puodelis

Tęsinys. Pradžia 08 06

Tęsiame pasakojimą apie tarpukariu ir pokariu naudotas maldaknyges. Jos – Marcelino Širmos ir Albinos Čypaitės-Širmienės šeimos palikimas. Maldaknygės – anos, tolimos epochos gyvenimo liudininkės, palydovės sunkiame žmogaus kelyje. Jos – okupacijų, kolektyvizacijos, totalinės okupacinių valdžių kovos prieš Katalikų bažnyčią liudininkės. Kaip ir gūdžiais spaudos draudimo laikais, sovietmečiu, jos saugotos senelių, leistos nelegaliai, platintos „iš po skverno“. Jos, tarnavusios elementoriais ištisoms kartoms, šiandienos žmonėms byloja apie jų kalbos, senelių ir tėvų visuomeninio, etinio, dorovinio gyvenimo ypatumus.

Vyresni žmonės nenoriai keitė maldaknyges. Verčiau jau senąsias klijuodavo ir taisydavo, nei naujas pirkdavo.
Vyresni žmonės nenoriai keitė maldaknyges. Verčiau jau senąsias klijuodavo ir taisydavo, nei naujas pirkdavo.

Vyrams – solidi ir lakoniška maldaknygė

Solidus ūkininkas, koks buvo ir Marcelinas Širma, į bažnyčią ėjo nešinas jo statusui tinkama vyriška maldaknyge. Joje – daugiau nei 500 puslapių. Kadaise tai buvo graži ir solidi maldaknygė.

Viršelis – solidus ir lakoniškas: tamsiai juodos dirbtinės odos, po ja – veltinio sluoksnis ir tvirtas kartonas. Papuošimai – santūrūs, labai skoningi: įspaustas nedidelis kryželis, šalia jo – dvi gėlės, primenančios tulpes ar heraldines lelijas. Viršelio apačioje – liaudiškų gėlyčių apskritimuose raštas. Prie viršelio pritvirtinta nedidukė varinė sagtelė – vienintelė ryškesnė šios maldaknygės puošmena. Kasdienio vartymo viršelis neatlaikė: prie apatinio išorinio krašto, už kurio dažniausia imama versti ir skaitant laikoma maldaknygė, jis nusitrynė.

Vidinėje viršelio pusėje – vadinamasis „altorėlis“, išorinėje – savotiškas langelis, o jame dailiame švelniai žydro su sidabriniu metaliniu atspalviu popieriaus fone įklijuotas baltas kryželis. Prie jo buvo pritvirtinta vario spalvos metalinė Nukryžiuotojo figūrėlė, liaudiškai vadinama „mūka“. Pavadinimas „altorėlis“ atspindi šio maldaknygės papuošimo praktinę vertę – namuose ar kelionėje, jei arti nėra šventų paveikslų ar kryželių, prieš jį buvo kalbamas rožinis ar kitos maldos.

Nusidėvėjo dėl kasdienio skaitymo

Nuo dažno naudojimo nemažai maldaknygės puslapių dabar jau išbyrėję. Tarp jų – ir keli pirmieji lapai. Tai neturėtų stebinti: įrišimo kokybė ir viršelio stiprumas ir šiandien yra skaičiuojamas numatomam atsivertimų skaičiui: kuo daugiau knyga bus vartoma – tuo stipresnis, kokybiškesnis ir brangesnis viršelis bei leidinioįrišimo būdas parenkami. Deja, net geriausios technologijos nenumato galimybės kelis kartus per dieną vartyti knygą gerus 50 metų ir tikėtis, kad ji atlaikys. Tą įrodo ir būdas, kaip knygelė suplyšo: jos įrišimas subyrėjo dalimis, nebeliko vadinamųjų priešlapių, todėl tik apytiksliai galima manyti, kad ji išleista 1918–1920 m.

Kitas senovinių maldaknygių trūkumas – ganėtinai plonas jų popierius. Toks pasirinktas neatsitiktinai. Įsivaizduokite, kokio storio turėtų būti maldaknygė ir kiek ji svertų, jei būtų pasirinktas bent truputį storesnis ir naudoti atsparesnis popierius. O juk ir dabar daugiau nei 500 puslapių knygelės nugarėlės plotis – 3 cm. Plonesnis popierius turi nemažai trūkumų. Bene didžiausias jų – neatsparumas dėvėjimuisi. Todėl nereikėtų stebėtis, kad puslapių kraštai yra nutrupėję, o dažniausia skaitomų, tokių kaip „Litanija apie Paną švenčiausią“, nusidėvėję taip, kad bevartant plyšdavo.

