bangenis

Viktorija Daujotytė-Pakerienė prisipažįsta po Rokiškio kraštą keliaujanti „plačiomis ausimis“ – klauso žmonių ir jų kalboje atpažįsta Kamajų Strazdelio eilių intonacijas bei žodžius. Lietuvių literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, profesorė emeritė, Nacionalinės bei Santarvės premijų laureatė savo santykį su Kamajų Strazdeliu „išsiaiškino“ studijoje „Strazdelis“. O apie lietuvių kalbą yra sakiusi: „Kalba yra savųjų talpykla ir taupykla; kalboje esame patalpinti lyg kokiame savaiminiame erdvėlaikyje, kalbos esame taupomi, kad kažkas, kas akumuliuojama ir mumis, būtų perduodama į mums nežinomą, bet geidžiamą ateitį. Kalba būna ir išlieka tik ja kalbančiais. Kuo mažiau kalbančiųjų, tuo mažiau ir kalbos“…

Apie mūsų kalbą ir dovaną ja kalbėti, apie pirmojo spausdinto lietuviškų eilėraščių rinkinio autorių Strazdelį, besiilsintį Kamajų kapinaitėse, su profesore V. DAUJOTYTE-PAKERIENE kalbėjosi žurnalistė Sveta VITKIENĖ.

– „Gimtasis Rokiškis“ 2016 metus skirs lietuvių kalbai – nuo Kamajų Strazdelio eilių iki jos tapimo pamatine kiekvieno lietuvio kultūros dalimi, kurią mūsų dienomis jau reikia saugoti ir ginti. Ar tinkama tema metiniam rajoninio laikraščio projektui?

– Lietuvių kalba, mūsų gimtoji ir mūsų valstybinė kalba, yra vienas svarbiausių kultūros ir kultūros politikos rūpesčių. Rajoninė ar regioninė spauda ne tik gali, bet ir privalo šio rūpesčio imtis. Ir tas rūpestis neturi baigtis projektui pasibaigus.

– Esate pasakiusi, kad kalba nepriklauso nei kalbininkams, nei literatams, nei humanitarams – niekam atskirai. „Mes, kurie ja kalbame, jai priklausome.“ Ir perspėjote, kad su kalba reikia elgtis atsargiai. Paaiškinkite…

– Taip, gimtosios kalbos esame išauginti. Visas mūsų dvasios turinys yra kalbinis, kalba pasakomas, išreiškiamas. Prigimtoje kalboje žmogui laisva. Pabandykite pasakyti apie save kalba, kurios nemokate arba mokate tik vos vos… Suprasite, kokie esate suvaržyti.

Kalbos sveikata reikia rūpintis kaip ir savo. Kad ji nebūtų užteršta svetimybėmis, kad būtų raštinga, kad mokėtume be klaidų rašyti.

Kad žodžių savo mintims turėtume.

– Pakalbėkime apie Antaną Strazdą. Iš to, ką esate apie Kamajų Strazdelį rašiusi, man susidaro įspūdis, kad ši asmenybė Jums ypač reikšminga. Kodėl? Juk ne tik dėl to, kad jis – pirmojo spausdinto lietuviškų eilėraščių rinkinio autorius?

– Rokiškio kraštui pasisekė – jam priklauso atraminis lietuvių literatūros vardas – Antanas Strazdas. Priklauso ne tik pagal vietą, bet ir pagal kalbą. Net sunku patikėti, kad ir šiandien aš, kilusi iš kitų Lietuvos vietų, Rokiškio krašte atpažįstu Strazdelio žodžius, jo eilių intonacijas, vadinasi, kalba tebėra gyva. Poezija tikrina kalbos gyvybę, gyvybingumą. Ir A. Strazdo kūryba yra itin gyvybinga. Ji sukurta originalios asmenybės, iš prigimties kūrybingos, neišsitekusios jam tekusiuose laiko ir aplinkybių rėmuose.

– Būtent nuo A. Strazdo per kraštą nusirito lietuvybės banga. Tokia stipri, kad netgi svetimšaliai dvarininkai ne tik savo vaikus mokė lietuvių kalbos ir tradicijų, steigė mokyklas ir pavaldinius skatino gerbti lietuvybę. O jis buvo paprastas kaimelio kunigas, jūsų žodžiais, – „su valstiečio galvosena ir žemdirbio rankomis“, ne kokia pasaulinė „žvaigždė“. Kas gi tada iš tikrųjų įvyko?

– Na, ta lietuvybės banga nebuvo tokia stipri, kaip norėtume. Bet grūdas buvo pasėtas. Kunigas, vadinasi, prasilavinęs, pasėdėjęs ir prie Šventojo Rašto. Bet išlaikęs prigimtinę gamtojautą, gerai mokėjęs lietuvių kalbą, tarmę, girdėjęs senųjų dainų, tautosakos. Giesmes dalino: svietiškos ir šventos, bet šventumą juto ir paukščių balsuose.

Kiekvienai žemės vietai ta pati ir vienintelė saulė vis kitaip šviečia. Strazdas Rokiškio kraštui suteikė bendros kultūros šviesos, kuri jau sklido ir kitose Lietuvos vietose, atskirumą.

– Studijoje „Strazdelis“, išspausdintoje 1990-aisiais knygoje „Tautos žodžio lemtys: XIX amžius“, Jūs analizavote dabarties santykio su šiuo poetu aspektus. Koks tas santykis? Prašyčiau pakomentuoti.

– Kai ta knyga buvo rašoma, Lietuvos nepriklausomybė dar tik artėjo. Atrodė svarbu, kad dabarčiai tarsi sutelktume svarbiausius kultūros kūrėjus iš praeities, kad tarsi juos suaktyvintume…

Manau, kad ir dabar svarbu, kad praeitis kuo aktyviau mūsų veikloje dalyvautų.

– Kokia, Jūsų manymu, A. Strazdo įtaka ne tik kalbos, bet ir lietuvybės raidai?

– Įtaka iš įtekėjimo. Į ežerą įteka tik ta upė, tik tas upelis, kuris turi galios atplukdyti savo vandenis. Manau, kad Antanas Strazdas, jo kūryba tebėra gyvybinga upė. Gyvybinga savo kalbos turtais, tarme, gyvybinga ir socialiniais akcentais – vargano, našlaičio gailėjimu. Gyvybinga ir įspūdinga autoryste – sukūrė daugiau nei liko išspausdinta, tarsi išdalino žmonėms, saviesiems, kalbantiems ta pačia kalba. Ir vis dar suprantantiems, ką sako Strazdelis.

Yra ir tokia lietuvybės forma, kuri gali būti kildinama iš susikalbėjimo su savo rašytojais, poetais.

Ištrauka iš V. Daujotytės-Pakerienės studijos „Strazdelis“

Strazdelio likimas savaip apibendrino ir amžiną kūrėjo nerimą, savęs ieškojimą. Lietuvių lyrikoje, ilgą laiką kurtoje daugiausia dvasininkų, šis nerimo, nepasitenkinimo vadavimosi jausmas išskirtinai svarbus. Poezijos nenaudai jį išsprendė A. Baranauskas, atvirai prasitaręs, kad poeziją ir dvasininko priedermes suderinti sunku. Kompromisiškai – tėvynės garbei – Maironis; dramatišku dvasios maištu dėlei laisvos kūrybos – V. Mykolaitis-Putinas. Bet jaučiame jų visų ryšį su Strazdo užduotu poeto gyvenimo klausimu. Ir ne tik su juo vienu. Iš principo svarbu tai, kad A. Strazdu pirmasis susidomėjo M. Valančius. Praėjus tik keliems metams nuo Strazdo mirties, netoli nuo Kamajų esančiuose Svėdasuose L. Jucevičius užbaigė rašyti savo veikalą „Biografinės ir literatūrinės žinios apie mokytus žemaičius“. A. Strazdas priskiriamas prie žemaičių. Apie Strazdą sakoma, kad jo „kūriniuose reiškiasi didelis talentas“, kad jis „dėl įgimto savo išdidumo, būdingo didiesiems žmonėms“, „neelgetavo nei garbės, nei turtų“. Turbūt kaip jam gerai žinomą dalyką L. Jucevičius pabrėžė, kad „nepaprastai lengvai sekdavosi jam sudėti dainą ir sukomponuoti gaidą: kiekvienam atsitikimui suimprovizuodavo eiles ir joms jau turėdavo gatavą gaidą, tikrai lietuvišką: ilgesingą, naivią ir tyrą melodiją, it motinos meilė tame krašte“. Šis pastebėjimas, turintis ir liudijimo vertę, yra nepaprastai svarbus. Regime, kad lietuvių lyrikos pradžioje muzika ir žodis ėjo kartu, eilėraštis patikliai glaudėsi prie giesmės ir dainos. Ta „gatava gaida“ galėjo eiti iš senesnių lietuviškos kultūros klodų. Patiklų eilėraščio ir dainos-giesmės sąlytį vėliau matysime A. Baranausko, A. Vienažindžio, iš liaudies kilusių poetų lyrikoje. Jie ir patys savo eiles dainuodavo, ir buvo kitų dainuojami. Įdomu ir prasminga, kad L. Jucevičius pabrėžė A. Strazdo gaidos lietuviškumą. Suvokiame šią ypatybę kaip išskirtinę. Vadinasi, poeto lietuviškumas buvo iš karto pastebimas, ne vėliau „pridėtas“. V. Mykolaitis-Putinas šiuo aspektu taip yra rašęs: „Šiandie mes Strazdą galime laikyti kaip ir kokiu bendrinančiu pavyzdžiu, kaip etninės liaudiškos lietuvio savybės ginasi ir kelia maištą prieš inteligentines svetimos kultūros formas, kurios nori tas savybes užgniaužti. Strazdas atmetė tas inteligentines formas, kadangi jos atstovavo lenkišką kultūrą ir bajorų-ponų luomą, ir pasiliko artimas liaudžiai. Dėl to ir savo dainose jis daug daugiau įspėjo tautinės kūrybos dvasią, negu kiti to meto poetai, nors ir buvo lenkiškųjų „sieliankų“ ir kantičkinių eiliavimo formų įtakoje.“

Lietuviškumas XIX a. pradžioje gali būti tik liaudiškas, inteligentinės formos susijusios su lenkiška kultūra. Strazdelis negali būti lietuvis, nebūdamas liaudies žmogumi, nors jo dvasia išlavinta, inteligentiška. „Maišto“ kėlimas buvo neišvengiamas. V. Mykolaitis-Putinas atkreipė dėmesį į vidinės A. Strazdo lyrikos formos savitumą ir demokratiškumą, susietą su liaudiškumu ir tautiniu savitumu. Tautinis savitumas XIX a. pradžioje taip pat galėjo remtis tik etnine kultūra. Tradicinė, per amžius susiklosčiusi liaudiškosios lietuvių kultūros sankloda XIX a. tebebuvo stabili. „Iš kartos į kartą perduodami įsitikinimai, gyvenimo principai, grožio vaizdiniai, senojo tikėjimo arsenalas yra emocionaliai išgyvenamas, įaugęs į sąmonę ir duoda konkrečiai situacijai vienintelį priimtiną – kuriam nėra alternatyvos – paaiškinimą ir įvertinimą.“ A. Strazdas kaip žmogus ir poetas formavosi tradicinės liaudies kultūros apsuptyje. Kultūros, literatūros žinios suteikė jam galimybę prigimtąją kultūrą vertinti nuo jos nenutolstant.

(Viktorija Daujotytė, Tautos žodžio lemtys: XIX amžius, Vilnius: Vaga, 1990)

Projektą „Kalbame Strazdelio kalba“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Paramos dydis – 15 tūkst. Eur.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie