Vienužis… Šio žodžio šaknis rodo visišką atskirtį, vienumą, lyg aplink nieko daugiau nebūtų, tik jis vienas vienutėlis šiurkščiame pasaulyje. O priesaga -už- asocijuojasi su šiaurių vėjų ūžimu. Tokį pseudonimą pasirinko pirmasis meilės lyrikas – XIX a. antrosios pusės lietuvių poetas – kunigas Antanas Vienažindys, kurio 175 metų sukaktį rugsėjo viduryje minėjo visa Lietuva. Kokius lobius jis valdė, ar priklausė jam nors trupinėlis laimės?
Kunigas ir žmogus
Gimęs Anapolio dvarelyje (Rokiškio r.), vaikystę ir jaunystę leidęs prie Sartų pas senelius Gipėnų kaime, baigęs Panevėžio gimnaziją, Antanas Vienažindys mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje, iš Telšių perkeltoje į Varnius. Po pralaimėto 1863 m. valstiečių sukilimo skubos tvarka įšventintas į kunigus, jis pradėjo dvasininko karjerą, kuri jam puikiai sekėsi. Tikrą aukso amžių A. Vienožinskis (gimnazijoje jo pavardė buvo sulenkinta) išgyveno Krinčine (Pasvalio r.). Čia, kaip ir Antanas Strazdas, nepaisydamas luomo, tapo paprastų žmonių draugu ir bičiuliu, pelnė jų meilę, pasitikėjimą ir pripažinimą. Visus papirkdavo puikia iškalba ir gražiais pamokslais, kuriems labai atsakingai ruošėsi. Ilgai rausdavosi dekanato bibliotekoje, graibstyte graibstė populiarius anglų, prancūzų, Vatikano sociologinius ir filosofinius leidinius, domėjosi religijos ir mokslo ryšiais. Jo pamokslų pasiklausyti suplaukdavo marios žmonių: darbus pametusios subėgdavo ne tik moterėlės, bet ir vyrai, palikę nebaigtoj vagoj ir žagrę, ir arklį. Tie pamokslai traukė ir valstietį, ir išsilavinusį inteligentą.
O jaunimui prie širdies lipo kunigėlio jausmingos dainos, kurias, pritardamas armonika, jis dainuodavo su jaunuomene įvairiuose jų suėjimuose. Ir kunigas Antanas, ir trys jo broliai bei sesutė, anot J. Tumo- Vaižganto, iš motinos buvo paveldėję muzikalumą, gražius balsus, mokslumą ir inteligenciją. Ji savo vaikams suformavo muzikinį skonį.
Nauja tais laikais buvo ir tai, kad kunigas Vienažindys Krinčine subūrė bažnytinį chorą, pats mokė giesmininkus, pats kūrė ne tik giesmes ir dainas, bet ir melodijas. Krinčine A. Vienažindys dalyvavo knygnešių sąjūdyje, juos rėmė ir pats platino religinio turinio knygas.
Į atskirtį, vienumą, fizinę ir dvasinę tremtį kunigą nustūmė valdžios potvarkis, kai vyskupas Motiejus Valančius Krinčino klebonu paskyrė ne jį, o Paberžės kleboną Lichodziejauską. Šis pavydėjo kunigui Antanui populiarumo tarp parapijiečių ir ėmė skųsti vyresnybei. Konfliktas baigėsi Vienužio „mėtymu“ į nuošaliausius užkampius: Vainutą, Breslaują, kol gavo klebono vietą Laižuvoje. Bet jaunatviškas entuziazmas perdegė. Dabar liko tik atsakingo žmogaus, puikaus administratoriaus rolė. Klebonas tesirūpino bažnyčios reikalais, ūkiu ir statybomis. O likimas ne vieną kartą piktai pasityčiojo iš jo sumanymų ir darbų: sudegė jo statyti trobesiai, „špitolė“, senoji medinė bažnyčia. A. Vienažindys buvo atkaklus, užsispyręs žmogus: gudrybe iškaulijo iš caro valdžios leidimus naujai bažnyčiai. Naują gotiško stiliaus Švč. Trejybės bažnyčią užbaigė ir šventino 1892 m. pavasarį, bet klebonas Vienažindys, kamuojamas skrandžio vėžio, nebepajėgė pasakyti jausmingo pamokslo. Tų pačių metų rugpjūty jo gyvybė užgeso.
Vienažindys buvo kunigas iš pašaukimo, gydęs žmogaus dvasią, rūpinęsis parapijiečių ir bažnyčios gerove, išsilavinęs, inteligentiškas, atsakingas ir pareigingas žmogus, jautrus kitam. Išlikusiuose laiškuose žavi jo dėmesys artimiesiems, rūpestis brolio Vinco šeima, pagarba tėvams. Laiškai, adresuoti patėviui Justinui Stauskui, pradedami maloniniais kreipiniais: „Mylimiausias Tėte Geradari, Brangiausias Tėte“. Nuolankiai ir pagarbiai atsisveikinama: „Bučiuoju Tėtės ir Mamos rankeles ir žemai lenkiuosi visiems giminėms ir pažįstamiems“. Vienužis priklausė dvasininkijos šviesuomenei.
Meilės, skausmo ir vilties poetas
A. Vienažindys vadinamas pirmuoju meilės dainiumi lietuvių literatūroje. Tas eiles įkvėpusi iš gretimo Jaskoniškių kaimo kilusi Rožė Stauskaitė. Poetas ją buvo pamilęs, matyt, dar besimokydamas gimnazijoje, nes ji visai jaunutė – septyniolikmetė – po pralaimėto 1863 m. valstiečių sukilimo su tėvais buvo ištremta į Samaros guberniją.
Ankstyvuoju periodu sukurtuose posmuose skamba meilės motyvai, šviesi, džiugi, pakili nuotaika, nes meilė teikia gyvenimo džiaugsmą, paguodą, saugumą ir viltį, o jausmus išlieti padeda daina:
Tegul skamba, garsiai skamba
Tarp mūsų dainelės.
Oi, kaip linksma ir dainuoti
Prie savo panelės.
Oi tu meile – širdis mano
Ir turtai ant svieto.
Pasakyk, ar širdy tavo
Bus dėl manęs vieta?
(„Pasakykai, panytėle“)
Dainos „Linksminkimos, linksminkimos“ subjektas kviečia džiaugtis trapia ir laikina jaunyste, jos teikiamomis galimybėmis ir laisve.
Besimokydamas seminarijoje, poetas eiles rašė pasislėpęs nuo svetimos akies klierikų drabužių spintoje. Ten pasvajodavęs, padūsaudavęs… O priežastis dūsauti buvo ir mylimosios tremtis. Skaidrios nuotaikos eiles keitė išsiskyrimo ir netekties motyvai, amžinos meilės priesaika („Mylėjau tave ir mylėsiu / Pakol man žemėmis užkas“), asmeninė drama, vyksmo gamtoje paralelė.
Ir dagis ne visur žaliuoja
Šaka be rasos neprigis
Ir medis pakirstas svyruoja,
Kaip širdis mano bepagis?
(„Sudiev, kvietkeli tu brangiausias“)
1893 m. „Ūkininke“ išspausdintoje dainoje „Oi, tu sakal, sakalėli“ įvardijamas trėmimų kaltininkas – Cinakaktis. Tai carinio despotizmo įvaizdis. Kaip ir liaudies dainose kreipiamasi į sakalėlį paukštužėlį, kad jis nulėktų į gimtinę ir nuneštų artimiesiems žinią, kaip ilgu svetimoje žemėje, kokia sunki tremtinio dalia, kaip pasiilgo gimtinės.
Oi, Lietuva, tu mieliausia
Mūsų motinėlė!
Norint gyvenam toliausia –
Pas tave širdelė.
Ar mes gulam, ar mes keliam –
Vis mįslės pas tave.
Neduok pražūt našlaitėliams,
Priglausk mums pas save!
(„Oi tu sakal sakalėli“)
Ne viename Vienužio posme skamba skriaudos ir neteisybės motyvai, ieškoma stiprybės savyje ir paguodos gamtoje bei dainoje. Pats patyręs valdžios represijas įsakmia retorika įrodinėja:
– Ir man dievas taip pat tėvas! – šauksiu aš be baimės, –
Kad priguli ir dėl manęs nors truputis laimės!..
(„Kožnas vienas…“)
O ta laimė žmogiška ir labai paprasta:
– Mano laimė – visa laimė! – kad dainas dainuoju<…>
Linksmin paukščiai, kalbin kvietkai, žvaigždės pas sav merkia,
O berželis svyruonėlis – tas su manim verkia…
Laimingesnis bagotesnis būč už visą svietą,
Kad dėl dainų sau spakainią aš atrasčiau vietą.
Ir atrasčiau tokią širdį, kuri moka jausti,
Drauge džiaugtis, drauge juoktis, o skausme priglausti…
(„Kožnas vienas…“)
Vienužio posmuose skamba ir socialiniai motyvai, užuojauta našlaičiams, viltis, kad kiekvieną saugo budri Dievo akis, aukštinama meilė, skaistybė, grožis, supratingumas, išmintis ir smerkiamas girtavimas, gobšumas, veidmainystė.
Ištremtas iš Krinčino, Vienužis skausmingai ripavo: „Ilgu ilgu man ant svieto“, grimzdo į liūdesį, rezignaciją ir sukūrė pesimizmo himną „Man vis tiek pat, man vis tiek pat“.
Tik tęsdamas donelaitišką pokalbį su dangiškuoju Tėtušiu, Vienužis viltį ir ramybę regi jo prieglobstyje. Amžinybės ilgesys reiškiamas vienintelėje išlikusioje bažnytinėje giesmėje „Oigi gražus gražus tolimas dangus“.
Visi Vienužio eilėraščiai tik numeruoti ir be antraščių. Pavadinimą atstoja pirmoji eilutė. Visiems eilėraščiams pats poetas buvo sukūręs ir melodijas. Dalis jų virto liaudies dainomis. O dainoms pavadinimai ir nebūtini: svarbiau pirma eilutė ir melodija. Kadangi visa Vienužio poezija plito rankraščiais, dalis tekstų dingo, kitų išlikę po keletą variantų. Kaip ir Antano Strazdo, Vienužio eilių poetika artima liaudies dainoms: gausu deminutyvų, epitetų, pakartojimų, ta pati retorika. Be to, visi tekstai įvardyti vienu žodžiu „Daina“, nes tik ji teikia džiaugsmą, ramina širdies skausmą, džiovina ašarą, padeda išreikšti jausmus ir stiprina viltį.
Vedė tautą į artojėlio dvasios pilį
A. Vienažindys – pirmasis liaudies lyrikas – vedė tautą į artojėlio dvasios pilį. J. Tumas-Vaižgantas straipsnyje „Vienužio reikšmė literatūroj“ lygina: „Baranauskas, sprendžiant pagal tai, ką jis paliko, yra tik gabus, simpatingas, daug vilties žadąs ir puikiai savo darbą bepradedąs poetas jaunikaitis, palyginus su Vienažindžiu, galutinai nusistačiusiu, tautos dvasios gelmes pažinusiu dainiumi, kuriam tokia pat būtinybė buvo kurti kaip lakštingalai giedoti, o tai, žinome, irgi yra svarbus tikro poeto požymis.“
Deja, šiandien Vienužis primirštas, jaunimui jis kaip tolimas dangus, mokymo programose apie jį visai neužsimenama. Be to, jo sukurtos dainų melodijos yra nemenkas indėlis į muzikinę kultūrą.
Laimę ir turtus Vienužis rado santykiuose su žmonėmis, sielovadininko pašaukime ir kūryboje. O viename iš paskutinių laiškų broliui Vincentui jis teigė: „<…> tik darbas ir malda daro žmogų turtingą visais atžvilgiais žemėje ir laimingą po mirties.“ Argi to maža?
