Prie Dirdų

Lietuviai iki šiol žavisi didvyriška knygnešių veikla: rizikuojant sveikata ar net gyvybe gabenti iš Rytprūsių ir skleisti lietuvišką žodį. Slaptosios kaimų mokyklos, prie balanos ir grifelinės lentutės išugdžiusios ištisą plejadą būsimųjų Lietuvos šviesuolių. Drąsos ir romantizmo kupina istorija, nepelnytai pamirštant tikrąją kainą, kurią teko sumokėti už galimybę skaityti ir rašyti gimtąja kalba: baudos, areštai, kalėjimai, tremtys. Bausmių dydis stebina neadekvatumu ir nelogiškumu.

Maldaknygės sudarė nemenką dalį knygnešių gabenamų knygų. Redakcijos archyvo nuotr.
Maldaknygės sudarė nemenką dalį knygnešių gabenamų knygų. Redakcijos archyvo nuotr.

Spaudos draudimo pasekmės

Carinėje Rusijoje XIX a. vidurio Tautų pavasaris taip pat nepraėjo be pasekmių. Jo dėka visuomenėje itin sustiprėjo vadinamoji slavofilų kryptis, mananti, kad Vakarų kultūra primetė Rusijai ir jos tautoms daug nebūdingų ir nereikalingų kultūros, ekonomikos bruožų. Slavofilai manė, kad kai kurios imperijos tautos, tokios kaip lietuviai, yra dirbtinai sukurti dariniai. Esą lietuviai – tai tik lenkų paveikti rusai, kuriems reikia grąžinti rusiškas šaknis – „iskonno russkije korni“: rusų kalbą ir stačiatikybę. Ir šioje kovoje imperijos valdantieji neketino rinktis švelnių priemonių. Kai žemaičių pavyskupis Antanas Baranauskas kreipėsi į vidaus reikalų ministrą prašydamas grąžinti lietuviams spaudą, tasai atrėžė: „Nereikia mums nei jūsų meilės, nei jūsų pačių.
Praeis kuris laikas, prasilies Lietuvoje daug ašarų ir kraujo, o Lietuva pasiliks rusiška ir stačiatikiška” (taip teigiama straipsnyje „Spaudos draudimas“, parengtame pagal Lietuvių enciklopedijos duomenis).

„Elementorius“ – viena populiariausių lietuviškų knygų, kurias vaikams mokyti naudojo Rokiškio krašto daraktoriai.
„Elementorius“ – viena populiariausių lietuviškų knygų, kurias vaikams mokyti naudojo Rokiškio krašto daraktoriai.

Būtent slavofilui akademikui Aleksandrui Hilferdingui kilo „išganinga mintis“ lotyniškąjį raidyną lietuvių kalboje pakeisti kirilica. Vis dėlto bandymas taip rusinti Lietuvą ne tik neišdegė, bet Rusiją ir lietuvius išskyrė į du nesutaikomai kovojančius frontus. Maža to, represijos prieš sukilimų dalyvius ir spaudos draudimas davė dar vieną imperijai nepageidaujamą rezultatą – į pasipriešinimą caro valdžiai įtraukė visą lietuvių tautą ir visuomenę. Juk natūralu, kad panaikinus baudžiavą šviesėjanti, žinių siekianti tauta negalėjo likti be savo spaudos. „Caro valdžia anksti įsitikino, jog prievarta savo raidžių ir spaudinių negalima brukti, todėl visą dėmesį sutelkė į draudžiamosios spaudos persekiojimą, pasitikėdama savo galybe, o spaudos draudimą atšaukti daug kuo trukdė baimė netekti prestižo. Nors užtrukusi ir daug sunkių išmėginimų atnešusi spaudos draudimo kova pasibaigė pasipriešinusiųjų pergale. Kovoje išaugo ir subrendo naujos visuomeninės jėgos: gimė spauda, apie kurią spaudos draudimo pradžioje nė nesvajota; iškilo save atradusi sąmoninga lietuvybė; niekad neišblėsęs valstybinės nepriklausomybės troškimas gavo naują akstiną“, – teigiama minėtame straipsnyje. Ne mažiau svarbu tai, kad užsienyje leidžiamų ir kontrabanda gabenamų leidinių nepaveikė caro valdžia ir cenzūra.
Tačiau kova prieš caro valdžią pareikalavo daug aukų ir praradimų. Pirmiausia dėl spausdinto žodžio trūkumo gerokai sulėtėjo lietuviškosios visuomenės raida. Nebuvo vietos skleistis politinėms, visuomeninėms idėjoms, diskusijai, nuomonių ir sprendimų įvairovei. „Dvidešimčia metų atsilikusi pasaulietinė lietuviškoji knyga bent tokiam pat laiko tarpui sulėtino ir bendros lietuvių kultūros augimą”, – spaudos draudimo žalą įvertino Mykolas Romeris.