Marcelino Širmos maldaknygės. Kairėje – solidaus ūkininko, dešinėje – jaunuolio.
Marcelino Širmos maldaknygės. Kairėje – solidaus ūkininko, dešinėje – jaunuolio.

 

Saugojo ne iš taupumo

Kodėl nusidėvėjusių maldaknygių žmonės nekeisdavo naujesnėmis? Tam yra keletas svarbių priežasčių. Širmų šeima buvo pasiturinti. Iki pat kolektyvizacijos ji laikė tik turtingiems ūkininkams prieinamą prabangą – eržilą. Mat šis gyvulys nebuvo skirtas sunkiam darbui laukuose: jis sekmadienį traukdavo vadinamąją „lineiką“ į bažnyčią, veždavo savo šeimininkus į kaimyninių miestelių atlaidus ar svečius. Net sovietmečiu, kai Širmų žemė ir gyvuliai buvo atimti, darbšti ir rūpestinga šeima galėjo sau leisti naujesnes maldaknyges.

Tačiau… tokių tiesiog nebuvo. Antrojo pasaulinio karo metais maldaknygių, nors ir cenzūruojamų (hitlerinė Vokietija, švelniai tariant, nesutarė su Katalikų bažnyčia), buvo spausdinama, tačiau labai mažais tiražais. Sovietinės okupacijos metais jų leidyba buvo visiškai uždrausta: per pusę amžiaus pasirodė tik po vieną oficialų „Liturginio maldyno“ bei maldynėlio „Visada su Dievu“ leidimą.

Vyskupas Jonas Kauneckas straipsnyje „Kova prieš spaudos draudimą: XIX ir XX amžių paralelės“ rašo: „Deja, niekas dar nėra bandęs suskaičiuoti, kiek išleista draudžiamų knygų sovietų valdžios metais. Labiausiai dauginami buvo katekizmai ir maldaknygės, kaip ir M. Valančiaus laikais. Praktiškai pirmiesiems sakramentams buvo ruošiama visose parapijose. Jei kur bailesni kunigai to darbo neorganizavo, tai atlikdavo vienuoliai, davatkėlės ir pačios mamos. Daug kur buvo mokoma šeimose, kunigai tik patikrindavo tikėjimo žinias. Tokiu būdu būtinai reikėjo turėti maldaknygių ir katekizmų. Įsivaizduokit, eidamas Sutvirtinimo, gal 12 metų buvau, turėjau dvi maldaknyges, ir nė viena iš jų nebuvo spausdinta spaustuvėje. Kasmet Lietuvoje prie sakramentų buvo prileidžiama 50–60 tūkstančių vaikų ir jaunimo. Jei, sakykim, kas antras įsigydavo maldaknygę ar katekizmą, o kas antras tai jau tikrai turėdavo, tai per metus reikėjo mažiausiai 50 tūkstančių egzempliorių, o per 40–50 metų – virš 2 milijonų!“

Taigi maldaknygės sovietmečiu, kaip ir carinės okupacijos metais, buvo leidžiamos nelegaliai ir pardavinėjamos „iš po skverno“.

Maldaknygės priešlapyje – vadinamasis „altorėlis“. Tik nuo ilgo ir nuolatinio vartymo pasimetė Nukryžiuotasis.
Maldaknygės priešlapyje – vadinamasis „altorėlis“. Tik nuo ilgo ir nuolatinio vartymo pasimetė Nukryžiuotasis.

„Gal sovietmečio pradžioje ir neįsigydavo, gal naudojosi atsargomis iš prieškarinių laikų, bet po 2–3 dešimtmečių tų atsargų tai jau tikrai nebuvo likę. Daugelis knygučių buvo spausdinamos labai primityviai – rašomosiomis mašinėlėmis per kalkę, – o dauginamos slapta sovietinėse įstaigose kopijavimo aparatais „Era“ ar nelegalia savos gamybos dauginimo įranga. Be to, buvo ir slaptų spaustuvių. Neseniai „Lietuvos aide“ buvo spausdinami pokalbiai su vienu to meto nelegaliu spaustuvininku Pauliumi Petroniu, pavadinti „Buvau ne biznierius, o knygnešys“. Jis mini nedaug faktų, bet kai kurie jų mums gali padėti įsivaizduoti to laikotarpio nelegalios leidybos mastą. Knygelės „Jaunos sielos auklėjimas“ jis išspausdino 40 tūkstančių egzempliorių. O kai kurias knygutes reikėję spausdinti ir šimtatūkstantiniu tiražu. Tai pralenkė net sovietų oficialiai spausdintų leidinių tiražą. Prieš įkalinimą lageryje P. Petronis buvo išleidęs knygų po 100 tūkst. egz., o grįžęs – net po 150 tūkst. Jo žinioje buvo 5 spausdinimo staklės, bet daugiausia literatūros buvo spausdinama rotaprintais ir dauginama „Eros“ tipo kopijavimo aparatais. Tokių kopijavimo aparatų tiesiog masinę gamybą, priežiūrą ir aprūpinimą medžiagomis organizavo amžiną atilsį kunigas Juozas Zdebskis ir inžinierius A. Vaičiūnas. Pavyzdžiui, aš, tuo metu būdamas vienu iš 600 kunigų, žinojau net keliolika kopijavimo aparatų veikimo vietų. Ir mano žinioje taip pat buvo vienas toks aparatas“, – apie realią religinės spaudos padėtį sovietmečiu rašė vyskupas J. Kauneckas.

Pardavinėdavo „iš po skverno“

Per pusę amžiaus sovietinės okupacijos oficialiai buvo išleista vos po vieną „Liturginio maldyno“ ir maldynėlio „Visada su Dievu“ leidimą. Pavyzdžiui, pastarosios maldaknygės vienintelis oficialus leidimas buvo tik… 1975 m. Galima įsivaizduoti, kad tokie leidimai neužpildė nė šimtosios dalies maldaknygių poreikio. Taigi natūralu, kad senąsias maldaknyges turintys žmonės jas labai saugojo. O nauji maldynai iš esmės buvo dauginami nelegaliai. Autorei tokį maldynėlį močiutė Albina Čypaitė-Širmienė padovanojo 1985-aisiais. Jį pardavė tuometinės Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios vikaras. Tokių knygelių niekas atvirai neplatino: maldaknygę kunigas pardavė tik dėl to, kad šią senutę su anūke jis dažnai matydavo bažnyčioje. Antraip nebūtų rizikavęs. Kaina irgi atitinkama – 7 rubliai. Palyginti tuomet populiarus „Drąsiųjų kelių“ serijos romanas kainavo kiek daugiau nei rublį. A. Čypaitės-Širmienės pensija tada buvo vos 17 rublių. Ir kunigai bei kiti slaptos literatūros platintojai iš brangių maldaknygių aukso kalnų nesusikrovė. Jų  leidybai reikalingos medžiagos buvo „kombinuojamos“ iš sovietinių įstaigų ir daugelis „kombinatorių“ tą darė ne iš idėjos: nušvilptus daiktus pelningai parduodavo juodojoje rinkoje. Todėl ir maldaknygių savikaina buvo didelė. O kur dar rizika būti pagautiems už „antitarybinės“ literatūros platinimą.

Pripratimas pikčiau prigimimo

Kita svarbi priežastis, dėl kurios vyresnio amžiaus žmonės, nors po 1987-ųjų jau ir turėjo galimybę įsigyti naujus, šiuolaikiškesnius maldynus, vis dar naudojo senąsias maldaknyges – elementarus pripratimas. Per daugelį dešimtmečių jie dažniausia skaitomas maldas mokėjo kone atmintinai. Pripratimas svarbus ir dėl to, kad daugelis prieš Pirmąjį pasaulinį karą gimusių žmonių neturėjo galimybės įgyti aukštesnį nei pradinis išsilavinimą. Straipsnyje minima A. Čypaitė-Širmienė buvo baigusi tik dvi klases. Nors jos šeima buvo valakiniai ūkininkai ir savo vaikams galėjo suteikti bent jau pradinį keturių klasių išsilavinimą, tačiau to meto sodiečiai tiesiog nesuprato jo vertės: turtingesnės šeimos į mokslą leisdavo vieną ar kelis sūnus, o daugumai mergaičių užtekdavo ir pradinio išsilavinimo. Tiesa, pradinis mokslas buvo geros kokybės – dvi klases baigusi A. Čypaitė-Širmienė puikiai skaitė ir neblogai rašė.

Taigi, nors ir gerai skaitantiems, to meto žmonėms maldaknygė buvo svarbi kasdienos dalis. Jie tiesiog sunkiai prisitaikė prie milžiniškų kalbos pokyčių. Palyginti su dabartiniais maldynais, kai kurių žinomų maldų tekstai pakitę kardinaliai. Antai mėgstama gegužinių pamaldų „Giesmė prie Motinos Dievo“ buvo tokia:

Sveika Marija, Dievo Motina,

Kaip saulė šviesi, kaip dvasia skaisčia,

Atmink ant mūsų, savo širdyje,

Melskis už mumis, Sveika Marija.

Pana nekalta, nuo grieko liuoba

Saugok nuo ligų, šelpk sopuliuose.

Tu kaip kvepianti, Rojaus lelija,

Nuvalyk orą, Sveika Marija.

Tu kuri mirimą Sūnaus regėjei,

Ašaras graudžias, po kryžium‘ liejei,

Per tas ašaras ir Kalvariją

Duok mums kantrybę, Sveika Marija.

Paneli Šventa, pilna malonės,

Platink vienybę, sutaikink žmones,

Naikink rūstybę, mūsų širdyje,

Suteik ramybę, Sveika Marija.

Motina Šventa ir nekalčiausia,

Duok nekaltybės, dorą brangiausią,

Naikink širdyse, griekų vergiją,

Įkvėpk mums meilę, Sveika Marija.

O Karaliene visų Šventųjų,

Išklausyk balsą, žmonių griešnųjų

Neduok mums žūti, peklos ugnėja,

Bet nuvesk dangun, Sveika Marija.

Dabar ši giesmė yra visiškai kitokia:

Sveika Marija, motina Dievo, dangaus mums duota naujoji Ieva! Atmint mus teikis, savo širdyje, melsk už mus Dievą, – sveika Marija!

Sveika, Mergele, nesuteptoji, kančioj mus guodi, ligoj globoji; o kvepiančioji Dangaus lelija, duok sveiką orą, – sveika Marija!

Tu Žemei Dievą gimdei, penėjai, dangaus Valdovą, mūs Atpirkėją; tegul mūs šaliai palaima lyja, gink mus nuo bado, – sveika Marija!

Tu mirtį savo Sūnaus regėjai, ašaras graudžias po kryžium liejai, per savo kančią lyg kalvariją duok mums kantrybės, – sveika Marija!

Šventa mergele, pilna malonės, vienybę platink, sutaikink žmones, naikink rūstybę visų širdyje, suteik ramybę – sveika Marija!

Motina šventa, visų tyriausia, duok nekaltybės dorą brangiausią, naikink širdyje pikto vergiją, duok Dievo meilę, – sveika Marija!

O Karaliene visų šventųjų, išgirsk meldimą žmonių kaltųjų, neleisk mums žūti baisioj ugnyje, nuvesk į dangų, – sveika Marija!

Kita populiari ir ganėtinai panaši giesmė buvo ši:

Sveika Marija, Dievo Gimdytoja,

Prašome Tavęs, būk užtarytoja.

Mylistas Tavo mums išdalija, Melskis už mumis, Sveika Marija.

Pana Švenčiausia, Motyn’ be grieko

Gelbėk nuo ligų, būk mums patieka,

Tu kvepi kaipo Rojaus lelija,

Melskis už mumis, Sveika Marija.

Kuri penėjai Išganytoją

Mieliausią mūsų Tą Gelbėtoją

Tegul reikale mums pamačija

Melskis už mumis, Sveika Marija.

Kuri sopuliais širdyj’ merdėjai,

Ant Sūnaus tavo ašaras liejei.

Atitolink ligas, kurių jie bijo,

Melskis už mumis, Sveika Marija.

Nuo visa pikta gelbėk mus Poni,

Šeip reikaluose, būk mums maloni,

Tegul nezgados mums neiškadija,

Melskis už mumis, Sveika Marija.

