Jūžintų Juozo Otto Širvydo vidurinės mokyklos devintokai, šiomis dienomis kaip tik nagrinėjantys spaudos draudimo ir knygnešystės istoriją, jos mokysis ne iš sausų vadovėlių. Daug žinių apie šį pavojingą darbą, verslą paliko žymusis jų kraštietis J. O. Širvydas. Jis specialiai parengė vienam tarpukario Lietuvos žurnalui pluoštą prisiminimų apie, kaip pats vadino, kontrabandnešius. Mat toliaregiškai nujautė, kad ši slapta veikla liks žinoma ne tiek dokumentų, nuotraukų pavidalu, kiek ją iš arti mačiusių žmonių prisiminimuose. Dažnai lakoniškuose ir fragmentiškuose: mat pavojinga knygnešystės veikla užsiėmę žmonės ne tik mėtė pėdas nuo Rusijos žandarų, bet ir slėpė jos detales net nuo artimųjų.
Nykstančios atminties saugojimas
J. O. Širvydas, nors ir savamokslis, tačiau vienas didžiausių Jūžintų krašto šviesuolių, puikiai suvokęs rašto ir žodžio galią. Todėl viename tarpukario Lietuvos žurnalų jis paliko gana detalius užrašus apie Jūžintų ir Lietuvos knygnešius. Šių prisiminimų kopija saugoma Jūžintų J. O. Širvydo vidurinės mokyklos archyvuose.
Straipsnį garsusis jūžintiškis pavadino „Iš mūsų knygos kovų fronto“. Jis itin tiksliai ir taikliai įvardijo motyvus, kodėl parengė atsiminimus: „Šiandien jau nelengva prisiminti visi tie keliai, kuriais ėjome kovodami už mielą lietuvišką knygą, nes laikas išdildo iš atminties atsitikimus pas save neužrašytus. Tais laikais, kuomet Rusijos valdžia nuožmiai persekiojo visus rašytojus ir raštų platintojus, niekas nė nemanė reikalingu nei saugum vesti rašytus memuarus. Dėlto ir aš, prašomas gerb. kun. A. Miluko, jo labai svarbiam tų atminimų veikalui negalėsiu ko smulkiai iš užrašų pateikti; pasistenksiu tik paviršium sumesti ką-ne-ką iš galvos atsimindamas“ (kalba netaisyta – aut. past.).
J. O. Širvydas gimė 1875-aisiais, 11 metų po spaudos lietuviškaisiais rašmenimis draudimo įvedimo. Kai kuriuos knygnešius jis sutiko dar būdamas vaikas, ieškodamas lietuviškų knygų. Vėliau, jam pačiam įsitraukus į knygnešystę ir subūrus „Žvaigždės“ draugiją, su šio amato, verslo ar pašaukimo subtilybėmis teko susipažinti „iš vidaus“. Todėl šviesuolio prisiminimai labai vertingi, nes atskleidžia pašaliniams asmenims neprieinamus šios veiklos ypatumus. Iš jų galima sužinoti, kaip to meto žmonės vadino knygnešius, kokiais „kodiniais pavadinimais“ įvardydavo jų pavojingą krovinį. Prisiminimuose matyti, kaip knygnešystė suvienijo skirtingų tautų: lietuvių, lenkų, žydų, skirtingų religijų, skirtingų profesijų – nuo davatkėlės ar siuvėjo iki dvasininko ar dvarininko – žmones. Vieni, anot J. O. Širvydo, keliavo po visą Lietuvą su knygų ryšuliais ar vežimais, kiti jas platino vietoje.
Jo prisiminimai unikalūs ir tuo, kad atskleidė to meto Aukštaitijos kaimų žmonių norą šviestis, dėmesį tautosakai.
Jūžintų krašto knygnešiai ir knygų skolintojai
JUSTINAS MERKYS. Tai pirmasis knygnešys, su kuriuo dar vaikas susidūrė J. O. Širvydas. „Jisai gyveno apie 1884 m. Jūžintuose, iš užsiėmimo – zakristijonas. Kunigas Gregoras Didžiulskis, aristokratiškas žmogus, nors gerai žinojo Mierkio pavojingą užsiėmimą, bet tylėjo ir net bažnyčios sklepe leido knygas laikyti. Iš kur Mierkis knygas gaudavo, sunku buvo jo iškvosti, – nors man buvo tolimas giminė. Tai buvo vyras, kuris „mokėjo laikyti liežuvį už dantų“. Iš jo gavau pirkti knygas „Palangos Juzė“, „Dziegorius Mūkos“, kalendorius ir kitas. Vieną sykį pas mus, Dauliūnų kaime, apsinakvojo žmogus su pilka sermėga ir vežimu aprištu ragožėmis. Tai buvo prieš šv. Barboros atlaidus. Jis ant rytojaus nuvažiavo pas Mierkį ir tas visas vežimas ten ir pasiliko. Kas tas buvo per žmogus, nesužinojau; jis vardo nesisakė; tik per naktį dabojo išeidamas mūsų kluone vežimą.”
NARBA ŽIUKELIS. Šis žmogus, gyvenęs Jūžintų parapijoje, Bindzeliškių kaime, nebuvo knygnešiu, tačiau laikė ir skolino lietuviškas knygas bei laikraščius. „Nors kontrabandistu nebuvo, bet mano omeny užsiliks vienu iš garbingiausių žmonių, – nes per jį paregėjau pirmą sykį savo gyvenime „Aušrą“. Sykį mano dėdė Ignasius nuėjo į Bindzeliškes svečiuos, kur išsikalbėjo su Žiukeliu apie tai, kaip aš toks jaunas, o labai „skaitąs“ knygas. Jis ir sakąs: „Tai parnešk jam šitą.“ Dėdė man atnešė rinkinius „Aušros“ už 1883, 1884 ir 1885. Tai buvo plonos ir spalvuotomis nugarėlėmis apklijuotos mėnesinės knygelytės. Skaičiau – ką sakau – gerte gėriau, kas tenai buvo surašyta! Persirašinėjau pluokštus eilučių ir kitiems daviau skaityti, – kas buvo didelis neatsargumas: nes papuolus vienam rinkiniui į kaimą Dviražių, mergos su bernais išsidraskė lapus dėl dainelių ir dingo. Man buvo didelė sarmata, kad nebegalėjau Žukeliui sugrąžinti. Tai buvo 1886 m. Narba Žiukelis man paskui sakė gavęs tuos rinkinius iš savo brolio, kuris buvo Jonavoje gelžkelio stoties „načialninku“. Tai buvo aukšta vieta, ir valdžiai tarnaudamas tas Žiukelis buvo sykiu ir „baisios literatūros“ platintoju. Garbė to žmogaus atminčiai!”
IZIDORIUS ŠINKŪNAS. „Buvo lėtas, vaikščiojantis po atlaidus žmogelis, paeinąs iš Bajoriškių kaimo, Jūžintų parapijos. Jisai nueidavo net „iki Prūsų“ ir parsiveždavo gelžkeliu visokių knygų. Kadagi buvo „zokoninkas“ – tretininkas, tai daugiausiai gabendavo religinio turinio knygas, taipgi ir „Ekspelerį“. Vėliaus pradėjo atsigabenti ir „Apžvalgos“. Buvo kelis syk areštuotas, bet mokėdavo nuduoti kvailą, todėl išsisukdavo. Po to kaip aš buvau areštuotas ir išvežtas kalėjiman rugsėjo 3 1896, žandarai vėl senuką Šinkūną suėmė ir radę jį nešiojant „Širdies Jėzaus“ škaplierius, ilgai jį kvotė: bene tai būsią kokie revoliucioniški lietuvių patriotų škaplieriai?.. Išsisuko vienok be nieko.“
BAGDONAS. „Nežinau jo pirmojo vardo. Jis gyveno Dusetų miestely, buvo bekojis luošys, taisydavo knygas ir priiminėdavo kontrabandnešius su labai „baisiais raštais“. Pamenu jį nuo 1890 m.”
GRIGĖNAS. „Šio pirmo vardo irgi nežinau. Gyveno Dusetų miestely – „už tilto“. Jis pats žmogus buvo nebejaunas, bažnyčioj kantorius ir „davatkų karalius“. Čionai sueidavo visos aplylinkės ne tik davatkos, bet ir knygų nešiotojai. Kontrabandninkai iš toli čia atvažiuodavo su vežimais knygų ir iš čionai eidavo maišais knygos į Užpalius, Antazavę, Aleksandravėlę, Obelius, Jūžitus ir t. t. Grigėnas buvo gyvus politikierius, su policija gerai žinodavosi, mokėdavo juokus krėsti.”
ALEKSANDRAS GAVĖNAS. „Jūžintų parapijos, dabar gyvenąs Amerikoje, priiminėjo daug kontrabandnešių ir jiems gelbėjo išdalinti knygų transportus po apylinkes.“
MOTUZAS. „Pirmojo vardo nežinau. Paskiaus jį sutikau Tilžėje ir Šidlavoj. Jis paeinąs nuo Lydavėnų. Kai atvažiuodavo į Jūžintus, tai pas jį buvo visko galima gaut: knygų, laikraščių, gyduolių ir t. t., mitrus žmogus, gabus biznierius. Knygas atgabendavo stačiai gelžkeliu ir pasisamdęs Panemunėly žydą ar kokio ūkininko arklį su vežimu, išvežiodavo po apylinkę. Jis buvo geras aplinkiniams knygų pardavinėtojams tuomi, kad pats į jų namus pristatydavo, ko tik reikia. Tik visi juo skųsdavosi, kad „brangiai lupa“. Kurgi nelups, kad jam su žandarais dažnai reikdavo turėti reikalus, tai gerus tai ledokus! Jo drąsa ir vikrumas visur jam kelią padarydavo. Vaikščiodavo po kaimus, kur vežimą palikęs, su baltom kelnėm, basas ir pilka žemaitiška sermėgaite. Užtai žmonės mūsų krašte daugiausiai jį žinojo po vardu „Pilkasermėgio“.
JUOZAS BARANAUSKAS. „Šį mitrų vyruką pažinau apie 1894 m. Jis paeina iš Armališkių kaimo, Užpalių parapijos. Buvo „zokoninkas“, bet vėliau nusiteko Rusijon ir apsivedė. Lietuvoje gyvendamas nulakstydavo Prūsuose, iš ten pargabendavo laikraščių ir knygų, taipogi „ekspelerio“, pigulkų, anodijos ir kitų daiktų. Buvo žmonių mylimas už prielankumą. Neblogas buvo biznierius, – nors pinigų nesudėjo, nes perdaug visur rizikuodavo. Užpalių apylinkėse turbūt bus vienintelis kontrabandnešis, ką pats nukeliaudavo į Prūsus, o ne vien tik nuo kitų pernešimų „tavorą“ paimdavo.“
BALYS ŠLAMAS. Vėliaus tapęs kunigu, atkeliavęs Amerikon, čionai pergyvenęs įvairias kaleinas, vėl grįžęs Lietuvon. Būdamas klieriku buvo sykiu ir kontrabandistu: teisybė, pats gal iš Prūsų knygų negabendavo, bet nuo kitų suimdavo ir plačiai skleisdavo. Jis skleidė literatūrą visokią: svietišką ir dvasišką, pirmeivišką ir kitokios pakraipos. Buvo karštas patriotas, rinkdavo po kaimus dainas, mokindavo jaunimą dainuoti, žaisti. Paėjo iš Remeikių kaimo, Užpalių parapijos.“
KUN. TIRYLYS. „Apie 1888 m. Užpaliuose buvo kamendorius kun. Tirylis, garsus toje apylinkėje „grisčiukų“ (vakaruškų) naikintojas. Jis su bizūnu į vakaruškas kaimuose važiuodavo ir išvaikydavo. Mokino jaunimą rašyt, dalino knygeles ir priiminėjo kontrabandą. Vyskupui iš Užpalių iškeliant kun. Tirylį jis parašė toje apylinkėje gana garsią melodingą dainą „Labai gerai visi žinot, kad aš išvažiuosiu“.“
Kitų Rokiškio rajono miestelių ir Aukštaitijos krašto knygnešiai
ALEKSANDRAS ŠUKYS. „Panemunėlio miestely netoli Rokiškio Sventeckio dvaro pravare gyveno prisiglaudęs senas siuvėjas Aleksandras Šukys. Jis buvo jau pusiau aklas nuo siuvimo per daug metų prie „gazelio“ šviesos. Pas jį atvažiuodavo tūlas „pilkasermėgis“ nuo Prūsų (paskiaus dažinojau, kad tai buvo Motuzas nuo Lydavėnų) ir labai gudriais būdais atgabendavo visokios literatūros. Šukys buvo išdalintoju į Kamajus, Jūžintus, Obelius, Kupiškį, Pandėlį ir kitur. Čia pereidavo daug keliautojų „vengrų“, kurie su augštais maišeliais ant kupros vaikščiodavo po kaimus ir pardavinėdavo knygas iš Šukio paimtas.“
BARONAS. „Šio žmogaus pirmo vardo nežinau. Jisai gyveno Svėdasų miestely, buvo „zokoninkas“, taisė knygas, važinėdavo pargabenti knygų ir kontrabandnešius priiminėdavo.“
SLIVAUSKIS. „Tai buvo Panevėžy gyvenąs, sulenkėjęs lietuvis, o gal ir visai lenkas, besiverčiąs dievotijomis ir kontrabanda. Mėgdavo „paūžti“, kai susirinkdavo iš toli atvykę kontrabandnešiai ir kontrabandpirkiai. Jis turėdavo: maldaknygių, šiaip vidutinės literatūros, ekspelerio, etc. Laikraščių neturėdavo – tai buvo biznio, ne idėjos žmogus.”
ŠACHNA. „Savo laiku garsus pramonininkas žydas, kuris Panevėžy turėjo didelį magaziną įvairių prekių, prie to katalikiškų dievotijų (ražančių, škaplierių, relikvijų, paveikslų, etc.) ir dažnai priiminėdavo raštų kontrabandą. Nežinau, ar toli jo santykiai siekė su Prūsais. Jūžintų Šinkūnas tvirtindavo, kad jis būk už tūkstančius rublių užpirkdavęs kontrabandos ir pasamdydavęs žmones jam ją pristatyti į Panevėžį. Tarp inteligentų Šachna vienok tokio vardo neturėjo.”
KUN. ANTANAS TUMĖNAS. „Jis gyveno Kamajuos už kamendorių. Kuriuo tai laiku apie 1886 m. Garsėjosi jaunimo mokinimu skaityt ir rašyt, taipgi dalinimu knygelių po kaimus. Tai buvo žmogus lėtas, ir sakoma, geras patriotas. Arti susieiti man neteko. Dar man mažam esant, girdėjau jį buvus „knygučių priėmėju“.“
ANTANAS SMALSTYS. „Zonininkas“ – tretininkas, gyvenęs Kamajų miestely, ir pirmutinis tenai savo rankomis pasistatęs medinį trijų augštų namą (mat buvo dailydė). Gyvus biznierius, truputį idealistas, kontrabandos jis labai daug perleisdavo, nes turėjo labai daug draugingų miestely davatkų, kuros savo grįtelėse užkavodavo begales knygų ir laikraščių. Kartais raštus jis pats bandydavo parinkti, imdamas labiau religiškus, bet dažnai ranka pamodavo ir pasakydavo atvažiavusiam kontrabandistui – „palik visą vežimą“. Mačiau, ir pats iš jo ne kartą perėmiau raštų visokių, net iš Amerikos atgabentų. Per jo rankas atėjo net Šliupo „Lietuviškasis Balsas“, ir naujai išleista Skirmuntaitės „Lietuvos Istorija“, jo dėka po apylinkę paplito“.
JONAS ČERŠKUS. „Šalimais Antano Smalsčio, Kamajų miestely buvo kontrabandistas kito tipo – noriu paminėti Joną Čerškų. Nors dėjosi tretininku, bet dailiai vilkėjo, ne lanai pasninkavo ir nuduodavo gana augštos klasės ponaitį. Kalbas gerai mokėjo. Turėjo kokį ten dėdę vienuolių generolą Pieslį Krokuvoje, kurį dažnai važiuodavo. Jisai slaptai važinėdavo užsienin, gana dažnai dėl to valdžios buvo sekamas; tik per gudrumą išsisukdavo. Knygų ir laikraščių uždraustų, ne tik lietuviams, bet ir lenkų revoliucijoniškaijai ponijai po apylinkę pristatydavo. Žmonės kalbėjo, kad jis būk buvęs net Romoj ir Jeruzolime. Davatkėlės labai gretindavosi prie jo, kad gauti įvairių metalikėlių ir relikvijų, kokių niekas kitas, kaip jis, negalėdavo pristatyti. Buvo dar jaunas, linksmas, truputį papuikęs, ir su savo kaimynu kontrabandistu (A. Smalsciu) nelabai sueidavo, – jis laikydavo šį biškį už save žemesniu.”
(Švietėjo kalba netaisyta – aut. past.)
Be paminėtųjų knygnešių bei jų talkininkų, J. O. Širvydas daugiausia dėmesio skyrė garsiausiam Lietuvos knygnešiui Jurgiui Bieliniui (Bieliakui), dvarininkui Stasiui Didžiuliui, Panemunėlio švietėjui kunigui Jonui Katelei.