 

Neadekvačios bausmės

Spaudos draudimo metais už knygnešio veiklą nukentėjo, istoriko Vytauto Merkio duomenimis, 2 tūkst. 854 asmenys. Anot istoriko Antano Tylos, iš jų beveik ketvirtadalis buvo knygnešiai, kurie gabeno literatūrą iš Rytprūsių, beveik tiek pat užsiėmė knygų platinimu vietoje, o visi likusieji – persekioti už draudžiamos literatūros laikymą. Persekiotojai taikydavo kultūrinio ir politinio pasipriešinimo dalyviams įvairias bausmes: areštą, kalėjimą, tremtį iš Lietuvos, pinigines bausmes. Per visą spaudos draudimo laikotarpį į Sibirą ar kitas vietas apytikriai buvo ištremti 157 knygnešiai, areštu ir kalėjimu buvo nubausti 903 pasipriešinimo dalyviai. Istorikas A. Tyla straipsnyje „Lietuvių spaudos draudimas: Lietuvos knygnešiai, jų politinė ir kultūrinė reikšmė“ teigė, kad, rusų valdžios oficialiais duomenimis, 1889–1904 m. jie sulaikė 234 tūkst. 298 egz. nelegalių leidinių, kurių daugumą sudegindavo arba kitaip sunaikindavo. Spėjama, kad Rusijos valdžia šitaip sunaikino 5–6 proc. lietuviškų leidinių tiražo.

„Aukso altorius“, išleistas „graždanka“, Lietuvos tikinčiųjų neviliojo.
„Aukso altorius“, išleistas „graždanka“, Lietuvos tikinčiųjų neviliojo.

Be sistemos ir logikos

Iš šiame straipsnyje pateikiamų duomenų apie nukentėjusius Rokiškio krašto knygnešius ir daraktorius, surinktų remiantis Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus sąvadu „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1894–1904“, matyti, kad įkliuvusiems knygnešiams, lietuviškų knygų skaitytojams, daraktoriams taikytos bausmės stebina: nematyti jokios sistemos ir logikos – už tą patį nusikaltimą, tokį patį kiekį gabenamų knygų vieni knygnešiai atsipirkdavo kelių parų areštu, kiti buvo į kalėjimą sodinami mėnesiais ar tremiami.
Kodėl taip nutiko? Minėtojo sąvado autoriai aiškina, kad carinėje Rusijoje nebuvo įstatymo, numatančio bausmę už lietuviškos (vyriausybei palankios) spaudos laikymą ir platinimą. Neretai šiose bylose nuosprendžius skelbdavo taikos teisėjai arba apygardų teismai. Kadangi dažnai tokią veiklą vertino atlaidžiai (įkliuvusiems skirdavo simbolines bausmes arba apskritai išteisindavo), tai jau nuo 1895 m. valdžia tokiais teismais nepasitikėjo ir jiems bylų nebesiųsdavo. Administracinės bausmės buvo įvairios. Jas gubernatorių teikimu skirdavo generalgubernatorius. Administracinė bausmė už lietuviškos (vyriausybei palankios) spaudos laikymą ir platinimą buvo piniginė bauda arba areštas nuo paros iki 3 mėn. Tačiau įkliuvus su spauda pakartotinai, net ir palankus valdžiai jos turinys nebebuvo indulgencija: Vidaus reikalų ministerijos ypatingojo pasitarimo nutartimi remiantis, kartais antrą kartą įkliuvę knygnešiai buvo tremiami.
O jei caro valdžia tarp gabenamos ar laikomos spaudos rasdavo sau nepalankios, tuomet bausmės buvo kur kas griežtesnės, nors ir čia vieningos sistemos nebuvo. Nustačius, kad pas įtariamą asmenį yra valdžiai priešiškų knygų, jo bylą tirdavo žandarmerija, o kontroliavo Vilniaus arba Varšuvos prokurorai. Jie baigtas bylas su siūlomomis bausmėmis siųsdavo Rusijos teisingumo ministrui, o šis teikdavo carui skirti bausmę ar nutraukti bylą (akivaizdu, kad asmeniškai pats caras tokių smulkių bylų nesprendė). Caro vardu skirta administracinė bausmė buvo galutinė ir neskundžiama. Už antivyriausybinių raštų rašymą ir platinimą paprastai būdavo skiriama 4–6 metai katorgos darbų. Už tokios literatūros laikymą bausmė būdavo areštas nuo savaitės iki 8 mėn. bei 1–3 m. policijos priežiūra (ji dažniausiai buvo skiriama tremties vietoje). Tremties vietą asmuo galėjo rinktis (išskyrus valdžios nurodytus miestus ir kraštus).

 „Aukso altorius“ lietuvių kalba ir lotynų rašmenimis buvo ypač populiarus.
„Aukso altorius“ lietuvių kalba ir lotynų rašmenimis buvo ypač populiarus.

Priminė trilerius

Knygnešystė buvo ne tik kilnus, bet ir labai pavojingas užsiėmimas. Archyviniuose dokumentuose užfiksuoti jos epizodai kartais primena įtempto siužeto filmus su šaudymais ir gaudynėmis. Antai Šilutės knygnešys Andriejus Balčiūnas gabeno spaudą iš Mažosios Lietuvos, bet sienos sargybinių buvo peršautas į koją ir liko raišas. Tuomet įsigijo gerus arklius ir ėmėsi prekių išvežiotojo amato, kartu platindamas knygas. Kartą knygnešiai, tarp Švėkšnos ir Kvėdarnos važiavę trimis arkliais kinkytu vežimu, susišaudė su pasienio policininkais. A. Balčiūnas buvo apkaltintas dalyvavęs šiame incidente.
Šakietis Jonas Balčius vykdavo į Tilžę kartą ar du per savaitę. Įkliuvo su lietuviška spauda Bugamino miškelyje, ties Kiduliais (Šakių r.). Kai bandė pabėgti, pasienio sargybiniai peršovė kojas, stipriai sumušė, šautuvo buože sudaužė galvą ir uždarė į Kidulių areštinę. Naktį, išlaužęs lango virbą, J. Balčius pabėgo, pavogė pakelėje besiganiusį dragūnų arklį ir spruko į Mažąją Lietuvą. Čia išsigydė kojas ir grįžęs tęsė knygnešio veiklą tol, kol buvo panaikintas lietuviškosios spaudos draudimas.
Panašiai nukentėjo ir daugiau knygnešių. Antai Kazys Ceplinskis iš Pasvalio parapijos įkliuvo žandarams ir buvo žiauriai sumuštas: daužytas per galvą, luptas bizūnu. Kadangi nieko žandarams apie savo veiklą nepasakojo, buvo nuvarytas į Kražius, kur asesorius jį vėl mušė, basą statė ant karštų krosnies geležių. Nuo sumušimo ir baisaus galvos skausmo susirgo nervų liga.
Įdomiausia, kad lietuvišką spaudą platino netgi tie, kurie pagal užimamas pareigas turėjo jos vengti it maro. Štai Šiaulių kalėjimo raštininko Kazimiero Čepulio tarnybos vietoje atlikę kratą žandarai rado keturis atsišaukimus „Broliai, nepasiduokime maskoliams!“ Už tai jis buvo atleistas iš tarnybos ir jam buvo taikomas kardomasis areštas.

Įkliuvę mūsų rajono knygnešiai

Pranas Bartoševičius iš Aleksandravėlės 1900-aisiais įkliuvo su lietuviškomis knygomis: elementoriais, kalendoriais, religiniais spaudiniais. 1901 m. caro paliepimu jis nubaustas 14 d. arešto policijos areštinėje.
Pandėlio krašto knygnešys Jonas Bratnys 1897 m. pabaigoje įkliuvo su 15 lietuviškų brošiūrų, skirtų parduoti. 1898 m. nubaustas 14 d. arešto policijos areštinėje.
Balys Burokas–Sakalnikas iš Kuprių (Obelių parapija), žemės ūkio darbininkas, keliolika metų skleidė lietuvišką spaudą Jūžintų apylinkėse. Už tai ir dalyvavimą 1905 m. revoliucijoje buvo suimtas, pasodintas į Vilniaus kalėjimą, bet sugebėjo iš jo pabėgti.
Rokiškėnas Jonas Čerskis 1888 m. Priekulės geležinkelio stotyje į bagažinę atidavė du lagaminus, kuriuos policija patikrino. Juose rado 1 tūkst. 693 leidinius: 1 tūkst. 687 – lietuvių, 6 lenkų – kalbomis. Nuo policijos pabėgo, ši jo taip ir nerado.
Mykolas Jasiūnas iš Lukštų buvo sulaikytas 1898 m. rugpjūčio 13 d. Tauragės muitinėje, nešantis keturias lietuviškas knygas. Nubaustas savaite arešto.
Antanas Jurgelionis iš Tindžiulių (Panemunėlio sen.) užėmė atsakingas ir svarbias pareigas – buvo Panemunėlio viršaitis. Tačiau jis nebuvo lojalus carui valdininkas – platino lietuvišką spaudą, o įkliuvo 1902 m. už tai, kad turėjo lietuvišką laikraštį ir antikarinę brošiūrą. Už bausmę jis buvo ištremtas į Rusiją.
Tais pačiais metais žandarams įkliuvo ir Rokiškio laikrodininkas Karvelis. Per kratą jo namuose rasta keletas lietuviškų leidinių. Apie bausmę, skirtą laikrodininkui, nerašoma.
O štai knygnešiui Juozui Kavaliauskui, kilusiam iš Ežeriokšnės kaimo (Čedasų parapija), gerokai nepasisekė: jį 1889 m. rugsėjo 18 d. policija sulaikė Panemunėlyje su 114 lietuviškų ir lenkiškų knygų. 1890 m. sausį jo namuose žandarai rado dar 82 lietuviškas ir lenkiškas knygas. Už tai jis buvo nubaustas dviem mėnesiams arešto. Už tą pačią veiklą bausta ir jo žmona Ona. Ji įkliuvo Skapiškio turguje pardavinėjanti lietuviškas knygas. Policininkai rado 3 lietuviškas brošiūras ir 21 paveikslėlį. Tai kainavo jai mėnesį arešto policijos areštinėje. Ji su vyru buvo vadinamieji paupariai – smulkių daiktų pardavinėtojai atlaiduose ir mugėse.
Žydų kilmės knygnešys Juozas Marcinkevičius, gyvenęs Rokiškyje, už draudžiamos literatūros platinimą įkliuvo dukart. 1892 m. buvo nubaustas mėnesiu arešto, o 1895 m. liepos 23 d. jį policija Obeliuose pagavo pardavinėjantį paveikslėlius su lietuviškais tekstais. Už devynis rastus paveikslėlius šis pauparis atsėdėjo du mėnesius policijos areštinėje.
1871 m. kovo 10 d. Ignas Starkus iš Busiškio kaimo (Kriaunų parapija) per mugę Kamajuose, kartu su R. Baguslauskiene ir A. Tervydžiu neteko 93 lietuviškų ir lenkiškų knygų, kurias sakėsi gavę Vilniuje. 1883 m. kovo 4 d. per mugę Kamajuose pauparys I. Starkus įkliuvo vėl: žandarai iš jo atėmė 56 knygas, iš jų 17 lietuviškų. Kaip jis nubaustas – nežinoma. O štai jo bendravardis ir kolega Ignas Starkus iš Buniuškių kaimo (Kriaunų parapija) įkliuvo 1895 m. liepos 16 d. per mugę Obeliuose. Pas šį pauparį policija rado lietuvišką maldaknygę ir 26 paveikslėlius. Už tai jis atsėdėjo tris paras Zarasų areštinėje.
1893 m. balandžio 22 d. žandarai apsilankė jūžintiškio paupario Izidoriaus Šinkūno namuose. Čia aptiko 63 knygas. Pamatę grįžtantį šeimininką policininkai jį iškratė kieme ir rado dar septynias knygas. Už 69 knygas jis buvo nubaustas 3 mėn. arešto.
O štai 1898 m. rokiškėnas elgeta Antanas Šležys už 14 lietuviškų elementorių, 2 maldaknyges ir tiek pat brošiūrų buvo nubaustas trimis paromis policijos areštinėje.
1899 m. rugsėjo 12 d. Pandėlyje policija iš arklių gydytojo Anupro Varanausko, kilusio nuo Pasvalio, atėmė trylika lietuviškų knygų. 1890 m. spalį Kauno apskrities policija iš jo konfiskavo 389 lietuviškas knygas. Už tai jis atsėdėjo 3 mėn. policijos areštinėje.

Bus daugiau

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie