bangenis

Žmogaus, tautos, valstybės istorijoje būna laikotarpių, kurių metu lemiamas jų egzistencijos, išlikimo klausimas. Tokiu galima pavadinti spaudos draudimo 1864–1904 metus. Lietuvių spaudos draudimas ir bandymas primesti rusų spaudmenis sukėlė tautos pasipriešinimą. Lietuviai, priešindamiesi caro žandarų savivalei, siekdami išsaugoti savąją kalbą, steigė slaptas mokyklas, draugijas, knygnešiai gabeno spaudą, buvo rengiami lietuviški vakarai, vaidinimai. Šis judėjimas buvo aktyvus ir Rokiškio rajone. Net 245 knygnešiai, daraktoriai, smulkūs prekybininkai vykdė šviečiamąją veiklą mūsų rajone.

Ragino neskaityti lietuviškų knygų rusiškomis raidėmis

Pralaimėjus 1863 m. sukilimą caro valdžia siekė Lietuvą paversti rusišku stačiatikių kraštu, draudė lietuvių kalbą, pradžios mokyklose vaikai mokėsi iš elementorių, kuriuose lietuvių kalbai buvo pritaikytas rusiškas raidynas. Vėliau spaustuvininkams buvo uždrausta spausdinti bet kokius leidinius ne tik lietuviškomis, bet ir lotyniškomis, lenkiškomis raidėmis. Caro valdžia leido lietuviškas knygas rusiškomis raidėmis. Per keturis spaudos draudimo dešimtmečius buvo išspausdinti 55 tokie leidiniai. Lietuvos žmonės, skatinami kunigų, atsisakydavo tokias knygas skaityti.

Kultūros ir knygnešystės istorikas Petras Ruseckas.
Kultūros ir knygnešystės istorikas Petras Ruseckas.

Vyskupas švietėjas, rašytojas Motiejus Valančius, matydamas žmonių nepasitenkinimą, nenorą skaityti maldaknygių, parašytų kirilica, suorganizavo lietuviškų leidinių spausdinimą užsienyje, surado kelius, kaip knygas atvežti į Lietuvą ir išplatinti. 1870 m. M. Valančiaus knygnešystės tinklas buvo susektas, dėl nelegalaus spaudos platinimo apkaltinta septyniolika asmenų, dalis jų buvo ištremti. Vis dėlto knygnešystės judėjimo jau nebebuvo galima sustabdyti.

Knygnešystės šimtmečiui – leidiniai

Spaudos draudimo metais Mažojoje Lietuvoje lietuvių kalba buvo atspausdinta apie 1 tūkst. 830 leidinių, nuo 1874 m. lietuviškos knygos pradėtos gabenti iš JAV. Šioje šalyje jų buvo atspausdinta apie 720.

Petro Rusecko 1904 m. išleistas antrasis leidinys „Knygnešys“.
Petro Rusecko 1904 m. išleistas antrasis leidinys „Knygnešys“.

Švietėjų veiklą tyrinėjo mokslininkai, kalbininkai, pokario metų istorikai Vytautas Merkys, Antanas Tyla, Rimantas Vėbra. Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmečio proga buvo išleistas Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus parengtas bibliografinis žinynas „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai. 1864–1904“. Jame – duomenys apie 6 tūkst. 131 asmenį, organizavusį draudžiamos spaudos leidybą užsienyje, jos gabenimą per sieną ir platinimą Lietuvoje. Nurodomi visi žinomi asmenys, iš kurių buvo atimti draudžiami leidiniai, pateikiama knygnešių, jų rėmėjų, slaptų lietuviškų mokyklų mokytojų biografiniai faktai, aprašoma jų veikla. Po dešimties metų buvo išleista antroji knyga, kurioje surinkti naujausi duomenys apie knygnešius ir daraktorius po pirmosios knygos išleidimo.

Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Bibliografijos informacijos ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkės abiejuose leidiniuose suskaičiavo 245 knygnešius, daraktorius, pauparius, veiklą vykdžiusius Rokiškio rajone.

Spaudos atgavimo šimtmečio proga Rokiškio viešoji biblioteka parengė bibliografinių straipsnių rinkinį „Rokiškio krašto knygnešiai“. Šio leidinio tikslas – sukaupti vienoje vietoje kuo išsamesnę informaciją apie rokiškėnus – spaudos draudimo laikotarpio švietėjus.

Negirdėta veikla

Šį istorinį Lietuvos periodą daug nagrinėjo Rokiškio muziejininkė Dalia Kiukienė. Anot jos, lietuviškosios spaudos draudimo laikotarpiu atsirado iki tol negirdėta veikla – knygnešystė, plitusi lygiagrečiai su slaptosiomis mokyklomis ir vaidinimais. Knygnešius ji sąlyginai skirsto į profesionalus ir mėgėjus. Profesionalai, dar kitaip vadinami tranzitiniais, patys slapta vykdavo į Mažąją Lietuvą ir, iš ten atsigabenę slaptos spaudos, ją išvežiodavo po atokiausius šalies kampelius. Šie žmonės vertėsi knygnešyste, iš gautų pajamų sugebėdavo pragyventi. O mėgėjais laikytini tie, kuriems knygnešystė buvo epizodinė, gal net atsitiktinė, kurie spaudą platino vienoje ar keliose parapijose. Tai jie darė siekdami išsaugoti savo kultūrą, kalbą. Knygnešiais buvo laikomi ir smulkūs prekybininkai, vadinamieji paupariai, kurie mugėse švenčių dienomis prie bažnyčių pardavinėdavo įvairias prekes ir lietuvišką spaudą.

J. Keliuočio viešosios bibliotekos Bibliografijos ir informacijos skyriaus bibliotekininkė Audronė Tupalskienė.
J. Keliuočio viešosios bibliotekos Bibliografijos ir informacijos skyriaus bibliotekininkė Audronė Tupalskienė.

Iš pradžių knygnešystė buvo neorganizuota, veikė ne tiek slaptos organizacijos, kiek pavieniai žmonės – patriotai, siekiantys išsaugoti savo kalbą. Muziejininkė D. Kiukienė knygnešio veiklą skirsto į tris etapus. Pirmiausia jie turėdavo pereiti sieną, nusipirkti knygų, periodinių leidinių ir grįžti atgal. Antra – literatūrą nugabenti į pasirinktą apylinkę. Trečia – pristatyti skaitytojams. Retai kuris knygnešys aprėpdavo visus tris etapus. Rokiškio krašte daugiausia buvo slaptos literatūros platintojų, kurie ieškodavo pirkėjų. Pastebėta, jog žmonės, su slaptomis knygomis vaikščioję iš kaimo į kaimą, priklausė neturtingųjų luomui, tiksliau, buvo prasčiokai: karabelnikai, škaplierininkai, davatkos, jaunos merginos, kunigai. Knygnešiai vienas kitą gerai pažinojo, dažnai kreipdavosi ne vardu, o slapyvardžiais.

Persekiotojai atimdavo apie šešis procentus tiražo

Knygnešiai sieną stengdavosi kirsti tamsiomis naktimis, dažnai jiems padėdavo vietos gyventojai. Skaičiuojama, jog 1889–1904 m. buvo sulaikyta per 234 tūkst. lietuviškų leidinių. Manoma, kad persekiotojai konfiskuodavo apie šešis procentus tiražo.

Net ir įveikę sieną, knygnešiai negalėjo jaustis saugūs, nes juos persekiojo policija ir žandarmerija. Pasienyje su nelegalia spauda sulaikyti lietuviai būdavo vežami į artimiausią muitinę.

Kamajų krašto knygnešys Juozas Balbata.
Kamajų krašto knygnešys Juozas Balbata.

Knygoje „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai. 1864–1904“ rašoma: „Carinėje Rusijoje nebuvo įstatymo, numatančio bausmę už lietuviškos vyriausybei palankios spaudos laikymą ir platinimą. Neretai taikos teisėjai ar apygardų teismai su lietuviška spauda įkliuvusius asmenis išteisindavo arba jiems skirdavo simbolines bausmes. Todėl valdžia teismas nebepasitikėjo ir nuo 1895 m. bylų jiems nebeperduodavo.“

Tame pačiame šaltinyje minima, jog administracine tvarka baudžiamam žmogui už slaptų leidinių platinimą skirdavo piniginę baudą arba areštą nuo vienos dienos iki trijų mėnesių. Tačiau labai didelės bausmės buvo taikomos žmonėms, kurie bandydavo į Lietuvą atnešti prieš valdžią nukreiptą spaudą. Už antivyriausybinių raštų platinimą galima buvo ištremti 4–6 metams katorgos darbų, o už laikymą grėsė areštas nuo septynių dienų iki aštuonių mėnesių. Nors bausmės buvo griežtos, knygnešiai per sieną vis tiek nešdavo draudžiamus leidinius. Jų vaidmuo kovoje už spausdintą lietuvišką žodį ypač reikšmingas. Caro valdžia nesugebėjo sustabdyti lietuviškojo žodžio plitimo, pasipriešinimas buvo toks stiprus, kad 1904 m. gegužės 7 d. caras patvirtino Ministrų komiteto nutarimą: „Panaikinti visus anksčiau priimtus nutarimus bei potvarkius dėl lietuvių ir žemaičių rašto ir leisti šiuose leidiniuose vartoti, be rusiškojo, taip pat ir lotyniškąjį arba kitokį raidyną.“

Įtariamųjų namuose – kratos

Pasak muziejininkės D. Kiukienės, Rokiškio krašte profesionalių knygnešių buvo mažai, o caro žandarams dažniausiai įkliūdavo mėgėjai. 1885–1895 m. didelė dalis literatūros buvo gaunama per Knygų gabenimo ir platinimo draugiją, tarpininkaujant Stanislovui Feliksui Didžiuliui (1856–1927) iš Griežionių (Anykščių r.).

Knygnešystei plintant, daugėjo ir slaptosios literatūros platintojų skaičius. Muziejininkė D. Kiukienė, nagrinėjusi slaptosios spaudos laikotarpio archyvus, teigia, jog nuo 1868 m. caro valdžia pradėjo kovoti su spaudos platintojais ir skaitytojais. 1869 m. pas Martyną Marciulį (1821–1869) iš Obelių daryta krata, rastos viena lietuviška ir dvi lenkiškos maldaknygės.

Jūžintų kraštą garsinęs švietėjas Juozas Ottas Širvydas su žmona Katre 1929 m.
Jūžintų kraštą garsinęs švietėjas Juozas Ottas Širvydas su žmona Katre 1929 m.

Knygnešystės plėtrą skatino ir galimybė iš šios veiklos pasipelnyti. Žinoma faktų, kai spaudos platintojai praturtėjo, už gautus pinigus pirkosi žemės, statėsi namus. Vienas tokių knygnešių buvo Antanas Smalstys iš Kamajų, miestelyje pasistatęs trijų aukštų medinį namą. Per jo rankas atėjo J. Šliūpo „Lietuviškas balsas“. Prie šios srities knygnešių priskirtinas ir Justinas Gylys (gim. 1852 m., mirties data neskelbiama) iš Smarkupio, platinęs knygas aštuonetą metų. Per tą laiką žandarams įkliuvęs nebuvo, nors jam teko ne kartą bėgti iš namų, slapstytis miškuose. Jo namuose buvo lietuviškų knygų sandėlis, o knygų atnešdavo Juozas Žemaitis.

TĘSINYS

Šviečiamosios veiklos pradžia – Panemunėlyje

Knygnešystė Rokiškio krašte išplito nuo kunigo Jono Katelės, kurio šviečiamoji veikla prasidėjo 1873 m. Panemunėlyje. Pirmoji šio dvasininko platinta knygelė – „Dešimt pastabų“. Tai paskutinis leidinys, atspausdintas 1865 m. Vilniuje prieš uždraudžiant spaudą.

Tarp rokiškėnų paplito M. Valančiaus verstas „Kristaus sekimas“, „Šiaulėniškio senelio apysakos“, „Palangos Juzė“. Kai grėsdavo pavojus, knygas slėpdavo Panemunėlio parapijos klebonijos krosnyje.

J. Katelė nebuvo profesionalus knygnešys, tik idėjinis slaptos spaudos platinimo organizatorius. Kunigas švietėjas J. Katelė turėjo patikimų žmonių, gabenusių slaptą literatūrą iš užsienio. Žmonės perskaitytų leidinių pas save nelaikydavo, skubėdavo atiduoti kitiems. Dažnai J. Katelė knygas dalindavo už dyka, tik turtingesniems primindavo, kad reikėtų atsilyginti. Knygas, rusų valdžios brukamas lietuviams, J. Katelė liepdavo deginti. Tikintieji kunigo klausdavo, ką daryti, jei valdžia iš jų rankų išraus maldaknyges? Dvasininkas jiems patardavo slėpti lietuviškus leidinius, o jei per kratą jų rastų, aiškinti, kad namuose niekas nemoka skaityti, rašyti, todėl knygos nereikalingos.

Koplytstulpis Jonui Katelei. Autorius – Vidmantas Zakarka.
Koplytstulpis Jonui Katelei. Autorius – Vidmantas Zakarka.

Kunigo Jono Katelės sekėjai

Kunigas švietėjas J. Katelė užaugino būrį mokinių – jo darbų sekėjų. Vienas žymiausių – Jonas Šarkauskas (1861–1919), gimęs Bajoriškių kaime (Panemunėlio sen.). Gavęs iš kitų parapijos knygnešių lietuviškus spaudinius, juos platino Rokiškyje, Kavoliškyje, slėpė savo namų dviguboje sienoje.

Juozas Ottas Širvydas (1875–1935) iš Jūžintų pats keliaudavo į Mažąją Lietuvą leidinių, o grįžęs atgal juos dalindavo žmonėms. Buvo užmezgęs ryšius su knygnešiais Kaziu Udriu, Jurgiu Bieliniu. Įsikūręs Panemunėlyje subūrė „Žvaigždės“ draugiją, kurios tikslas buvo turėti nuolatinį knygynėlį. Kaimo žmonių prašė užrašinėti tautosaką, kurią perduodavo Jonui Basanavičiui.

Dar viena kunigo J. Katelės mokinė – daraktorė ir knygnešė Elena Mekuškaitė (1876–1968), gimusi  Bindzeliškių kaime (Jūžintų sen.). Ji ne tik gabeno spaudą, bet ir dalyvavo įvairių katalikiškų draugijų veikloje, vaidindavo Panemunėlio parapijos slaptuose lietuvių vaidinimuose, Peterburge mokėsi vaidinimo meno. Be galo mylėdama savo mokytoją kunigą J. Katelę, jo 50 metų kunigystės sukaktuvių proga sueiliavo didelę poemą.

Šviesuoliai tęsia kunigo Jono Katelės darbus.
Šviesuoliai tęsia kunigo Jono Katelės darbus.

Knygnešio vardu pavadino gatvę

Kamajų kraštą garsino knygnešys Konstantinas Narkevičius (1860–1946). Draudžiamos spaudos jis gaudavo Kupiškyje, iš Panevėžio knygnešių. Pardavinėjo ją prie bažnyčių per prekymečius, taip pat eidamas per kaimus kaip elgeta. K. Narkevičius parūpindavo draudžiamų latgališkų knygų ir į Latviją einantiems knygnešiams. 1928 m. švenčiant Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį šio knygnešio garbei, jam dar gyvam esant, jo vardu buvo pavadinta Kamajų gatvė, kurioje jis gyveno.

Dar vienas žinomas Kamajų krašto knygnešys – Juozas Balbata (1851–1940), gimęs Minčiūnų kaime, netoli Duokiškio. Jis nešė draudžiamas lietuviškas knygas slaptosioms lietuvių mokykloms. 1891 m. žiemą gabeno spaudinius iš Tytuvėnų per Panevėžį ir buvo sulaikytas, kai žandarai pamatė iškritusius kalendorius.

Panemunio krašte žinomas knygnešys Petras Mulokas (1854–1938) iš Balalių kaimo. Jis gabeno draudžiamą literatūrą, dažniausiai vadovėlius, maldaknyges, iš Tilžės, Rygos, o platino Kvetkuose, Čedasuose, Suvainiškyje, Žiobiškyje, Panemunyje.

Juozas Petrulis (1876–1958) iš Audros kaimo (Jūžintų sen.) bendradarbiavo su lietuvybės skleidėju knygnešiu Liudviku Jakavičiumi. 1898 m. jis iš Tižės į Rygą slaptai pargabeno maišą lietuviškos spaudos. Lietuvių policijos pareigūnų perspėtas, išvengė arešto, o gavęs kamajiškio Vilučio pasą sugebėjo išvykti į Mažają Lietuvą, ten susipažino ir bendravo su filosofu, rašytoju, kultūros veikėju Vydūnu.

Rokiškio rajone Baubliškių vienkiemyje (Panemunėlio sen.) gimė kultūros ir knygnešystės istorikas Petras Ruseckas (1883–1945). Jis surinko ir išleido dvi pačių knygnešių atsiminimų ir prisiminimų knygas „Knygnešys“. Pirmasis tomas dienos šviesą išvydo 1926 m., antrasis – 1928 m. Autorius spaudai parengė ir trečiąjį, tačiau 1944 m. jis buvo areštuotas, apkaltintas tėvynės išdavimu, dešimčiai metų nuteistas kalėti ir ištremtas į Sibirą. Rankraštis nerastas.

Apie miesto švietėjus – iš žandarų pranešimų

Apie Rokiškio miesto knygnešių veiklą žinių nėra daug. Anot muziejininkės D. Kiukienės, daugiausia sužinoma iš žandarų pranešimų. „Mieste šviečiamoji veikla buvo silpnesnė, nes jame veikė žandarmerijos punktas. Įtakos galėjo turėti ir tai, kad Rokiškio kunigai nebuvo aktyvūs švietėjai“, – svarstė muziejininkė.

Anksčiausiai literatūroje paminėtas Jonas Čerskis–Čerškus (gim. 1861 m., mirties data nežinoma). Jis 1884–1892 m. platino lietuvišką žodį Kamajų apylinkėje, vėliau – Kauno, Daugpilio ir Vitebsko gubernijose. 1888 m. buvo sulaikytas Priekulės geležinkelio stotyje. Jo lagaminuose rasta 1693 m. leidinių už 2 tūkst. rublių. Už šią veiką knygnešys buvo uždarytas į kalėjimą, tačiau sugebėjo iš jo pabėgti.

Rokiškyje spaudą platino Antanas Šležys (gim. 1841 m.). 1898 m. policija iš jo atėmė 14 lietuviškų elementorių ir dvi brošiūras. Už tai knygnešys buvo nubaustas tris dienas arešto.

Povilas Latvėnas (gim. 1854 m.) bendradarbiavo su knygnešiais K. Narkevičiumi, Pranu Durusevičiumi. Apie 1896 m. į knygnešystę jis įtraukė savo sūnų Kazį Latvėną. 1900 m. policija iš jo atėmė penkias knygas. Vilniaus generalgubernatorius jam skyrė 5 rublių baudą arba dvi dienas arešto.

Juozui Marcinkevičiui 1892 m. už lietuviškų spaudinių platinimą buvo skirtas mėnuo arešto. Po trejų metų policija jį vėl sulaikė Obeliuose pardavinėjantį paveikslus su lietuviškais tekstais. Pareigūnai atėmė devynis  paveikslus ir nubaudė dviem mėnesiams arešto.

Lietuviškų leidinių per kratą buvo atimta iš Karvelio, Rokiškio miesto laikrodininko.