Švenčiausia Pana be grieko padėta

Dėl išganymo mums prižadėta,

Tavo mylistos visiems mačija,

Melskis už mumis, Sveika Marija.

Ji karalienė ant Kerubinų,

Soste gražiausiam tarp Serapinų;

Sakykim šaukim, dangaus lelija

Melskis už mumis, Sveika Marija. Amen.

Pripratę prie svetimybių, tarmybių, savitos kalbėjimo ir maldų stilistikos, tuometiniai kaimo žmonės, sulaukę garbaus amžiaus, tiesiog sunkiai bepriėmė naujoves. Todėl meldėsi ir toliau kaip buvo pripratę iš savo senųjų maldynėlių, saugodami ir tausodami juos, kaip įmanydami.

Nenuostabu, kad po savo vyro M. Širmos mirties 1963-iaisiais iš jo maldaknygės A. Čypaitė-Širmienė maldas skaitė kasdien iki savo mirties 1998-aisiais, t. y. daugiau nei tris dešimtmečius. Savąją, moterišką, šventadieninę maldaknygę ji atsiversdavo retokai: ji buvo saugoma „išeiginėje“ rankinėje ir skaitoma tik ypatingais atvejais.

Apie metus ir jų dalis

Kaip bebūtų keista, ir anksčiau, ir dabar maldaknygė pradedama ne nuo maldų. Pirmojoje jos dalyje – kalendoriai. Senajame maldynėlyje kilnojamos šventės pateikiamos 18-ai metų.

Toliau pasakojama apie metus: „Apie metus ir jų dalis. Metai tur mėnesių 12, savaičių 52 (ir vieną dieną), dienų paprastai tur 365; po kiekvienų keturių metų priauga viena diena.

Čvertis metų su pasninkais pripuola Seredomis, Pėtnyčiomis ir Subatomis. Pirma – po trečios savaitės Advento. Antra – po pirmos savaitės Gavėnios. Trečia – po pirmos savaitės Sekminių. Ketvirta – po paaugštinimo S. Kryžiaus.“

Maldaknygėje akcentuojama, kad pateikiamosios keliamųjų švenčių datos – „pagal naujos gadynės metų skaičių“, vadinasi, M. Širmos maldaknygės leidimo metu vis dar buvo aktualus perėjimas prie naujojo Grigaliaus kalendoriaus. Toks kalendorius Lietuvoje buvo naudojamas nuo XVI a., tačiau Rusija naudojo senąjį, Julijaus, ir prie Grigaliaus kalendoriaus perėjo tik 1918 m.: tų metų vasario 1 d. buvo paskelbta vasario 14-ąja.

Maldaknygėje paskelbtas kiekvieno mėnesio kalendorius, nurodyti šventųjų, kurių atminimas minimas, vardai, kitos atmintinos dienos. Antai sausio 23 d. buvo „Vinčiavonės Panos šv su S. Juoz.“, kovo 4-ąją minimas „Kazimieras Karalaitis“, lapkričio 2-oji – „Diena Uždūšinė“.

Socialinio gyvenimo atspindžiai

Po kalendoriaus, kaip ir mažesnėse maldaknygėse, buvo detaliai ir su iliustracijomis pasakojama šv. Mišių eiga. Po to – Švenčiausiojo Sakramento litanija, „Dūsavimai prie SS Sakramento“, Mišparų maldos ir kitos kasdienės maldos, patarimai, kaip ruošiantis išpažinčiai atlikti vadinamąją „Sąžinės apskaitą“, kuri tuomet vadinta „Taisymusi į Spaviednę“. Apskaita – puikus to meto visuomenės moralinių normų, socialinio gyvenimo atspindys. Antai, einant išpažinties, reikėjo apgalvoti daugelį gyvenimiškų situacijų, kurios šiandien neįsivaizduojamos. Pavyzdžiui: „Jei būdamas gaspadoriumi, nemeilingai su savo šeimyna apsiėjai, darbais per nemierą sunkinai, be reikalo barei, keikei, mušei, priderančio drabužio ir valgio nedavei, algą nutraukei?“ Kadangi socialinio draudimo nebuvo, tai rūpintis samdinio liga buvo šeimininko rūpestis ir už netinkamą elgesį grėsė Aukščiausiojo nemalonė: „Ligoje apleidai juos, ant sielos neaprūpinai? Už blogas kalbas nedraudei, į bažnyčią šventą dieną galint išeiti, nesiuntei, o gal dar neleidai ir pats tikėjimo teisybių anų nemokinai?“ Samdinys irgi turėjo išpažinti kunigui savo netinkamą elgesį: „Jei tarnaudams ponui ar gaspadoriui, ano neklausei? Kitus ant to pamokinai, savo gaspadorius peikei, prieš anuos murmėjei, iš širdis nedirbai, tingėjei pastapta ką paėmei, algą sau pats didinai; kitam davei, vagiant kitiems tylėjei.“

Nesaikingas elgesys, kuris dabar būtų įprastas, tuo metu laikytas nuodėme. „Jei persivalgei arba apsigerei ir ką darei įsigeręs? Jei per daug gėrei, nos nebūtumei apsigėręs? Jei mėgsti tankius susiejimus ir bankietus? Jei kitą apgirdei?“

Ir kaimynų ginčų savavališkas ar netinkamas sprendimas paminėtas klausimyne, besirengiant išpažinčiai: „Jei budamas vyresniu, liepei po tavo valdžia ėsantiems – padaryti artymui blėdį ir tt. Nuganyti pievas sąsiedo, prispausti galviją, iškirsti mišką (girią), tvoras išdraskyti ir t.t.“

Vagystės, vogtų daiktų supirkimas buvo aktuali problema: sąžinės apyskaitos klausimyne ši niekdarystė minima net kelis kartus. „Jei piktą daryti padėjai, duodamas jam pagelbą ir tt; vogei vitriką, kirvį, ratus, arklius. Jei vogtais daiktais pasidalijei ir tt.“

Ir skirtingų lyčių santykiai tuomet buvo kitokie. Dabar kasdien daromi įprastiniai dalykai tuomet buvo laikomi nederamais: „Jei priežastį ant blogų minčių ar pageidimų kūniškų padavei, norint blogai pasileisti neketinai ir nenorėjai – gal blogų kalbų klausei, su asaboms nelygios sau lyties branijei, pasibučiavai? Patsai savęs nepadorei dasilytėjei? Blogas kalbas kalbėjei negražias dainas dainavai? Ant blogo darbo kitą atvedei?“

Populiariausia gavėnios malda

Šios maldos nėra mažesnėse maldaknygėse. Tačiau ji buvo labai mėgstama skaityti gavėnios metu, kadangi atspindi Jėzaus kančios istoriją. Tai „Keliai Kryžiaus Jezaus Kristaus“. Kalbėdami juos gavėnios metu, tikintieji stengdavosi kasdien skaityti po vieną vadinamąją „vietą“, taigi per gavėnią šiuos kryžiaus kelius perskaitydavo po kelis kartus. Kiekvieną sudaro vedančiojo malda, „antipona“ bei giesmė. Kiekviena giesmė turėjo savo melodiją. Natų maldaknygėje nėra – tiesiog nuo vaikystės dažnai giedodami, žmonės melodijas įsimindavo iš klausos. Viena gražiausių Kryžiaus kelių giesmių – išversta „Stabat mater pergolesi“.

Stovi motina verkdama

Ant to kryžiaus regėdama,

Sūnų savo prikaltą.

O kaip širdis jos skaudėjo,

Kada mirštantį regėjo,

Sūnų savo brangiausį.

Kursai žmogus neraudotum,

Širdyj’ savo kad dūmotum,

Dievas kada kentėjo.

Darbai mūsų, griekai mūsų

Sunkiai troškina JĖZUSĄ.

Ir Švenčiausią MARJĄ.

Visas svietas išsigando,

Žmogus griešnas nepabunda

Griekus savo apverkti.

Saulė verkia stebėdama,

Žemė kratės drebėdama,

Jėzus kada kentėjo.

Žvaigždės temsta kalnai plyšta,

Nes Sutvertojį pažįsta.

Ant to kryžiaus kybantį.

Marija Dievo motina,

Širdis mūsų tegraudina,

Griekus savo apverkti.

Jėzaus vargai ir troškimai,

Taipo sunkūs sopėjimai,

Širdis mūsų tesutrin.

Kūnas į žemę kad sugrįš,

Siela Dievui tegul pargrįs,

Per Tavo Jėzau padėjimą.

Bus daugiau 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie