosi ir tyrinėjo

Mūsų krašte gimęs kolekcininkas J. Kirlys – spaudai nusipelniusi asmenybė: jis ne tik rinko lietuvių periodinę spaudą, bet ir ją tyrinėjo bei analizavo. Jis rūpinosi savo kolekcijos likimu: nuolat rašydavo laiškus bibliotekos darbuotojams ir teiraudavosi, kur yra jo rinkinys, ką su juo manoma daryti.
J. Kirlys parengė gausią lietuvių periodinės spaudos istorijos medžiagą, bet ji liko autoriaus rankraštyje. Jame detaliai apžvelgiama ir vertinama spaudos istorija nuo jos ištakų iki Antrojo pasaulinio karo: leidiniai sugrupuoti pagal jų visuomeninę pakraipą ir ideologiją: religiniai, tautiniai, liberalieji.
J. Kirlys publikavo per 50 straipsnių spaudos istorijos klausimais, kuriuose analizavo lietuviškos knygos bei periodinės spaudos raidą, vertino įvairių laikotarpių regionų spaudą. Nagrinėdamas šalies spaudos istoriją jis akcentavo jos svarbiausius laikotarpius: spaudos draudimo (1864–1904), prieškario (1904–1914), Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) ir nepriklausomos Lietuvos (1918–1928), nurodydamas svarbiausius to meto leidinius, jų leidėjus, leidinių pobūdį ir ideologinę kryptį. J. Kirlys nagrinėjo ir 1940–1945 m. spaudinius („Tiesa“, „Tarybų Lietuva“, „Laisvės kovotojas“, „Tėvynė šaukia“ bei regionų leidinius).
Pedagoginį darbą dirbęs kolekcininkas aktyviai domėjosi mokytojams skirtais leidiniais, nes juose buvo rašoma apie švietimą ir lietuviškąją mokyklą. O ir pats rašydamas straipsnius mokslo tema kolekcininkas aptarė pirmuosius pedagoginius leidinius: „Lietuvis“, „Lietuvos ūkininko priedas“, „Mokykla“, „Laisvosios Lietuvos mokykla“. Jis parašė nemažai straipsnių, skirtų reikšmingesniems leidiniams, keletą straipsnių skyrė ir pirmajai lietuviškai knygai: minėjo autorystės problemą, aptarė knygos struktūrą, apibūdino pratarmes.

Spaudos parodos – autoriaus iniciatyva

J. Kirlys sukaupto turto nesisavino – jį atvėrė visuomenei. Jis organizavo periodinės spaudos parodas, kad žmonės susipažintų su leidiniais ir jais domėtųsi. Pirmoji jo kolekcijos paroda surengta 1928 m. Kaune vykusioje žemės ūkio parodoje. Ekspozicijoje – 950 leidinių, iš jų 750 pavadinimų lietuviškų periodinių, apie 200 šapirografuotų rankraštinių leidinių. Paroda sulaukė didelio susidomėjimo, o J. Kirlys už ją buvo apdovanotas sidabro medaliu.
Tais pačiais metais kolekcininkas surengė periodinės spaudos parodą Klaipėdoje, ekspozicijoje – Mažojoje Lietuvoje leisti laikraščiai.
1929 m. Šiauliuose, Aušros muziejuje, surengta antroji didelė spaudos paroda: eksponuoti daugiau nei 2 tūkst. pavadinimų leidiniai.
1932 m. minint lietuvių periodinės spaudos šimtmetį Kaune vyko trečioji didžiausia periodikos paroda. J. Kirlys jai pateikė daugiau nei 2 tūkst. pavadinimų leidinių (1 tūkst. 500 spausdintų, 400 rankraštinių, šapirografuotų ar kitaip padaugintų). Tuometinė spauda rašė, jog lankytojams labai patiko senoji spauda, reti egzemplioriai, okupuoto Vilniaus leidiniai.

Kokio dydžio turtas?

J. Kirlio palikimo tyrinėtojai iki šiol neturi atsakymo, kokios apimties buvo jo kolekcija, kurią jis rinko daugiau nei 30 metų. Priežastis paprasta: į Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrių pateko tik jos dalis. Kolekcija suskirstyta į kelias kategorijas: periodiniai leidiniai (apie 4 tūkst. 300 pavadinimų), knygos (apie 4 tūkst. pavadinimų), kalendoriai (apie 300 pavadinimų), žemėlapiai (32 pavadinimų), smulkioji spauda, rankraščiai (50 pavadinimų). Rinkinyje yra apie 600 pavadinimų leidinių, leistų užsienio kalbomis (latvių, estų, lenkų, rusų, prancūzų, vokiečių, gudų, žydų, anglų, esperanto). Savo kolekcijos egzempliorius kraštietis žymėdavo mėlynu antspaudu „J. Kirlio knygynėlis“.

Spaudinių geografija

Mokslininkų teigimu, didelės reikšmės turi J. Kirlio XIX–XX a. vidurio lietuviškos periodinės spaudos kolekcija. Joje, be Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje bei užsienyje leistos periodikos, yra ir Didžiosios Lietuvos miestų bei rajonų spaudos, leistos Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Biržų, Pasvalio, Ukmergės, Kėdainių, Telšių, Raseinių, Kretingos, Palangos, Tauragės, Mažeikių, Seinų, Marijampolės, Alytaus, Vilkaviškio, Kybartų miestuose. J. Kirlys rinko ir įvairiose užsienio šalyse (Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Suomijoje, JAV, Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje) leistus lietuviškus laikraščius bei žurnalus. Kolekcijoje aptinkama ir Lietuvos žydų, lenkų, gudų spaudinių. Dauguma leidinių – lietuvių kalba.
Pagal paskirtį J. Kirlio kolekcija skirstoma į moterų, moksleivių, metodininkų leidinius, pagal veiklos sritis – žemės ūkio, medicinos, pedagogikos, mokslo, meno literatūros, teisės, karinė, sporto. Kolekcijos pažiba – spaudinių pirmieji numeriai. Didelė J. Kirlio sukaupto turto dalis – pedagoginės literatūros komplektas: jis rinko knygas pedagogikos teorijos ir istorijos klausimais, mokyklose dėstomų dalykų vadovėlius, elementorius, lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, anglų, graikų, lotynų kalbų gramatikas, metodinę medžiagą, įvairius albumus ir monografijas apie Lietuvos mokyklas. Kolekcijoje yra ir grožinės, mokslinės bei mokslo populiarinimo literatūros, žinynų, katalogų, 1857–1939 m. lietuviškų žemėlapių, kalendorių, smulkiosios spaudos bei rankraščių (mokinių surinkta tautosaka, referatai, mokytojų pamokų planai bei užrašai). Kolekcininkas rinko iškarpas apie periodiką, informaciją apie naujus leidinius, recenzijas apie vadovėlius, straipsnius apie rašytojus ir jų kūrybą.

Žagarėje – kolekcininko pėdsakas

J. Kirlio nuopelnas – spaudos muziejus Žagarėje. Sukaupęs didžiulę kolekciją kraštietis stengėsi ją populiarinti. Todėl neapleido mintis, jog būtina steigti spaudos leidinių muziejų.
1932 m. J. Kirlys, tapęs Kretingos vidurinės mokyklos direktoriumi, keliuose mokyklos kambarėliuose įrengė nedidelę nuolatinę spaudinių ekspoziciją. Prie periodikos leidinio kabėjo diagramos, kur ir kaip dažnai laikraštis leistas, kokios jis krypties, kiek turėjo skaitytojų. Šio muziejaus sienas puošė mokinių piešti leidinių redaktorių ar leidėjų portretai, knygnešių žygiai ir rizikos. Muziejuje buvo ir neperiodinės spaudos skyrius. Jame – senosios ir prieškarinės knygos, rankraščiai, tautosakos rinkiniai, fotografijos, žemėlapiai, atvirukai, laikraščių iškarpos, įvairios brošiūros, maldaknygės, žodynai. Tyrinėtojų vertinimu, šis muziejus buvo turtingas ir reikšmingas spaudai išsaugoti. Pats muziejaus įkūrėjas lankytojams skaitė paskaitas apie lietuviškus spaudinius, leistus įvairiais laikotarpiais. Muziejuje buvo 3 tūkst. 197 pavadinimų periodinių leidinių, apie 4 tūkst. pavadinimų knygų, kalendorių, įvairių dokumentų, rankraščių bei atsišaukimo lapelių. Muziejaus lankytojai, sužavėti kolekcininko užsidegimu ir nuveiktu milžinišku darbu, patys atveždavo arba atsiųsdavo jam įvairių periodinių leidinių. J. Kirlys svajojo muziejų perkelti į laikinąją sostinę Kauną, nes buvo įsitikinęs, kad jo sukaupta kolekcija gali tapti pagrindu moksliniams spaudos tyrinėjimams Vytauto Didžiojo universiteto Filologijos-filosofijos fakultete įsteigtai spaudos istorijos disciplinai būsimiems žurnalistams. Deja, šis spaudos muziejus gyvavo tik penkerius metus, nes jam nebuvo skirta patalpų ir lėšų spaudiniams pildyti, o 1940 m. J. Kirlio kolekcija perduota centrinei valstybinei bibliotekai. Tačiau Žagarės miestelyje iki šiol tebestovi namas su užrašu „Spaudos muziejus“.

Rengiant straipsnį naudoti šaltiniai: Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus informacija, „XX amžiaus Lietuvos bibliofilai“ (J. Baltronaitė), Lietuvos TSR Mokslų akademija „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“, „Mažeikių krašto enciklopedija“, „Žagarė“ („Versmės“ leidinys, 1998 m.).

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie